11 skyrius - Ledas

Ledas

Tamsa - viena iš mano didžių baimių. Nebijau nei vabalų, nei vorų, nei piktų kaimynų, bet tamsos bijau nuo pat vaikystės. Ji tokia nenuspėjama... Juk žinai, kad vabalas ramiai sau ropos, ar skraidys, kaimynas apšauks. O tamsos nenuspėsi. Niekada nežinosi, ką ji slepia. Tikriausiai, labiausiai to ir bijau - nežinios. Man nepatinka prie ko nors naujo priprasti, prisitaikyti. Man patinka plaukti viena kryptimi, ramiai, be jokių kliūčių.

Dvi didžiausios baimės mane užvaldė dabar - tamsa ir nežinomybė. Į mano gyvenimą įsiveržė du žmonės, kurie nori dar labiau jį sujaukti. Kodėl jie negali palikti manęs ramybėje? Aš noriu gyventi kaip anksčiau. Nenoriu, kad mano mintis, o tuo labiau širdį, užvaldytų kitas žmogus. Širdis priklauso tik man. Galbūt aš savanaudė, bet man tai nesvarbu. Niekas negali kėsintis į tai, kas - mano. Niekas…

Kodėl aš tokia silpna ir negaliu atstumti jų? Tamsa... Aš nebegaliu būti joje, noriu ištrūkti. Lėtai atmerkiau akis, tai atėmė daug mano jėgų. Pajutau raižantį skausmą, kuris privertė susiraukti. Pirštais priliečiau savo veidą - jis tiesiog degė. Iš kur tas skausmas? Staiga prieš akis iškilo vaizdai: pokalbis su Darijumi, Augusto smūgis, kuris atiteko man. Apsižvalgiau aplink, blyški šviestuvo šviesa apšvietė kambarį. Gulėjau lovoje.

Nedrąsiai perbėgau akimis kambarį, kurio iki šiol nebuvau mačiusi. Sprendžiant iš daiktų ir tamsių sienų, tai vaikino kambarys. Kambaryje stovėjo rašomasis stalas su kompiuteriu, taip pat spinta. Mano akys užkliuvo už sofos - joje kažkas miegojo.

Lėtai išlipau iš lovos. Tyliais, mažais žingsneliais, nepažadindama jo, nutipenau prie sofos. Sudejavau iš skausmo, kai netyčia paliečiau savo žandą. Sukandau dantis ir švelniai paėmiau už užkloto. Bandžiau pakelti, norėdama pamatyti, kas čia miega.

Išvydau išsižiojusį Darijų, kurio veidas buvo nusėtas mėlynėmis ir žaizdelėmis. Išsigandusi pradėjau klykti ir paleidau užklotą. Darijus, išsigandęs mano klyksmo, pašoko, bet sofa buvo labai siaura, todėl trenkėsi su galva į žemę. Susigaudžiusi, kas ką tik atsitiko, pradėjau garsiai juoktis. Vaizdelis buvo nepakartojamas. Darijus, glostydamas galvą, sėdėjo ant žemės, o aš užsiėmusi už pilvo tramdžiau juoką.

- Vanesa, gal išprotėjai? Nori man infarktą įvaryti? Juokiasi ji dar. - piktai burbtelėjo Darijus. Nerangiai atsistojo.

- Atsiprašau, bet kai išvydau tokį tavo veidą, siaubingai išsigandau. Bus tau vestis merginas į savo namus. Ypač tokias kaip aš - be sąmonės. O tu man nepaaiškinsi, kaip aš čia atsiradau? Kiek atsimenu, buvau prie savo namų. Kodėl tu taip atrodai ir kodėl aš čia? - norėjau dingti iš šito kambario, bet pirmiau knietėjo sužinoti, kas atsitiko ir kaip aš čia atsidūriau.

Darijaus veidas atrodė siaubingai. Numaniau, kad čia pasidarbavo Augustas. Bet jis pats kaltas - vaidino erelį. Jis neturi jokios teisės aiškinti, su kuo aš galiu būti, o su kuo ne.

- Augustas trenkė man, paskui aš jam. Kai jis parkrito, pamačiau tave ant žemės. Jis pribėgo prie tavęs pirmas, pradėjo šaukti, kad aš kaltas, bet gi jis tau trenkė. Galiausiai, mes vėl susimušėme. Tiksliau, jis puolė ant manęs. Aš norėjau tau padėti, bet jam nerūpėjo, kad guli ant žemės be sąmonės. Nežinau, kaip būtų viskas baigęsi, jei nebūtų pasirodęs mano brolis su Aneta. Jie mus išskyrė ir Augustas, valydamasis kraują nuo veido, išėjo namo, net nežvilgtelėjęs tavo pusėn. Kadangi aš gyvenu netoli, parnešėme tave į mano namus. Uždėjau ledo, manau, neliks mėlynės, bet krisdama susitrenkei galvą. Laukiau kol pabusi. Nesulaukęs, užmigau pats, - žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti.

Negi Augustas galėjo taip pasielgti? Sunku patikėti. O gal Darijus meluoja? Bet ne, negalėtų. Juk man tiesą pasakytų Aneta. Jis negalėtų taip kvailai pasielgti.

Darijus sėdėjo ant sofos ir nuleidęs galvą žiūrėjo į grindis. Jo veidas buvo toks liūdnas. Taip norėjosi prieiti ir apkabinti jį, negalėjau daugiau ant jo pykti. Mano galvoje kirbėjo dar vienas klausimas, kurio labai norėjau paklausti.

- Viskas per daug painu. Suprantu tik tai, kad susipykot ir susimušėt. Nukentėjau ir aš. Bet kodėl tu stovėjai prie mano namų ir buvau toks piktas, pamatęs mane su Augustu? To aš nesuprantu. - Darijus vis dar žiūrėjo į grindis, tikriausiai, jis tikėjosi tokio mano klausimo. Tylėdamas trynė rankas. Galiausiai, pakėlęs akis, atsakė:

- Nori žinoti tiesą?

Jo akis žvelgė į mane taip, lyg aš gailėsiuos išgirdusi atsakymą.

- Noriu, - numykiau.

Vos man ištarus žodį, į kambarį įlėkė Aneta. Pamačiusi mane, sustingo.

- Vanesa, pabudai? Kaip tu mane išgąsdinai! - pribėgusi apkabino mane.

Taip gera buvo jausti artimą žmogų šalia. Tik šiuo momentų norėjosi, kad ji nebūtų įžengusi į kambarį, nes per ją Darijus neatsakė į mano klausimą.

- Aš ne mažiau išsigandau. Kaip tu čia atsiradai? - pamačiau, kaip ji išraudo.

- Kalbėjausi su Juliumi.

- Juliumi? – negi jie jau susičiulbėjo?

- Taip, eime palydėsiu tave namo, reikia dar uždėti ledo. Nenori gi rytoj eiti į mokyklą su mėlyne po akimi? - juokdamasi paklausė.

- Manau, Darijui labiau reikia ledo, ar negalėtum atnešti? - paklausiau Anetos. Tikėjausi, kad ji išeis ir pagaliau išgirsiu Darijaus atsakymą.

- Gerai, tuoj grįšiu. - linksmai tarė ir išlėkė iš kambario kaip kulka.

Lėtai žengiau link Darijaus ir atsisėdau šalia.

- Manau, žinai ko aš laukiu, - nutraukiau tylą.

- Atsakymo?

- Taip. - atsisukau į jį.

Darijus žvelgė į mane. Jo žvilgsnyje kažkas man nepatiko. Lyg jis kaltintų save, smerktų. Iki šiol negalėjau suprasti, kodėl jis mane taip traukia. Negalėjau atsiplėšti nuo jo akių, jis hipnotizavo mane.

- Vanesa, aš pavydėjau. Kai pamačiau tave su juo, norėjosi sudaužyti jam snukį. Nors mes pažįstami tik nuo vakar, bet aš negaliu išmesti tavęs iš galvos. Tu pakerėjai mane savo paprastumu, grožiu, šypsena. Man užteko pažiūrėti į tavo akis, kad jos amžiams įsirėžtų mano atmintyje. - nespėjau ištarti nė žodžio, kai švelnios lūpos prilietė manąsias.

Mano kūnu nubėgo malonūs šiurpuliukai. Jo lūpos buvo tokios saldžios. Nenorėjau, kad ši akimirka kada nors baigtųsi. Jo rankos apsivijo mano liemenį, pritraukdamas arčiau savęs. Rankomis apsivijau jo kaklą. Negaliu paaiškinti šito jausmo. Tai trauka? Ne, stipriau. Tai aistra? Ne, tai švelniau. Gal tai meilė? Ne, viskas per greitai. Netikėtai išgirdau žingsnius.

- Štai ledas, - Aneta įlėkė į kambarį ir pamačiusi mus sustingo.

Sunkiai atsiplėšėme vienas nuo kito. Nedrąsiais žvilgsniais pažvelgėme į ją. Aneta nustebusi nužiūrinėjo mus ir galiausiai atsitokėjusi prabilo:

- Ups. Nelaiku.

Apsisukusi dingo iš kambario. Atsisukau į Darijų, mūsų akys vėl susitiko. Nebegalėjau visko laikyti savyje, norėjau išrėkti.