45 skyrius - Ežeras

Ežeras

Gulėjau lovoje kęsdama aštrų skausmą galvoje. Pastaruoju metu ji labai dažnai kenčia. Darijus švelniai priglaudė ledo maišiuką man prie galvos, sudrebėjau. Susirūpinęs žvelgė į mane, vis bijodama man sukelti skausmą. Toks jo rūpestingumas mane maloniai stebino. Juk tai tik nelaimingas atsitikimas, o Darijus taip save kaltina.

- Ir vėl per mane susižeidei...- piktai burbtelėjo.

- Nekalbėk niekų, tu nekaltas. – raminau.

- Taigi aš ant tavęs užšokau, o ne tu.

- O tau atrodo aš pykstu dėl to? – ironiškai paklausiau.

Sumišęs žiūrėjo į mane.

Padovanojau šypseną. Džiaugiausi matydama jį šalia savęs. Šokoladinės akys, kurios priversdavo mane sustingti. Lūpos, dėl kurių galėčiau perplaukti jūras ir marias, kad tik galėčiau prie jų prisiglausti ir vėl pajusti nepakartojamai nuodingą skonį. Taip tai nuodai, narkotikas man. Kuo toliau, tuo labiau tampu priklausoma nuo jų. Šypsena, gundanti ir visada tokia klastinga, bet tuo pačiu mylinti, bei nuoširdi. Ji niūriausią dieną gali suteikti šviesos ir džiaugsmo. Arba aš išprotėjusi arba įsimylėjusi... Taip tai meilė, kuri stiprėja su kiekvienu mano širdies dūžiu... dunkt, dunkt, dunkt... Jaučiu, tu esi joje...

- Myliu tave....-sušnibždėjau žiūrėdama jam į akis.

- Aš tave taip pat myliu, tu net neįsivaizduoji kaip...

Iškėliau rankas į šonus rodydama, kad noriu apkabinimo. Darijus šyptelėjo ir linktelėjęs prisiglaudė prie manęs. Paskendau jo glėbyje, tokie prisilietimai, kartais būna iškalbesni nei mūsų lūpos. Žodžiai, juos pasakei ir jie dingo, bet prisilietimai, apkabinimai priverčia mus sudrebėti ir ilgai neužmiršti.

- Darijau, niekada nepalik manęs.

- Žinoma nepaliksiu, be tavęs mano gyvenimas bevertis, tu man kaip oras...- šiek tiek atsitraukiau nuo jo, mūsų nosių galiukai lietėsi vienas su kitu. Išvydau jo užburiančias akis.

- Nežiūrėk taip į mane. – pyktelėjau.

- Kaip nežiūrėti?- suraukęs antakius paklausė.

- Tokiu užburiančiu ir gundančiu žvilgsniu...- nusijuokiau. Darijus pakilnojo antakius.

- Čia daug metų išugdytas metodas...–nusijuokė.

- Kurgi ne.

- Aš rimtai.

- Ar buvai blogas mokinys, kad tiek ilgai mokinaisi šio žvilgsnio?- Darijus susiraukė, aš nusijuokiau taršydama jam plaukus.

- Ei, baik aš tiek ilgai plušau prie jos.

- Mergaitė...

- Pavydi?- moterišku balseliu paklausė, vos neiškritau iš lovos nuo juoko.

- Kaži ko...- nusivaipiau. Išgirdau mašinos signalą sklindantį iš lauko, - tai tikriausiai Julius su Aneta.- stumtelėjau Darijų. Bandžiau atsikelti, bet jis man neleido.

- Atsargai, tu susitrenkei galvą.

- Ne pirmą kartą..- nusijuokiau.

Išlipom iš lovos, šiek tiek svaigo galva, įsikibau į Darijų. Susirūpinęs pažiūrėjo į mane, aš tik nusišypsojau rodydama, kad man viskas gerai. Pasiėmiau megztuką ir laiptais nulipom į apačią. Koridoriuje jau buvo sukrauta visa mūsų „manta“, čiupę krepšius išėjom į lauką. Prie mašinos bagažinės stovėjo susiraukęs Julius.

- Pagaliau, maniau jūs ten užmigote!- vos mus pamatęs sušuko Julius. Aneta sėdėdama mašinoje juokėsi.

- Buvo nutikusi avarija...- atsakiau.

- Avarija?- išsigandusi iškišo galvą pro langą Aneta.

- Kokia ten avarija, Darijus užšoko ant manęs, o kadangi aš nesu sunkumų kilnotoja. Tai neišlaikiau pusiausvyros nuvirtau...- Aneta su Juliumi prapliupo juokais, aš stovėjau susiraukusi, man nelabai patinka, kai iš manęs juokiasi.

- Visai nejuokinga...- burbtelėjo Darijus.

- Čia kaip amerikietiškos imtynės...- nesiliovė juokęsi Julius.

Sunervinusi priėjau prie mašinos ir įdėjusi krepšį į bagažinę, mestelėjau Juliui piktą žvilgsnį. Jo veide akimirksniu dingo šypsena, Darijus pasekė mano pavyzdžiu, įdėjo savo krepšį. Nieko nelaukusi atsisėdau į mašiną, žvilgsnį nusukau į langą, buvau kaip reikiant supykusi. Juk man galėjo baigtis žymiai blogiau, o jie dar juokiasi, na ir draugai.

Išgirdau užsidarančių durelių garsus, į mašiną įlipo Darijus su Juliumi. Pajaučiau švelnią ranką ant savosios. Neatsisukau, žinojau kieno ji. Mašinoje vyravo tyla, kurią nutraukė užsivedusio variklio garsas.

- Viskas gerai mieloji, jie tik pajuokavo...- išgirdau aksominį balsą su prie ausies. Nusiraminusi stebėjau vaizdus pro langą, kol supratau, kad nežinau kur važiuojame.

- Kur mes važiuojame?- nutraukdama tyla paklausiau.

- Užmiestyje prie miško yra gražus ežeras, - atsakė Aneta.

- Aišku. – numykiau.

Vėl nukreipiau žvilgsnį pro langą. Lekiantis vaizdas privertė nukreipti mintis. Nekrukus išvažiavome iš miesto, įsukome į žvyruotą keliuką palei mišką. Pavažiavę porą kilometrų išvydau mirguliuojantį ežerą, net nepajutau, kaip nusišypsojau. Už posūkio pasukome į mašinų aikštelę, nudžiugau pamačiusi, kad mes vieninteliai.

- Atvažiavome!- sušuko Aneta ir nieko nelaukdama iššoko iš mašinos, tą patį padariau ir aš.

Susikaupęs piktumas pradingo akimirksniu. Gamta visada mane nuramindavo. Pamačiusi žalią pievą ir tyvuliuojantį ežerą pasijaučiau, kaip namuose. Gal kitame gyvenime buvau kokia žuvis.

- Kaip gražu...- išgirdau Darijaus balsą sau už nugaros, bei pajutau rankas apsivejančias mano liemenį.

- Pritariu, kaip gera būti gamtoje. – atsidusau.

- Taip, o tau patinka maudytis?

- Kodėl klausi?

- Štai kodėl...- nusijuokęs pakėlė mane ant rankų ir pradėjo nešti link ežero.

- Darijau, tik ne tai! - maldavau, bet tai man nepadėjo.

Darijus ėjo toliau nekreipdamas dėmesio į mano šūksnius. Nors vandens nebijodavau, bet nenorėjau sušlapinti drabužius. Nustebau, kai jis brido į vandenį kartu su manimi. Rankomis apsivijau jo kaklą, bandžiau išgelbėti savo sausą kailį.

- Laikas maudytis! – patenkintas nusišypsojo.

- Ne!- sušukau pajutusi, kad rankos laikiusios mane dingo.

Skridau oru kaip drugelis, gaila sparnų neturėjau.