17 skyrius - Balta palata

Balta palata

Lėtai atmerkiau akis. Ryškūs saulės spinduliai privertė mane vėl užsimerkti. Rankomis patryniau akis, šį kart atsimerkiant greičiau. Pirmiausiai apsižvalgiau aplink. Gulėjau baltoje ligoninės palatoje, tai užkart privertė mane nusipurtyti. Šalia manęs buvo pamerkta nuostabi įvairiaspalvių gėlių puokštė. Jų aromatas pasklido po visą palatą.

Mano žvilgsnis klaidžiojo aplink, sustojo ties foteliu palatos gale, jame kažkas miegojo. Gerai įsižiūrėjus pamačiau, kad ten Augustas. Garsiai knarkė, pasirangė, apsisuko ant kito šono, bet buvo per mažai vietos, todėl nuslydo nuo krašto ir krito ant žemės susitrenkdamas užpakalį. Neišlaikiusi garsiai nusijuokiau. Augustas pabudęs pradėjo žvalgytis. Jo mina priminė mažą vaiką ką tik prabudusį ir ieškančio čiultuko. Net pilvas paskaudo, negalėjau susilaikyti nesijuokusi. Išgirdęs mano juoką atsisuko į mane.

- Visai nejuokinga...- vaidindamas piktą susiraukė.

- Kaži ar taip pasakytum būdamas mano vietoj.

- Tikriausiai , kad ne.- nusišypsojo man.

Atsistojęs priėjo prie lovos ir atsisėdo į kėdę esančią šalia.

- Tai kaip mano miegančioji gražuolė jaučiasi?- švelniai paėmęs mano ranką.

- Dabar labai gerai. O kiek laiko miegojau?- žvilgtelėjo į laikrodį.

- Nei daug, nei mažai, keturias valandas.- tarė nusišypsojęs.

- O kodėl aš čia? Ar man kas nors blogai?- sunerimau, ligoninės man kėlė blogus prisiminimus.

- Tu nualpai seselės kabinete,taip pat skaudėjo galvą po sutrenkimo. Tikriausiai nuskausminamieji baigėsi. Tave nuvežėme į ligoninę, padarė tyrimus, tau tik lengvas smegenų sutrenkimas. Porą dienų teks pagulėti ligoninėje.

- Ligoninėje?o tai būtina?- susiraukiau nuo minties apie buvimą ligoninėje, ilgiau nei dieną.

- Nesiraukyk...- nusijuokė, švelniai palietė mano skruostą.- tik kelios dienos. Kasdien ateisiu tavęs aplankyti, vos tik suradęs laisvą minutę.

- Prižadi?

- Prižadu, o dabar nusišypsok . Toks niūrus veidas tau netinka.

Tokie jo žodžiai, savaime privertė nusišypsoti. Augusto buvimas šalia man padėjo nusiraminti. Tikriausiai viena neiškęsčiau čia.

- Va taip geriau, gaila man jau laikas. Rytoj į mokyklą, o tu ilsėkis ir sveik. Po pamokų užsuksiu, sutarta?- dar kartą švelniai perbraukė pirštais per žandą.

Šiurpuliukai perbėgo kūnu, akimirkai užsimerkiau. Ryškiai mėlynos akys žvelgė į mane, kaip įmanoma joms atsispirti?

- Sutarta.... lauksiu.- nedrąsiai numykiau.

- Puiku.

- O kur mano telefonas? tikriausiai Aneta baigia išprotėti.

- Ji viską žino, sakė rytoj ateis tavęs aplankyti.

- Tada gerai.- atsidusau.

Pasilenkęs pabučiavo į kaktą.

- Iki saulyte...- sušnibždėjo

- Iki...

Atsistojęs pradėjo eiti durų link. Akys nukrypo link gėlių.

- Augustai...- tyliai šuktelėjau.

Augustas sustojęs atsisuko į mane.

- Ar kas nutiko?- susirūpinęs pažiūrėjo į mane.

- Nuo ko šios gėlės?- ramiai paklausiau.

- Nežinau, kai užmigau jų dar nebuvo, gal nuo klasės draugų.

- Aišku, tai iki...

- Iki,- apsisuko ir išėjo uždaręs duris už savęs.

Akimis tirinėjau puokštę. Jei jos ne nuo Augusto, tai nuo ko? Už akių užkliuvo mažas vokelis. Ištiesusi ranką paėmiau jį, ant jo buvo užrašytas mano vardas. Lėtai atplėšiau, ištraukiau nedidelį atviruką, ant kurio buvo pavaizduota graži poros nuotrauka. Įsimylėjeliai švelniai apsikabinę bučiavosi, nuotrauka tikrai graži. Nusišypsojau. Atverčiau atvirutę, joje matytu raštu buvo parašyta.

Vanesa,

Aš tikras kvailys, asilas, gaidys, ožys, gal net ožka... Su tavimi pasielgiau labai blogai, nesitikiu, kad man atleisi, bet kaip minėjau aš kvailys,taigi mano motina - viltis. Padarysiu bet ką, kad tik man atleistum, žinau gėlės nieko nepakeis. Bet jas pamatęs parduotuvėje, pagalvojau apie tave. Jos neprilygsta tavo grožiui, bet krypsta link tos pusės. Mano elgesys nepateisinamas. Aš pasimečiau, nežinojau, kaip elgtis, esu pametęs galvą dėl tavęs.... ir negalėsiu užmigti, kol nesužinosiu ką jauti man. Jei nori mane pamatyt, ir pasikalbėt, palik atidarytas palatos duris. Aš dabar sėdžiu ligoninės koridoriuje, išklausyk mane, aš tik to prašau..

Su meile,

Darijus

Sėdėjau ir žiūrėjau negalėdama patikėti savo akimis, Darijau... Ką man daryti? Jis dabar sėdi ir laukia manęs. Mano širdies dūžiai atsimušė į krūtinę. Ji vėl atgijo, tas pats jausmas. Sumaištis dabar mano galvoje. Viskas vyksta taip greitai ir netikėtai. Sunku susigaudyti ir pasirinkti teisingą kelią. Visgi kaip kitas žmogus gali sumaišyti tau protą. Du vaikinai - atrodo tokie panašus, bet visiškai skirtingi. Žinau į kurį linksta mano širdis, tik nežinau ar verta jos klaisytis. Nors ir ką jis man padarė vis tiek nesugebu pykti. Čia paskutinis jo šansas. Ar verta suteikti jį?

Išlipau iš lovos, basas pėdas padėjau ant šaltų grindų, sudrebėjau. Žengiau kelis žingsnius, galva šiek tiek apsisuko, visgi man smegenų sutrenkimas, taip ir turi būti. Lėtai žengiau link palatos durų, kiekvieną žingsnį dėjau atsargiai, nenorėjau atsidurti ant žemės. Šeip taip pasiekiau palatos duris, palenkusi rankeną atidariau jas. Koridoriuje vaikščiojo kelis žmonės, niekas nekreipė dėmesio į mane. Nusiraminau.

Įėjusi į koridorių apsižvalgiau, netoli mano palatos durų išvydau Darijų. Sustingęs sėdėjo ant suolelio ir atrėmęs galvą rankomis, žiūrėjo į žemę. Mažais žingsneliai ėjau link jo, mano širdis pašėlo, atrodė, kad iššoks iš krutinės. Darijus veidas buvo toks liūdnas, dabar aš jį skaudinu, o ne jis mane. Toks Darijaus elgesys parodo, kad tai kažkas daugiau. Priėjau arčiau, sustojau prieš.

- Darijau...- švelniai ištariau.

Akimirksniu pakėlė galvą. Sumišęs pažvelgė į mane.

- Vanesa!- pašoko ir stipriai mane apkabino.

Jo šiltas glėbys mane sušildė.

- Nesitikėjau, kad ateisi. Taip džiaugiuosi, kad tau geriau...- vis dar laikydamas mane glėbyje kalbėjo.

- Vanesa, žinau kad aš nevertas tavo atleidimo, bet prašau atleisk man,būkime nors draugais. Man skaudu žiūrėti į tave pykstančią.

Atsidusau.

- Man sunku taip greitai nuspręsti, viskas taip painu. Tik žinau, kad nenoriu , jog mane paleistum..- dar tvirčiau apsikabinau jį.

Pakėlusi galvą pažvelgiau į jo akis.

- Man užtenka bent to...- tarė nusišypsojo.

Jo lūpos ir kūnas traukė mane, kaip magnetas. Aplinkinis pasaulis išnyko, atrodė, kad viskas vyksta kažkur toli, ten kur niekas negalėtų mūsų išskirti. Savame mažytame pasaulyje, kuriame esame tik mes dviese. Vieni ir laimingi.

Mačiau, kaip jis lenkė galvą link manęs, bet kai liko vos centrimentas tarp mūsų lūpų, supratau, kad tą patį darau ir aš. Trauka, kurios neįmanoma paaiškinti. Laikas sustojo, tik jaučiau jo alsavimą sau į veidą. Atstumas išnyko, ir deginančios lūpos pasiglemžė manąsias.

Jos buvo tokios švelnios, svaiginančios, gundančios ir nuodėmingos. Pasidaviau jausmams, nebegalėjau daugiau juos laikyti viduje. Mano tvirtybė griuvo,o viršum iškilo, tai ką ilgai slėpiau. Rankomis apsivijau jo kaklą, prisiglausdama prie krutinės. Tvirtos rankos lėtai leidosi mano nugara, sustodamas ties liemeniu ir stipriai apkabindamos. Negalėjau pajudėti, lyg aš norėčiau pabėgti? Kaip man apsakyti šitą jausmą? Tikriausiai neįmanoma.

Jaučiau, kaip jo širdis šokinėja lyg nerasdama vietos, taip pat kaip mano. Net nežinau kiek laiko mes bučiavomės, pajutau kaip Darijus atsiplėšė nuo mano lūpų, tvirtai laikydamas mane glėbyje.

- Vanesa aš...- atsidusęs nutilo.