Valgykla
Nekreipdama į jį dėmesio, išsiėmiau vadovėlį ir sąsiuvinį. Atsiverčiau sąsiuvinio galą ir pradėjau piešti ornamentus, kadangi mokytoja vis dar pildė dienyną. Darijus atsisėdo šalia. Tikėjausi išgirsti jo balsą, ar bent kokį nors ženklą, bet neišgirdau. Tikriausiai pastebėjo mano ignoravimą.
Mokytoja pakvietė Darijų, liepė prisistatyti ir padavė vadovėlį. Paėmęs, atsisėdo į savo vietą, vis dar tylėdamas. Pagaliau pamoka prasidėjo.
Mokytoja pasakojo apie metalų chemines savybes, kartojom praėjusių metų kursą. Bandžiau susikaupti ties mokytojos aiškinimu, bet man sunkiai sekėsi. Į mintis vis lindo Darijus, vakarykštis įvykis ir šiandienos susitikimas. Jaučiau jį šalia, bet atrodė, kad jis taip toli.
Mano mintis nutraukė mažas lapelis, nukritęs ant mano sąsiuvinio. Tai buvo Darijaus darbas. Atsargiai paėmiau jį, kad nepamatytų kiti. Atlanksčiusi perskaičiau.
„Visgi ir vėl susitikom, likimas ;D”
Paėmusi tušinuką atrašiau.
„Tu tuo tikras?”
Atmečiau atgal. Mačiau, kaip perskaičius, jo veide šmėkštelėjo šypsenėlė. Atrašęs vėl pametė lapuką link manęs. Nekantraudama paėmiau jį. Kuo toliau, tuo darėsi įdomiau, įsitraukiau į šį susirašinėjimo sūkurį.
„Taip, kitaip nesėdėtume viename suole.”
Šyptelėjau.
„Tai nori pasakyti, kad mums buvo lemta susitikti?“
Prikąsdama lūpą perdaviau lapelį. Taip pat greitai gavau atsakymą.
„O tu taip nemanai?“
Suglumau.
Atsisukau į jį, norėjau išvysti tas kerinčias akis. Jis tikriausiai to tikėjosi, nes stebėjo mane, šokoladinės akys gundė mane be jokių pastangų. Skendau jose, bet tai buvo malonus skendimas, nesinorėjo išplaukti, tiesiog norėjosi mėgautis jomis.
Jau norėjau klausti, bet kaip tyčia suskambėjo skambutis. Visi mokiniai sukilo, o aš vis dar žiūrėjau į jį, negalėdama atitraukti akių, kaip ir jis į mane. Suradau jėgų atsiplėšti. Į kuprinę sumečiau vadovėlį ir sąsiuvinį. Dingau iš klasės, palikdama jį sėdėti be žado. Kodėl aš tokia žiauri? Negi pamotė mane padarė tokią? Ne, nenoriu tokia būti.
Apsisukau, pradėjau eiti atgal link kabineto. Tikėjausi jį vėl susitikti. Buvau kitame koridoriaus gale, kai pamačiau Darijų išeinantį iš kabineto. Nusišypsojau ir pagreitinau žingsnį, bet staiga sustojau. Tai, ką išvydau, mane sutrikdė.
Mokyklos fyfa Viktorija iš kitos vienuoliktos klasės glėbesčiavosi su Darijum. Ji be jokios gėdos, tiesiogine to žodžio prasme, kabinosi ant kaklo. Netekusi žado žiūrėjau į prieš akis griūnančią pasitikėjimo sieną. Darijus mane nuvylė. Tai taip elgiasi su visomis? Rodo dėmesį ir suteikia vilčių, o tada puola į kitos glėbį. Tipiškas vyras. Apsisukau, ir greitu žingsniu patraukiau kitos pamokos kabineto link.
Taip praslinko dar viena nuobodi pamoka. Aišku, nieko neatsimenu, apie ką mokytoja kalbėjo, kadangi mano galvoje buvo tik jis - Darijus. Negalėjau suprasti, kaip jis gali taip elgtis, pykau ant jo, bet norėjosi atleisti. „Aš turiu pykti, jis to vertas” vis kartojau sau mintyse.
Žingsniavau link kitos pamokos. Matematika. Kartu su Aneta. Ji, kaip ir ryte, spinduliavo laime. Nuėjusios į klasę, atsisėdome į suolą klasės gale. Prieš akis išvydau vaizdą, kur Darijus stovi apsikabinęs Viktoriją. Viduje kilo įniršis.
- Aū, Aneta kviečia Vanesą! - išvydau maskatuojančią Anetos ranką.
- Kas? - sutrikusi žvilgtelėjau į ją.
- Aš tavęs tris kartus paklausiau to paties klausimo, o tu kaip užhipnotizuota žiūri į vieną tašką ir neatsakai. - nepatenkinta susiraukė.
- Kokį klausimą?
- Matei naujokus? - kilodama antakius kalbėjo Aneta.
Ji tiesiog trykšte tryško laime, lyg pas mus mokytųsi kokia nors garsenybė. O gal taip ir yra?
- Kokius? - bandžiau vaidinti susidomėjusią.
- Na, tuos gražuolius. Vienas eina į tavo klasę, kitas dvyliktokas. Tas dvyliktokas Julius toks gražus! Na ir vienuoliktos visai nieko. Jo vardas Darijus.
- Pažįstu Darijų, - šaltai atsakiau, lyg tai būtų niekuo neypatingas dalykas.
- Rimtai? - išpūtė akis.
- Nebuvo laiko papasakoti. Vakar eidama namo su juo susipažinau.
- Eik tu sau, negali būti! - nustebusi žiūrėjo į mane. - Papasakok smulkiau.
- Gerai, - nenoriai atsakiau.
Niekada prieš tai nesu pasakojusi Anetai apie vaikinus, ar kažką panašaus. Buvo labai keista ir nejauku. Viską papasakojau nuo vakar vakaro iki šio ryto įvykio. Aneta aiktelėdavo po kiekvieno mano sakinio.
– Kai pamačiau jį apsikabinusį Viktoriją, tiesiog pasiutau.
- Tavo vietoje jausčiausi taip pat.
- Dabar net nesinori, jį matyti akyse...
- O kurgi norėsis. Beje, ką sakė pamotė?
Ir vėl nuskambėjo skambutis.
- Vėliau papasakosiu.
Pamoka pralėkė vėjo greitumu, bereikšmiai plepalai ištirpdė visą šį laiką. Po trijų pamokų su Aneta, kaip ir visada, einam pietauti. Įėjusios į valgyklą atsistojom prie prekystalio, užsisakėm kepsnius ir sumokėjusios atsisėdom prie stalo šalia lango. Net nespėjus įsidėti kasnio į burną, Aneta ir vėl pradėjo žaidimą „Paklausk Vanesos, ji atsakys.“
- Tai kaip su pamote? - prikandusi lūpą paklausė.
- Nieko gero...- atsidusau.
- Kas nutiko?
- Pamotė rado mano pinigus...- numykiau.
- Kuriuos taip ilgai taupei?- nustebusi žvelgė į mane. Net sustojo valgyti.
- Tuos pačius...
- Jai visiškai pavažiavo stogas...- atsiduso, įsidėdama į burną gabalėlį maisto.
- Bet čia dar ne viskas.
- Tu gal juokauji? Kas dar?
- Pamotė už tuos pinigus išvyko į Turkiją. Ar tu bent įsivaizduoji? Ji drįso palikti mane vieną.- ranka atrėmiau galvą. Dingo apetitas.
- Tai, tai...- nerado žodžių.
- Žiauru, to iš jos tikrai nesitikėjau...
Valgėmė toliau. Šia tema nė viena iš mūsų nebenorėjo kalbėti. Aneta vis dar negalėjo atsigauti po mano žodžių. Ji net nenumano, kiek man reikėjo pastangų su tuo susitaikyti. Anetos susidomėjęs žvilgsnis klaidžiojo po vagyklą, kol galiausiai apsistojo viename taške. Kelias sekundes stebėjusi, pašnibždomis prabilo.
- Populiariųjų stalas stebi tave, o ypač Augustas.
- Augustas? Mokyklos gražuolis? Ko jis nori? - tikrai nustebau.
Dažniausiai jie nekreipdavo į kitus dėmesio, tiesiog eidavo iškelta nosimi. Na, kartais mėgdavo pasityčioti iš kitų. Tikiuosi, tai nėra dar vienas jų kvailas žaidimas.
- O ne, jis ateina link mūsų, - pasimetusi nuleido žvilgsnį į stalą.
- Augustas? Tu rimtai? - šiek tiek per garsiai paklausiau.
- Taip, giliai įkvėpk, - jaučiau už savęs žingsnius, kurie sustojo visai šalia manęs.
Bijojau net pajudėti, tikėjausi kad jis nueis, mus palikęs ramybėje, bet taip nebuvo.
- Sveika, Vanesa, - švelnus balsas prabilo.
Aneta stebėjo išpūtusi akis. Aš lėtai atsisukau. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis ir šypsojosi savo kerinčia šypsena. Akimirkai pasimečiau, bet galiausiai atsitokėjau.
- Labas, - išlemenau.
- Galėčiau paprašyti tavo numerio?
Ką? Misteris Populiarusis prašo mano numerio? Nieko nesuprantu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą