24 skyrius - Žinia

Žinia

Arbatinukas užvirė. Priėjusi išjungiau viryklę, į puodukus įpyliau vandenį. Malonus arbatos aromatas pasklido po namus. Paėmusi puodelius nuėjau į svetainę. Darijus atsigulęs ant sofos maigė televizoriaus pultelio mygtukus. Sustojo ties kanalu, kuriame pasakojo apie lėktuvo avariją.

- Palik! - sušukau.

Padėjau puodelius ant stalo. Stovėdama žiūrėjau į ekraną ir klausiausi moters balso. „ Šiąnakt lėktuvas maršrutu Turkija - Lietuva, dėl variklio gedimo nukrito Lenkijos teritorijoje. Tikslus žuvusiųjų skaičius nežinomas, bet išgyventi pavyko tik pusei lėktuvu skridusių keleivių. Tikslius duomenis pranešime vėliau. O dabar kriminalinės naujienos...“. Stovėjau netekusi žado, ekrane rodė sudužusio lėktuvo vaizdus. Pasirodo Aneta nemelavo. Kaip man sužinoti ar jame skrido pamotė? Ką daryti? Spoksojau į ekraną nebyliomis akimis.

- Vanesa, kas tau?- mano mintis nutraukė susirūpinęs Darijaus balsas.

- Man viskas gerai... - numykiau.

- Tave taip šokiravo ši avarija? Ne pirma ir ne paskutinė, kelyje žūsta dar daugiau žmonių, - bandė raminti mane.

- Pamiršk tai, kibkim į matematiką - dirbtinai nusišypsojau.

- Pirmyn… - atsakė padovanodamas savo žavią šypseną.

Vanesa susiimk, tu gali atsispirt, gali. Tiesiog susikaupk… Prisėdau šalia jo ant sofos. Išsitraukęs matematikos vadovėlį pradėjo aiškinti naują matematikos temą, bandžiau klausytis, bet tai ką jis man sakė pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Klausiausi tik balso, jis toks švelnus, kaip melodija mano ausims.

- Supratai? - paklausė Darijus.

- Taip. - automatiškai atsakiau.

Kas man beliko? Nors nieko neatsiminiau ir tikrai nesupratau.

- Pabandyk išspręsti šį uždavinį, - parodė į vieną iš pratimų.

Mintyse greitai perskaičiau. Tikra nesąmonė, nieko nesupratau. Kelias minutes žiūrėjau į užduotį.

- Manau, čia turi... būti, o gal ne, neturi … hmmm... - numykiau po nosimi.

Darijus prunkštelėjo, iš alkūnės trenkiau jam į šoną.

- Nesijuok. Na gerai, nieko nesuprantu, patenkintas?- piktai paklausiau.

- Juk sakei, kad supranti. Ar klauseisi ką aš tau aiškinau?- kilstelėjo antakį.

- Kaip čia pasakius, kažką girdėjau... - išlemenau.

Tikriausiai atrodžiau, kaip tikra kvailė.

- Tada aišku, ką man dabar su tavimi daryti?- nusijuokė.

- Gal paaiškinti dar vieną kartą? - šyptelėjusi paklausiau.

- Galim pabandyti, bet dabar klausykis.

- Sutarta... - užtikrinau.

Darijus aiškino užduotį iš naujo, šįkart klausiausi įdėmiai. Pasirodo nebuvo nieko sudėtingo. Pabandžiusi dar kartą, užduotį išsprendžiau labai greitai. Išsprendę dar kelis uždavinius, padarėm pertraukėlę. Nuėjusi į virtuvę sutepiau kelis sumuštinius.

- Labai skanu, ačiū...- suvalgęs paskutinį sumuštinį padėkojo.

- Čia tik sumuštiniai, bet vis tiek prašom,-šyptelėjau.

Pasigirdo skambutis į duris. Šiek tiek sutrikau, kadangi retai sulaukdavau svečių. Atsistojusi nužingsniavau iki durų. Atidariusi išvydau du stovinčius pareigūnus. Kojos nutirpo, o kraujas plūstelėjo į galvą. Bloga nuojauta persmelkė mano, ką tik atsigavusį , kūną. Jų veido minos nieko gero nežadėjo.

- Čia gyvena Milda Butkienė? - vienas iš policininkų paklausė.

- Taip ji mano pa.. mama -visgi ji teoriškai tokia ir yra, dokumentuose.

- Gaila, bet turime pranešti liūdną žinią. Milda Butkienė šiąnakt žuvo lėktuvo avarijoje. Ar yra giminaičių galinčių atsiimti palaikus?- stovėjau netekusi žado.

Pamotė mirė. Kaip aš dabar gyvensiu? Man dar nėra aštuoniolikos, nenoriu grįžti į vaikų namus. Daugiau niekada ten negrįšiu, nė už ką!

- Panele ar girdite?

- Taip… - atsipeikėjusi pažiūrėjau į juos.

- Ar yra giminaičių galinčių atsiimti palaikus?

- Esu tik aš, neturime jokių kitų giminaičių. Jos tėvai taip pat mirę, esu viena. - ištarusi paskutinius žodžius akyse pasirodė ašaros.

- Jeigu taip, tada valstybė pasirūpins laidotuvėmis. Pranešime vaikų teisėms, jie susisieks su jumis dėl jūsų tolimesnės ateities ir laidotuvių.

- Vaikų teisėmis?- ne, tik ne tai...

- Jeigu neatsiras giminaičių ar žmonių norinčių jus įsivaikinti, teks gyventi vaikų namuose. Bet čia jau ne mūsų sritis, - žiūrėjau į juos išbalusiu veidu.

Vaikų namai... Negaliu vėl ten grįžti, juose praleidau pusę savo vaikystės, skaudžios, liūdnos, vienišos...

- Viso gero panele. - palikdami mane be žado nuėjo iki automobilio.

Įsėdę nuvažiavo savo keliais. Stovėjau negalėdama pajudėti, kojos manęs neklausė. Aš ir vėl viena? Dievas iš manęs atima visus žmones esančius šalia, net ir pamotę. Gal mano likimas visą gyvenimą būti vienai? Prie ko prisiliečiu, viskas griūna, išnyksta, bėga nuo manęs. Nekenčiu gyvenimo. Kodėl jis taip su manim elgiasi? Gal nori, kad aš palūžčiau? Šito nori? Jam pavyko. Aš palūžau, daugiau nebegaliu ir nenoriu gyventi...

- Vanesa! Kur tiek ilgai dingai? - pasigirdo Darijau balsas iš svetainės.

Darijau, aš negaliu būti su tavimi, man lemta būti vienai. Nenoriu, kad tu išnyktum arba tau kas nors atsitiktų. Tu negali būti įskaudintas dėl mano kaltės. Sau už tai neatleisčiau…

Sukaupusi visas jėgas žengiau į priekį. Pagaliau pavyko pajudinti kojas. Kaip zombis slinkau link gatvės. Aš neverta gyventi. Gyvenimas tyčiojasi iš manęs. Jau maniau, kad būsiu laiminga, bet ne. Laimė kaip greitai pasirodė, taip greitai ir išnyko. Stengiausi būti gera, paklusni, nuoširdi. Tikėjausi, kad vieną dieną sulauksiu meilės, laimės kupinų dienų. Pajausiu žmonių nuoširdžius ir pilnos meilės apkabinimus, palaikymus, rūpestį. Bet ko aš sulaukiau? Dar daugiau skausmo. Kam man gyventi? Nematau nė vienos priežasties, nė vienos...

- Vanesa, sustok! Kur tu eini?- sušuko Darijus.

Stovėjau šalia gatvės. Mirtiną tylą sudrumstė parvažiuojančios mašinos variklio garsas. Štai mano šansas - viską baigti. Vienas žingsnis ir baigta: mano kančios, ašaros, viskas...