Senelė
Monika nusišypsojo man, akyse žibėjo nepaaiškinamas džiaugsmas. Susidomėjau. Žvilgtelėjo į svetainę ir vėl į mane. Ji tiesiog švytėjo, bet tylėjo. Kas ten sėdėjo negalėjau matyti, liko tik spėlionės. Visa šita nežinia mane varė iš proto.
- Monika, aš tavęs klausiu – nekantravau.
Ji jau žiojosi kažką sakyti, bet ją nutraukė balsas iš svetainės.
- Vanesa, mieloji, -šis balsas man buvo toks pažįstamas.
Pažvelgiau į svetainę. Žmogus sėdėjęs ant sofos atsistojo, negalėjau patikėti savo akimis. Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau.Vaizdas nepasikeitė, tai ne sapnas. Nors koja skaudėjo, bet tuo momentu man buvo visiškai nesvarbu. Jos pačios mane tempė.
- Senele...- išlemenau.
Ašaros susikaupė mano akyse. Dabar, kaip vaikystėje bėgau į jos šiltą glėbį. Prisimenu tas dienas, kai atvažiuodavome jos aplankyti. Niekas negalėdavo manęs sustabdyti, kai atidariusi duris šaukdavau „senele!“ ir puldavau jai į glėbį.
Apkabinau ją, atrodė, kad dabar man penki metukai, ir visų mano kančios metų nebėra.
- Negaliu patikėti...- purčiau galvą, viskas atrodė taip neįtikėtinai. Nesitikėjau jos daugiau pamatyti. Visada maniau, kad esu viena ir niekas manęs nemyli. Pasirodo klydau, ji čia, su manimi...
- Aš tai pat negaliu. Vanesa mieloji, atsiprašau...-jos balsas atrodė toks liūdnas. Atsitraukusi nuo jos pažvelgiau į akis.
- Už ką senele?- pasimečiau.
- Dėl mano kaltės, tau teko tiek kentėti. Privalėjau kovoti dėl tavęs...- atsiduso.
- Pamiršk viską, praeities nepakeisi, bet ateitį galima. Svarbiausia, kad tu šalia, senele, tu net neįsivaizduoji, kaip aš tavęs pasiilgau.
- Aš tavęs irgi, tu jau tikra moteris...- nusijuokė glostydama mano galvą.
Paraudau.
- Galėsiu greitai anūkus sūpuoti, - tarusi žvilgtelėjo į Darijų atsirėmusį į sieną.
- Hmm.. senele...- nustačiau kankinės žvilgsnį.
- Gerai, gerai, aš tik norėjau pasitikslinti, - nusijuokiau kartu su ja.- supažindinsi?
- Žinoma...- paėmusi jos ranką pasodinau ant sofos, o pati nubėgau į koridorių.
- Kai kas nori su tavimi susipažinti.- tariau Darijui, o pati nenustygau vietoje.
- Aš jau važiuosiu Vanesa. Turiu daug reikalų, užsuksiu rytoj pažiūrėti, kaip jums sekasi.- įsiterpė Monika.
- Žinoma, ačiū tau Monika, tu nuostabi...-tarusi apkabinau ją.
- Aš tau pažadėjau ir pažadus visada tęsiu. Dokumentai jau sutvarkyti, tavo senelė teisėta globėja. Dabar gyvens kartu su tavimi.- nusišypsojo.
Šią akimirką norėjosi šaukti iš laimės, dabar gyvensiu su senele, kuri mane myli taip pat kaip aš ją. Dievas pagaliau išgirdo mano prašymą. Gal pagaliau mano gyvenimas susitvarkys ir turėsiu šeimą su mylimais žmonėmis. Tikėjau tuo...
- Tai...tai.. nuostabu...- išlemenau, man tiesiog pritrūko žodžių.
Po tokio Augusto poelgio nesitikėjau gerų naujienų. Augustas... ir kodėl aš turėjau dabar jį atsiminti, gal tiesiog neįmanoma jo pamiršti. Turiu grįžti į realybę, kurioje yra jis...
- Iki Vanesa,- atsisveikino Monika, uždariusi duris už savęs. Stovėjau ir žvelgiau į jas nebyliomis akimis, kaip man ištrinti Augusto vardą iš galvos, tai tampa jau liga.
- Vanesa...- sukuždėjo Darijus. Pajaučiau rankas ant savo liemens, padėjau galvą jam ant peties.- džiaugiuosi dėl tavęs, juk tai nuostabi žinia, kodėl nusiminei?- paklausė susirūpinęs.
- Tiesiog susimąsčiau, tu teisus , tai nuostabi žinia. Mano senelė čia, su manim, aš ne viena Darijau... Nebegrįšiu ten.- užsimerkiau.
- Tu ir nebuvai viena, turi mane, atsimink tai...- jaučiau jo alsavimą sau ant kaklo.
- Man sunku tai suvokti, aš visada buvau viena.
- Dabar nesi, neleisiu tau to pamiršti.
Išsilaisvinusi iš jo glėbio, paėmiau už rankos.
- Žinau... Neužmirškime, mes ne vieni..- nusijuokiau. Timptelėjusi už rankos susivedžiau į svetainę.
- Senele susipažink, čia Darijus - mano vaikinas...
- Man labai malonu su jumis susipažinti.- paduodamas ranką senelei, tarė Darijus.
- Man taip pat..- mielai atsakė senelė.- kaip gražiai atrodote kartu, Vanesa nepaleisk jo.
- Senele...-suurgzgiau, Darijus nusijuokė.
- Labai geras patarimas, reikėtų paklausyti senelės.- nusijuokė Darijus, jie gal susimokė prieš mane?
- Gal kavos ar arbatos?- bandžiau pakeisti temą.
- Arbatos...
- O man kavos, - pridūrė Darijus.
Atsistojusi nužingsniavau virtuvės link. Girdėjau, kaip senelė kažko klausė Darijaus. Nors buvau suirzusi, bet vis tiek laiminga. Džiaugiausi, kad senelei patiko Darijus, nors kam jis nepatiktų. Būtų suku surasti tokį žmogų? O gal ne...
Įėjusi į virtuvę pirmiausiai mano akys nukrypo į šaldytuvą. Nedidelis lapelis patraukė mano dėmesį. Susidomėjusi priėjau arčiau ir pradėjau skaityti.Vos keli žodžiai privertė mane sustingti.
„ Tai beprotystė, bet aš tave myliu...
Augustas“
- Ne, ne, ne... Tu meluoji, nori mane apgauti...- purčiau galvą.
Tai tikra nesąmonė, jis negali manęs mylėti. Kai žmogų myli, taip nesielgi. Įniršio kupina suplėšiau niekuo kaltą lapelį ir išmečiau į šiukšlinę.
Atsisėdau ant kėdės, rankomis užsiėmiau už galvos. Augustas - ligonis, nesveikas ligonis, tai jis manęs nekenčia, tai myli...Čia apgaulė, nori įvilioti į savo spąstus, bet antrą kartą jam tikrai nepavyks.
Atsistojau, į arbatinuką įpyliau vandens, įjungiau viryklę. Lendančias į galvą mintis, vijau kuo toliau, jos trukdė susikaupti. Ištraukusi tris puodukus, padariau du kovos ir arbatos. Drebančiomis rankomis nunešiau puodukus į svetainę, bandžiau nurimti.
****
- Labas rytas..- sukuždėjo kažkieno balsas man prie ausies. Išsigandusi pašokau iš lovos, širdis plakė, kaip pašėlusi.
- Čia tu? Kaip tu čia atsiradai?- žiūrėjau į žmogų sėdintį ant mano lovos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą