Aš verta daugiau?
Laimingiausias ir gražiausias savo gyvenimo akimirkas, visada bandome užfiksuoti, kad atėjus niūriai ir nesėkmingai dienai, praskaidrintume prisiminimais. Tai lyg savotiška skrynia, kurios spynai gaminamas tik vienas rakto egzempliorius. Ši akimirka viena iš tokių, dėl kurių verta gyventi. Iškęsti visus skirtus sunkumus ir nuopuolius, nes žinai, jog tavimi kažkas tiki. Palaikymas suteikia jėgų, kurių net nežinai turintis.
- Nieko gražesnio nesu mačiusi...- su pasigėrėjimu išlemenau.
- Tuos pačius žodžius galiu pasakyti žvelgiant į tave...- jo veriantis žvilgsnis privertė mane nurausti.
- Manau mes vėluojame,- nusijuokdama priminiau.
- Šiandien tavo gimtadienis, todėl tavo žodis man įsakymas. - paleidęs mane iš glėbio, nusilenkė, kaip iš senų filmų. Atidarė man durelės, nesusilaikydama prunkštelėjau.
- Galiu taip ir išlepti,- tariau sėsdama į mašiną.
- Tikiuosi taip nebus.- uždarė dureles ir apėjęs mašiną įlipo pats.
Drebančiomis rankomis įjungiau šildymą, girdėjosi, kaip kalena mano dantys. Po kelių sekundžių mašina prisipildė šilto oro, kuris badė mano odą. Bandydama atsipalaiduoti atsirėmiau į sėdynės atlošą. Tylus variklio urzgimas nesutrikdė manęs, nulenkusi galvą paėmiau pakabutį į rankas, norėdama geriau apžiūrėti.
Vaizdas nepakartojamas, net pasvajoti negalėjau, kad tokį grožį laikysiu savo rankose. Širdelė priminė deimantą, bet nemanau, kad jis tikras. Pirmiausia, jis kainuotų milžiniškus pinigus, o antra... Tai tiesiog neįmanoma. Man nebuvo svarbu, galėjo jis būti nors ir iš akmens. Kaip Darijus sakė, tai jo meilės simbolis. Širdis, kurią visada nešiosiuosi šalia savęs.
- Džiaugiuosi, kad jis tau patinka. Ką taip galvoji?- nutraukdamas mano apžiūrą prabilo Darijus. Paleidau pakabutį nukreipdama žvilgsnį į jį.
- Tik galvoju, kad jis labai primena deimantą...- atvirai atsakiau.
- Ir turėtų, nes tai deimantas. - patenkintas nusišypsojo.
Ištikta šoko žvelgiau į jį, stengdama pamatyti ženklą, kuris reikštų, kad tai buvo tik pokštas. Su kiekviena sekunde mano viltis nyko, ir teko susitaikyti, kad tai tiesa. Dar kartą paėmiau pakabutį, nors žinojau iš ko jis, bet grožis nė kiek nepasikeitė. Bandžiau nuspėti jo vertę, bet net nedrįsau įsivaizduoti, kokia tai didelė suma.
- Darijau, tikiuosi tu juokauji.
- Ne, tu verta dar daugiau.
Nespėjau net prasižioti, kai įvažiavome į mokyklos kiemą. Pasigirdęs skambutis, privertė kuo greičiau išlipti iš mašinos. Nors ir ėjome susikabinę rankomis link kabineto, iš galvos negalėjau išmesti jo pasakytų žodžių. Aš verta daugiau? Gal ir tiesa, bet man nerūpi brangūs niekučiai, jie bereikšmiai kalbant apie brangenybes, kurias slepiame giliai viduje. Tai didžiausias turtas, kurį kaupiame visą gyvenimą.
- Koks nuostabus...- aimanavo Aneta laikydama pakabutį delne.
Sėdėjome prie mūsų nuolatinio stalo valgykloje. Prieš tai žinoma gaudama daugybę sveikinimų. Pasirodo Aneta nusprendė mane pasveikinti su visa klasė, pasiteisindama, kad tai paskutiniai metai šioje mokykloje. Gavau puokštę gėlių, simboliškai nedidelę kuprinę, kuri buvo aprašinėta sveikinimais.
- Ne tas žodis, vis dar negaliu patikėti, kad jis tikras. Darijus išprotėjo...- vartydama akis atsikandau obuolio.
- Norėčiau, kad ir Julius išprotėtų.- neatitraukdama akių šyptelėjo.
- Ar kada nors pasikeisi?
- Ką sakei?- atitraukdama akis nuo pakabuko žvilgtelėjo į mane.
- Pamiršk...- atsidususi atsikandau dar vieną kąsnį.
- Nuo tada, kai susitaikei su Darijumi, tu tiesiog švyti.- tarė kilnodama antakius.
- Aš tiesiog laiminga.
- Ne, tu dabar gyva. Seniau negalėdavau net į tave pažiūrėti, atrodei kaip vaikštantis lavonas...- suglumusi piktai nužvelgiau ją.
- Ačiū už komplimentą.- atkirtau.
- Nepyk, bet tai tiesa. Na aš jau turiu lėkti. Nenoriu jums trukdyti. Iki...- mirktelėdama atsistojo.
Nesupratusi jos žodžiu pradėjau žvalgytis, kai staiga ant peties pajaučiau kažkieno ranką. Išsigandusi pašokau iš vietos, kojai užsikabinus už suolo kritau kaltininkui tiesiai į glėbį.
- Pagavau.- nusijuokė Darijus iš manęs.
- Visai nejuokinga...- vaidindama piktą susiraukiau.
- Turi dar pamokų?- pastatydama ant kojų paklausė.
- Ne... – susimąsčiau.
- Puiku, man taip pat. Eime, parvešiu tave namo.- paėmė mano kuprinę, ir apsikabinę išėjome iš valgyklos.
****
Naršiau po spintelę ieškodama savo mėgstamiausio kompaktinio disko. Galiausiai iškračiau viską ant žemės ir kraudama atgal jį atradau. Patenkinta viską sumečiau atgal, diską įdėjau į muzikini centrą, o pati nulipau laiptais žemyn.
- Senele, kiek valandų?
- Pusė aštuonių...- pasigirdo balsas iš virtuvės.
- Greitai pasirodys Darijus...- stryktelėjau ant kėdės.
- Kur nors eisite?- pasidomėjo senelė.
- Iš pradžių ketinome, bet oras lauke ne koks. Nusprendėm, kad praleisim vakarą dviese mano kambaryje.
- Jums ko nors reikės?
- Nebent gesintuvo, nes kambaryje uždegiau apie penkiasdešimt žvakučių.
- Bet mes jo neturime...- susirūpinusi atsakė senelė.
- Aš tik pajuokavau, viskas gerai....- juokdamasi atsistojau.
Iš spintelės paėmiau stiklinį indą, ir nuplovusi vynuoges sudėjau į jį. Pasigirdo durų skambutis.
- Atidarysiu aš, tikriausiai čia Darijus!- laiminga sušukau.
- Gerai mieloji, jei kas nutiks, aš būsiu svetainėje.- tarusi išėjo iš virtuvės.
Nieko nelaukdama nulėkiau prie durų. Atlenkusi rankeną atidariau jas. Jau ketinau pulti į glėbį, kai išvydau visai kitą žmogų stovintį prieš mane, tiksliau du žmones.
- Ką jūs čia veikiate?- suglumusi paklausiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą