22 skyrius - Draugai

Draugai

Nevaldomai pradėjau juoktis, kartu prajuokindama ir Darijų. O kas man beliko? Tik viską praleisti lengvu juoku. Pažvelgiau į Darijų , jo šypsena tokia žavi. Akimirkai sustingau skęsdama jose.
- Čia viskas priklauso nuo pacientės ir kaip ji atsilygins, - nusišypsojo Darijus.
- Ohoho… Man labai įdomu, kaip Vanesa atsilygins?- susidomėjo Aneta. Aneta, atsiimsi už tai.
- Tu tai tikrai nesužinosi, mes su Darijumi susitarsim...- pažaisiu kartu su jais. Darijus pažvelgė į mane nustebusiomis akimis, ši mintis jam tikriausiai patiko.
- Darosi įdomu.- Aneta nenustojo juoktis.
- Paliksiu jus vienas, manau norite pasikalbėti- stodamasis tarė Darijus.
- Taip greitai? Juk neseniai atėjai...- liūdnom akim žvelgiau į jį, nenorėjau skirtis.
- Greit? Aš atėjau prieš tris valandas,- pažvelgęs į laikrodį nusijuokė.
- Tris valandas? Negali būti… - negalėjau patikėti, šios valandos prabėgo kaip viena minutė.
- Gali. Gaila, bet jau turiu eiti. Neliūdėk, dar užsuksiu. - pabučiavęs man į skruostą žengė link durų.
- Iki merginos.
- Iki!- choru su Aneta sušukom.

Man mirgtelėjęs Darijus išėjo iš palatos, o Aneta nieko nelaukdama puolė man į glėbį.
- Kaip tu mane išgąsdinai. Daugiau taip nedaryk, supratai?
- Pasistengsiu tiek, kiek nuo manęs priklauso.
- Bent tiek gerai. Tai kaip jautiesi?- atsisėdusi ant lovos paklausė.
- Šiek tiek galva svaigsta, bet šiaip tai gerai.
- Puiku. O iš kur čia Darijus atsirado? Maniau pyksti ant jo? - pasimetusi žiūrėjo į mane.
- Pykau, bet vakar vakare buvo pas manęs atėjęs, atsiprašė už viską. Nepajėgiau pasakyti ne...
- O tai kaip Augustas?
- Augustas? Net nežinau ką galvoti apie jį, nusivyliau juo. Šiandien buvo atėjęs, kalbėjomės, viskas buvo gerai iki tol, kol pasakė, jog nori, kad aš būčiau jo mergina. Kai pasakiau, jog viskas per greitai, pradėjo šaukti ant manęs sakydamas, kad laikas nesvarbu, svarbiausia jausmai. Pasakiau, jog nieko jam nejaučiu... Ir čia dar ne viskas. Netikėtai pasirodė Darijus, Augustas pradėjo šaukti ant jo, įžeidinėti. Aš jam paaiškinau, jog jis nekaltas dėl to kas man atsitiko. Nieko nesiklausė, kaip beprotis šaukė, galiausi išvariau jį... - baigusi pasakoti nuleidau akis.

Aneta švelniai apkabino mane.
- Ir teisingai pasielgei. Kas per daug, tas nesveika...
- O kas dabar? Ką man daryti?
- Negalvok apie tai, leisk savo sutraumuotai galvelei pailsėt. - juokdamasi glostė mano galvą.
- Taip, taip, taip, kad būtų taip lengva… - pasigirdo beldimas į duris. - prašau.
- Galima? - žengusi į palatą paklausė Jūratė, šalia jos stovėjo ir Julija.
- Aišku, kad galima. Džiaugiuosi , kad atėjote. Susipažinkite, čia mano geriausia draugė Aneta. – rodydama į Aneta tariau.
- Sveika, aš Julija..- ji priėjusi apsikabino Anetą.
- Sveika - išsilaisvino iš glėbio.

Nieko nelaukdama pribėgo ir Jūratė.
- Labas, aš Jūratė, malonu susipažinti. – draugiškai nusišypsojo..
- Man irgi malonu.
- Tikiuosi nesutrukdėm? Mačiau turėjai daug lankytojų, kiek pastebėjau gana pikti. - liūdnu balsu tarė Julija.
- Atsiprašau, jei sukėliau kokių nepatogumų, tiesiog nemalonus įvykis...
- Nieko tokio, pasitaiko visko.
- Ilgai dar čia būsi?- paklausė Jūratė.
- Daktaras sakė, kad kelias dienas, jei nebus jokių komplikacijų.
- Tau pasisekė, kad tiek trumpai. Aš tai jau mėnesį čia gulių, o Julija tris savaites.

- Neįsivaizduoju, kas bus su mokslais...- sėsdamasi ant kėdės susimąstė Jūratė.

Pagaliau jaučiausi kažkam svarbi ir reikalinga. Nesu viena ir pamiršta, kaip kažkada buvau. Bent kol kas viskas klostosi gerai. Netikėtai, kaip viesulas, į palatą įsiveržė seselė.
- Prašome išeiti iš palatos, lankymo valandos baigėsi.- piktai tarė. Tai buvo ta pati seselė iš vakar vakaro.
- Dar kelias minutes... - gailiu balseliu prašė Aneta.
- Jokių, jau ir taip dešimt minučių per ilgai čia būnat. O judvi panelės ką čia veikiat? Staigiai į savo palatą. Ir jokių bet! - jos cypiantis balsas privertė užsidengti ausis.
- Klausome, - Jūratė ir Julija nusiminusios atsistojo.
- Iki Vanesa, užsuksime rytoj.
- Iki,- atsisveikinau.
- Sveik, man liūdna vienai sėdėti suole. - tarė Aneta apkabindama mane.
- Žinok, kad aš to nemažiau noriu.
- Iki.
- Sudie. - pamojavau jai.

Aneta, siųsdama man oro bučinį, išėjo iš palatos.

Atsiguliau ant šono. Pro langą stebėjau žvaigždes, kurių buvo pilnas dangus. Koks gražus vakaras, giedras dangus. Taip pagulėjusi kelias minutes, užmigau.

Ligoninėje pragulėjau dar kelias dienas, kasdien manęs aplankyti ateidavo Darijus, Aneta ir žinoma Jūratė su Julija. Jos labai draugiškos merginos, todėl susidraugauti buvo lengva. Pasirodo gyvena tame pačiame mieste, tik lanko kitą mokyklą. Pasikeitusios telefono numeriai, prisižadėjom bendrauti toliau. Šitą pažadą tesėsiu su malonumu, per tokį trumpą laiką, jos spėjo pavergti mano širdį.

Per šias dvi dienas Augustas daugiau nepasirodė. Iš jo sulaukiau gėlių puokštės, kurioje buvo vokelis su užrašu „ Duodu tau laiko, po savaitės lauksiu tavo apsisprendimo“. Šie žodžiai privertė mane susimąstyti. Gal tai buvo tik pavydas? Bet negalima savo pavydą išlieti ant kitų. Tikiuosi, kad šis laikas privers ir jį susimąstyti…
- Vanesa! - mano mintis nutraukė Aneta.
- Kas nutiko?- susidomėjusi paklausiau jos.
- Matei žinias?
- Ne…- numykiau.
- Šiąnakt nukrito lėktuvas skridęs iš Turkijos į Lietuvą... - liūnai tarė Aneta.
- Ką?! Juk jame turėjo skristi…