21 skyrius - Abipusis pyktis

Abipusis pyktis

Paleidęs mano ranką atsistojo. Įniršio pilnomis akimis žiūrėjo į Darijų. Mano rankos pradėjo nevaldomai drebėjo, ir tikrai ne nuo šalčio. Nujaučiau, kad viskas geruoju nesibaigs, vien jų žvilgsniai tai pasako.

- Ko tau čia? Per tave ir Viktoriją, Vanesa guli ligoninėje. Kaip tu dar drįsti čia rodytis?- tarė Augustas žengdamas žingsnį link Darijaus.

Darijus žiojosi kažką sakyt, bet aš pralenkiau jį.

- Aš jį pasikviečiau...- ramiai atsakiau.

Augustas lėtai atsisuko į mane, žvelgdamas pasimetusiomis akimis. Šiurpuliukai nubėgo kūnu. Toks jo žvilgsnis mane glumino, bet neleisiu jam taip kalbėti su Darijumi, niekada.

- Pasikvietei? Kaip suprasti?!

- Paprastai, aš jam atleidau. Dabar jis mano draugas, o draugai visada laukiami...-bandžiau kalbėti ramiai, bet balsas vis tiek virpėjo, nieko sau negalėjau padaryti.

- Tu jam atleidai!?-sušuko.

Augustas paniekinamai pažiūrėjo į Darijų, kuris tylėdamas ir klausydamas mūsų pokalbio stovėjo prie durų .

- Patikėjai tuo mulkiu? Ar neprisimeni įvykių prie tavo namų ir seselės kabinete? Kaip tu gali juo pasitikėti?!- mosigavo rankomis.

Augusto žodžiai palietė mano širdį.O jeigu jis sakė tiesą? Gal paskubėjau. Žvilgtelėjau į Darijų, kodėl jis tyli? Gal tai reiškia teigiamą atsakymą? Atsidūriau kryžkelėje... Į kurią kelio pusę dabar man sukti, jei nežinai kur jis gali nuvesti? Dabar reikia tik užsimerkti ir pasirinkti kelią, prie kurio laubiausiai traukia širdis. Padėk man širdie...

- Aš... aš... – negalėjau ištarti nė vieno žodžio.

- Kuris čia mulkis? Manau mažiausiai kuo pasitikėti galima, tai tavimi.. Kažkaip keista, kad mokyklos gražuolis staiga susižavėjo paprasta mergina. Čia gyvenimas - ne pasaka, todėl nesek mums jų. Sakyk tiesą!- šiurkštus Darijaus balsas privertė mane suklusti.

- Tu iš vis užsičiaupk, ne su tavimi kalbu!- atrėžė Augustas.

- Niekas manęs neužčiaups, girdėjai ką pasakė Vanesa? Įsidėmėk, aš jos draugas, ir nei tu, nei kas nors kitas man neuždraus jos lankyti, nebent ji pati.

- Tu bandai mano kantrybę..! - stebėjau juos negalėdama išlementi nei žodžio. Susikaupk Vanesa, jei neįsikiši, užvirs karas.

- Tu mano irgi!- nenusileido Darijus.

- Užsičiaupkit abudu! - sušukau ir pati krūptelėjau nuo savo balso. Darijus su Augustu atsisuko į mane.- pirma, čia - ligoninė, antra, aš - ligonė, o jūs čia dar sugebat kelti pavydo scenas. Jei neketinat patylėti, išeikit iš palatos!

- Vanesa, aš..- tyliai prabilo Augustas.

- Dink! Pirmas pradėjai tu. Jei tau taip nepatinka mano svečiai, durys atrakintos! - sušukau.

Mano kantrybė galiausiai baigėsi. Augusto elgesys kuo toliau, tuo labiau, man pradeda nepatikti, o galiausiai net erzinti.

- Aš tik...

- Negirdėjai?! -ignoravau jo sutrikusi žvilgsnį.

Kelias sekundes patylėjęs atsistojo. Net nežvilgtelėjęs į mane išėjo iš palatos, paskui save užtrenkdamas duris. Rankomis užsidengiau veidą... Ar tai galima pavadinti sveikimu? Aš pati kalta, nereikėjo prisileisti jų prie savęs, dabar neturėčiau tokių problemų. Kas padaryta - nepakeisi... Darijus prisėdo šalia. Nebegalėjau visko laikyti viduje, pasidaviau silpnumui, įsikniaubiau į jo glėbį. Taip gera ir šilta... Kelias minutes prasėdėjome tylėdami ir klausydami vienas kito širdies plakimo.

- Darijau...? - nutraukiau tylą.

- Taip?

- Nepaleisk manęs...

- Niekada..- dar tvirčiau mane apkabino.

Jo balsas... Ar kas gali būti gražiau? Tikriausiai , kad ne. Jis toks raminantis, švelnus... Taip neturėčiau galvoti, bet nieko sau negaliu padaryti. Nežinau kiek laiko mes taip prasėdėjom: laikas man buvo sustojęs, džiaugiausi šia akimirka, ji - tokia nuostabi. Ar taip būna, kai tave žmogus traukia kaip magnetas, kai negali jam pasipriešinti, o dažniausiai net nenori? Taip pat jaučiuosi aš. Magnetas toks stiprus, kad kartais būnu per silpna pasipriešinti jam.

- Vanesa, galiu tavęs kai ko paprašyti?

- Pamėginti gali,- nusišypsojau.

- Pasisaugok Augusto, jis man nepatinka.

- Kiek pastebėjau, tu jam taip pat...

- Prižadėk.

- Aš negaliu, jis man padėjo. Neprašyk to iš manęs.

- Aš jaudinuosi dėl tavęs, jis man atrodo įtartinas. Jei jis tave nuskriaus, aš neiškęsiu.

- Ką jis man gali padaryti?- nusijuokiau.

- Tu net neįsivaizduoji ką. Aš prašau pasitikėti manimi ir daugiau nieko... - jo žvilgsnis kartojo tą patį.

Ką jis tuo nori pasakyti? Negi Augustas galėtų mane įskaudint? Negi žmonių išorė būna tokia apgaulinga?

- Pasitikiu, noriu pasitikėti..

Prasivėrė palatos durys. Išsilaisvinusi iš Darijaus glėbio žvilgtelėjau durų link. Tarpdury stovėjo Aneta su atvipusiu žandikauliu. Ach, kur ji čia nenustebs, jei vis mane užklumpa apsikabinusi tai vieną, tai kitą. Tik ji turi tokį originalų talentą.

- Hmm, šioje ligoninėje tavimi gerai rūpinasi,- juokdamasis tarė Aneta.