Skambutis
Atrodo paprasti ir lengvi žodžiai, bet juos ištarti buvo taip sunku. Lūpos drebėjo.
- Darijau, aš... - mane nutraukė telefono melodija.
Šalia manęs ant sofos gulėjo Darijau telefonas, ekrane švytėjo Viktorijos vardas. Tai buvo lyg smūgis žemiau juostos. Viduje užvirė nevaldomas pyktis. Jis dar kartą apsuko man galvą, įtikindamas, jog aš jam patikau nuo pirmosios minutės, sužavėjau ir t.t. Aš kaip tipinė naivuolė patikėjau kiekvienu žodžiu, net nesuabejodama, nors jis tuo pat metu suka romaną su Viktorija. Jei ne, kam tada jam jos numeris? Nebūtų jo iš vis turėjęs. Net kvailiui aišku, kad ji jam patinka. Šaunuolė, Vanesa, likai antrą kartą išdurta. Gal dabar pasimokysiu?
Čiupau telefoną pirmiau nei jis ir paspaudžiau mygtuką „atsiliepti.”
- Klausau. - piktai ištariau.
- Galėčiau pakalbėti su Darijumi? - savo fyfišku balseliu paklausė. Čia tikrai buvo Viktorija, man tiesiog pasidarė bloga nuo jos balso.
- Darijaus nėra ir gali jam neskambinti. Aš jo mergina, įsidėmėk - jis užimtas. - Darijus sėdėjo šalia ir žiūrėjo į mane nustebusiomis akimis.
Mano piktas žvilgsnis neleido jam sutrukdyti. Aš turėjau atsikratyti jos arba bent jau pakankinti.
- Darijaus mergina?! - jos balso tonas pakilo. Mėgavausi bent tokiu keršto būdu.
- Taip ir nekelk balso. Atsiknisk nuo jo, supratai?! - visą pykti išliejau ant jos.
Padėjusi ragelį, mečiau telefoną ant sofos. Nieko nelaukdama atsistojau.
- Daugiau niekada, girdi, niekada, nelysk prie manęs, nes kitą kartą pasigailėsi mėgindamas mane pabučiuoti! Turėk savo Viktoriją, man tas pats, tik jei sugebėsi jai paaiškinti šį skambutį. Sėkmės! - išspjoviau pro dantis.
Nusisukusi žengiau link durų, viduje kunkuliavo pyktis ir jei aš būčiau pasilikusi, viską kas susikaupė viduje, išliečiau ant jo. O gal taip ir reikėtų padaryti? Jis mane supykdė, tegul pats ir kenčia. Kol pati nepajaučiau, kas yra melas ir apgavystė, tol nesuvokiau, kad ji gali būti tokia apgaulinga. Pajaučiau, kaip Darijus suspaudė mano ranką, neleisdamas eiti.
- Vanesa, palauk, tu ne taip supratai, - net neatsisukau, nenorėjau pamatyti jo veido, nes būčiau išskydusi. Turėjau būti tvirta.
- Aš ir nenoriu suprasti. - šaltai atsakiau ir išėjau iš kambario.
Darijus liko stovėti, nesivijo manęs. Gal taip ir geriau.
Laiptais lipau žemyn. Nežinojau kur eiti - aš pirmą kartą buvau jo namuose. Bet troškau kuo greičiau iš čia dingti. Koja užkliuvau už laiptelio, susvyravau, bet automatiškai sučiuopiau turėklus. Dar kelios sekundės ir būčiau nusiridenusi laiptais. Pro sukąstus dantis išsitiesiau ir su skaudančia koja lipau toliau.
Nulipus laiptais, pamačiau koridoriaus gale duris. Tikėjausi, kad tai išėjimas.
Kuo tyliau artėjau link durų - nenorėjau, kad kas nors mane pastebėtų. Atidariau jas. Vėsus vėjelis papūtė man į veidą. Apsižvalgiau - pažįstama gatvė, lengvai rasiu kelią namo.
Nuleidusi galvą pėdinau tamsia gatve. Skausmas kojoje po truputį nyko, bet kol kas teko eiti šlubčiojant. Kažin kiek dabar valandų? Jau sutemo. Kiek laiko aš ten prabuvau? Vienintelė mintis mane guodė, kad namuose manęs niekas nelaukia. Tik niūrios namo sienos ir tvankus oras.
Darijus, jo žodžiai, bučinys privertė mano širdį suvirpėti. Šis jausmas nepakartojamas, jį sunku paaiškinti, tai beveik neįmanoma. Kūnu perbėga elektros srovė - maloni, švelni. Norisi prilipti prie jo, ir daugiau neatsiplėšti. Tai tik dalelė, ką jaučiau jausdama jo lūpas. Bet kas iš to? Jei po to tik pyktis ir skausmas...
Gal Viktorija pati prie jo lenda ir jis niekuo dėtas? Kodėl aš ir vėl bandau jį pateisinti? Gal noriu paneigti tai, kas akivaizdu? Jis žaidė su manimi. Ašara nuriedėjo mano skruostu - lyg išdegindama mano veidą ir palikdama skausmo randą, kuris greitai neišgis. Norėčiau dabar būti akmeniu ir nieko nejausti - nei skausmo, nei pykčio. Nieko. Bet tai neįmanoma.
Darijau, Darijau, Darijau..! Dink iš mano galvos, nenoriu apie tave galvoti, nenoriu! Viskas, turiu tave pamiršti. Lyg tai pasakius, pamiršiu... Bet turiu pasistengti, privalau.
Žvelgiau į akmenimis grįstą kelią. Pakėlusi akis, išvydau gražią porelę, kurie apsikabinę ėjo gatve. Linksmai kalbėjosi ir glaudėsi vienas prie kito, iš veidų nedingo šypsena. Nusukau žvilgsnį. Pasukusi už kampo, pamačiau savo namą. Kaip niekada anksčiau troškau kuo greičiau atsidurti savo kambaryje.
Drebančiomis rankomis atrakinau duris. Įžengusi į namus, pasijaučiau geriau, nors ašarų upelis dar nesibaigė. Nužingsniavau iki vonios. Nusimetusi drabužius palindau po dušu, kuris nuplovė sūrias ašaras. Stengiausi užsimiršti ir bent kiek atsipalaiduoti.
Apsivilkusi pižamą, išėjau iš vonios. Basomis kojomis ėjau šaltomis grindimis. Nevalingai sudrebėjau. Atsisėdau ant lovos, rankšluosčiu sausindama plaukus. Akys nukrypo prie laikrodžio ant sienos. Rodė vienuoliktą valandą. „Mokykla” - staiga atsiminiau. Atradusi ant žemės besimėtančią kuprinę, atsisėdau prie rašomojo stalo. Vadovėlius sugrūdau į kuprinę, akimis peržvelgdama tvarkaraštį. Atsiverčiau sąsiuvinį, norėdama pasimokyti, bet niekas nėjo į galvą. Jaučiausi tokia išsunkta ir pavargusi. Susinervinusi ir sąsiuvinį įgrūdau į kuprinę. Lėtai nuropojau iki lovos. Atsigulusi nukreipiau savo žvilgsnį į lubas.
- Ką man daryti? Kaip elgtis? Viską atiduočiau, jei kas nors atsakytų į šiuos klausimus.
Bet kas į juos atsakys? Lubos? Kaktusas? Tikriausiai, kad ne. Čia mano gyvenimas ir vairuoju aš. Jei pasuksiu ne į tą kelią, būsiu pati kalta ir negalėsiu kaltinti kitų. Nusižiovavau - tai ženklas miegoti. Apsiverčiau ant kito šono, šį kart žvelgdama pro langą. Beribis dangus, pilnas žvaigdžių. Akių vokai lėtai leidosi, atrodė, kad jie sveria tiek daug. Užmigau tikėdamasi, kad ryte galvoti žvalia galva, bus žymiai lengviau.
Tegu sudegs viskas kas dega,
Tegu ištirps viskas kas tirpsta..
„Kas čia per daina?” mintyse pagalvojau prieš pramerkdama akis. Mano telefonas grojo Minedo dainą. Kas čia per nesąmonė? Sutrikusi atsisėdau lovoje. Paėmiau telefoną į rankas. Skambėjo mano žadintuvas. Bet iš kur šita melodija?
- Aneta. - nusišypsodama atsidusau.
Kas daugiau, jei ne ji, gali iškrėsti tokią išdaigą? Kada ji pasikeis? Manau, kad niekada.
Tingiai išlipau iš lovos. Gal labiau išsiridenau... Pribėgau prie savo senojo muzikinio grotuvo ir įjungiau savo mėgstamiausią dainą Ocean Drive Feat Dj Oriska - Some People visu garsu. Na, beveik visu.
Namuose esu viena, tai galiu bent pasidžiaugti tuo. Pasišokinėdama atlikau visas rytines procedūras. Kaip niekada stengiaus atrodyti gražiai. Apsivilkau aptemptus džinsus ir karamelinės spalvos tuniką. Ant liemens užsidėjau juodos spalvos diržą. Pažiūrėjusi į save veidrodyje, patenkinta nusišypsojau. Tušas ir lūpų blizgis mane atgaivino. Plaukus perbraukiau šepečiu ir leidau jiems lengvai kristi ant pečių. Visada prieš tai eidavau susirišusi plaukus. Atrodžiau gražiai.
Nubėgusi į virtuvę, greitai susitepiau sumuštinį ir pasidariau arbatos. Kelių gurkšnių ir kąsnių užteko užpildyti skrandį. Kambaryje išjungiau muziką ir užsimetusi ant peties kuprinę nulipau laiptais žemyn. Negalėjau nustygti vietoje, mano nuotaika buvo tokia linksma, kad pati stebėjausi savimi.
Išėjusi į lauką užrakinau duris ir raktus įsimečiau į kuprinę. Atsisukusi ėjau takeliu link gatvės, kai staiga sustingau. Išvydau tai, kas privertė mano nuotaiką akimirksniu išgaruoti. Prieš mane stovėjo Augustas. Jo veidas atrodė ne ką geriau nei Darijaus. Sutikau jo liūdnas akis, kurios prašė atleidimo. Nepasidaviau įtakai - tegu džiaugiasi, kad man neliko mėlynės. Toje vietoje dabar buvo nedidelis įbrėžimas.
- Vanesa, atleisk man. - žengė link manęs, už nugaros kažką laikydamas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą