Puseserė
Aren pasimetusi pažvelgė į mane, sutikusi jos žvilgsnį, nuleidau akis. Norėjosi prasmegti skradžiai žemėn, tarsi mano norai padėtų. Tylėjau, laukdama koks bus mano nuosprendis, kaip ji reaguos. Išgirdau kaip ji ir vėl pradėjo lipti laiptais žemyn, pakėliau akis, ji sustojo prieš mane. Akimis nužiūrinėjo mane, galiausiai šyptelėjo ir ištiesė ranką.
- Sveika, aš Aren...- švelniu ir linksmu balsu pasisveikino.
Nustebus pažvelgiau į Vykintą, jis pritardamas linktelėjo. Tada atsisukusi į Aren, paspaudžiau jos ranką.
- Labas...- nedrąsiai ištariau.
- Nebijok manęs, aš nesikandžioju.- nusijuokė Aren.
- Ne, aš tik...- suglumau, nežinojau ką atsakyti.
- Viskas gerai..- mirktelėdama man nusišypsojo.- suprantu kaip tu jautiesi, aš tavęs tikrai neteisiu. Manau, kad mano broliukui reikia žmogaus, kuris padėtų jam atsigauti. O pažvelgus į jį matau, kaip jis myli tave. Džiaugiuosi dėl jūsų, ir nebijok manęs, manau būsime geros draugės...- nenustygo vietoje.
„Ir vėl?“ mintyse paklausiau. Negi mes atrodome kaip pora? Ir ką ji turėjo omenį sakydama, kad mato, kaip jis mane myli? Na aš irgi jį myliu, bet kaip brolį. Suglumusi tylėjau, tikėjausi kad man padės Vykintas, taip ir buvo.
- Aren, tu ne taip supratai...- linksmai šyptelėjo.
- Kaip tai ne taip? Tai ji ne tavo mergina?
- Ne...- nusijuokė.
- Visai nejuokinga Vykintai...- pyktelėjusi susiraukė - tai kas ji? Tu manęs neapgausi, aš viską matau.
- Ar prisimeni, kai senelė pasakojo apie mūsų mirusę tetą?
- Na taip, kad ji pabėgo iš namų ir ištekėjo už neturtingo vaikino...- susimąsčiusi atsakė.
- Taip, bet ji tada papasakojo ne visą istoriją.
- Nevisą? Aš nieko nesuprantu. Kuo dėta ji?- ištiesdama ranką parodė į mane.
Aš tapau kaip pašalinis asmuo, stebintis viską. Ir kodėl aš turiu patekti į tokias nemalonias situacijas? Viskas vėl iš pradžių. Prisiminimai apie tėvus...
- Gal geriau prisėskim, manau turime apie ką pakalbėti.
- Na gerai. – nenoriai pritarė.
Visi sugužėjome į svetainę. Atsisėdau ant sofos šalia Vykinto. Aren vis dar pasimetusi atsisėdo prieš mus ant fotelio.
- Dabar viską paaiškink, nes aš nieko nesuprantu.
- Vanesa, gal nori tu? Su mano tėčiu pavyko...- maldaujamai pažvelgė į mane, ką jis daro? Gal visai išprotėjo?
- Tikrai ne...- papurčiau galvą.
- Vanesa? Ką tu man turi pasakyti?- švelniai paklausė Aren. - Vanesa?- klausiančiai žvelgė į mane.
Gal Vykintas yra teisus, tai aš braunuosi į jų gyvenimą, jis neprivalo mane pristatinėti. O gal ji sužinojusi tiesą išvarys mane, ir man daugiau nereikės kištis į jų šeimą. Be to, Vykintas nežinojo visko... bent jau smulkmenų ne.
- Nežinau nuo ko pradėti...- prikandau lūpą. - gal geriau pradėsiu nuo savo istorijos - atsidusau ir žvelgdama į Aren akis liejau širdį.- Aš buvau laiminga penkerių metų mergaitė, turėjau tėtį, mamą, senelius, namus. Kol vieną dieną mama pateko į ligoninę, mano vaikiškas protas nesuvokė, kad priežastis buvo nepagydoma liga. Mama mirė, su ja mirė mano vaikystės džiaugsmas. Bet tuo viskas nesibaigė, tėtis vedė kitą moterį, manydamas kad galės pakeisti mano mamos vietą. Ji manęs nekentė, bet buvo labai gera aktorė, todėl man tekdavo viską kęsti. Praėjus metas su tėčiu patekau į avariją, tėtis saugodamas mane mirė... - atsikvėpiau, draskau neseniai užgytą žaizdą... Tas skausmas.
- Tu likai viena?- virpančiu balsu paklausė Aren, jos akyse mačiau liūdesį ir gailestį, kurio niekada nemėgau...
- Taip, bet tuo pačiu ir ne... Liko pamotė, bet deja aš jai buvau niekas, todėl ji paprasčiausiai mane uždarė į vaikų namus... Ten gyvenau penkerius metus, kol ji pasiėmė mane, bet ne todėl kad jai suminkštėjo širdis, o todėl kad jai reikėjo tarnaitės... Taip aš ir gyvenau, iki tol kai pamotė atsiėmė savo...- nors negalėjau taip galvoti, bet pamotė per daug mane įskaudino, kad liūdėčiau dėl jos mirties.
- Atsiėmė? Kaip?- nekantravo Aren.
- Vieną dieną parėjusi namo radau išverstą savo kambarį ir raštelį, kuriame ji rašė, jog išvyko atostogauti į Turkiją. Mat ji rado mano santaupas, kurias laikiau juodai dienai..
- Tai ji pavogė tavo pinigus ir išvažiavo atostogauti? Palikdama tave vieną? – apstulbo Aren.
- Taip...
- Negaliu patikėti, kad yra tokių žmonių...- susiraukusi atsistojo ir atsisėdo šalia manęs, apkabindama per pečius - sakei, ji atsiėmė?
- Sudužo lėktuvas, kuriuo skrido namo...
- Tu rimtai?- nustebusi pažvelgė į mane.- sakiau, kad tokie žmonės atsiima už savo darbus...- linksmai šyptelėjo.- bet palaukit, nesuprantu ko čia dėtas senelės pasakojimas?- kreiviai žvelgė į mus.
- Aren, mano mama yra tavo mirusioji teta...- ramiai ištariau. Ji pasimetusi prunkštelėjo.
- Pajuokavom gana, o jei rimčiau?
- Mes kalbame rimtai.- pagaliau įsiterpė Vykintas.
- Na gerai, tarkim aš patikėjau. Tada reiškia, kad Vanesa yra mano pusseserė, tai yra mūsų?
- Taip, tu teisi..- taip pat ramiai atsakė Vykintas. Aren staiga pašoko nuo sofos, paleisdama mane.
- Bet tai absurdas, tu man meluoji... Ji negali būtų mūsų giminaitė... mes...mes.. nieko nežinojome apie ją, o dabar staiga išdygo, kaip iš po žemių. Ne, aš turiu pasikalbėti su senele, man ji pasakys viską...- sutrikusi plėsčiojo rankomis, vis vaikščiojo po kambarį nerasdama vietos.
- Koks čia per triukšmas?- pasigirdo balsas iš viršaus, po kelių sekundžių laiptais nusileido balso savininkė. Tai buvo vidutinio amžiaus moteris, iš elgesio ir išvaizdos nebuvo sunku suprasti, kad tai Vykinto mama.
- Mama, nuvežk mane pas senelės...- pribėgusi prie laiptų paprašė Aren. Mano nuogąstavimai pasiteisino, Aren nė kiek nenudžiugo sužinojusi tiesą.
- Aren ką tu ten veiksi? Jau nieko nepakeisi.
- Mama, kas nutiko?- išsigandusi paklausė Aren.
- Vaikeli, negi tu nieko nežinai? Senelė šiandien mirė...- liūdnu balsu pranešė.
- Ką? Negali būti...- kūkčiodama išlemeno. Tada atsisuko į mane pykčio kupinomis akimis.- čia tu! Tu kalta , kad mirė senelė… kodėl tu čia pasirodei? Nekenčiu tavęs!- rėkė žiūrėdama į mane.
Kūnu perbėgo šalta oro banga, jaučiau kaip akyse kaupėsi ašaros. Ji teisi, aš kalta, kad senelė mirė… ir kodėl aš sutikau čia atvažiuoti. Pašokau nuo sofos ir pradėjau bėgti link durų, čiupusi rankeną atsisukau.
- Atleiskit man, daugiau manęs nepamatysit!- atlenkiau rankeną ir atidariusi duris išbėgau į lietų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą