Testamentas
Prieš akis bėgo miesto vaizdai, kurie susiliejo su dangumi. Į akis spigino saulės spinduliai atsispindintys nuo balto sniego, kuris storu sluoksniu dengė žemę. Man tai vienintelis žiemos privalumas, šis vaizdas visada mane žavėjo. Nuo vaikystės dievinu sniegą, juk taip gera stovėti lauke, kai sniegas mažomis krištolinėmis snaigėmis krenta žemyn, kurios prisilietusios prie mano odos ištirpsta. Mažas pasaulio stebuklas.
Atsidusau pagaliau pasiekusi kelionės tikslą. Apsižvalgydama lėtai pasukau siauru keliuku link namo. Šįkart viską galėjau geriau apžiūrėti, kadangi buvo dar tik antra valanda. Sustojau šalia namo, išlipau pakeldama akis į viršų.
Namas atrodė dar įspūdingiau, nei praeitą kartą. Gal dėl to, kad buvo šviesu. Šąlančias rankas sukišau į palto kišenes, nuleidusi galvą žengiau link durų. Nespėjau paspausti skambučio, kai durys atsidarė ir prieš save išvydau stovintį Vykintą. Nustebusi žvelgiau į jį, to tikrai nesitikėjau. Toks elgesys labiau būdingas Aren, bet ne Vykintui. Nuo to laiko, kai susipažinau su Aren, tapome labai geromis draugėmis. Kaip įmanoma atsispirti iš jos trykštančiui džiaugsmui ir energijai, kuris visada užkrečia ir mane. Ji man lyg sesuo, tik gaila, kad atstumas trukdo išlaikyti šį ryšį.
- Vanesa, mačiau kai tu atvažiavai,- nusišypsojo pamatęs mane.
- Labas Vykintai.
- Gaila, kad pas mūsų neatvažiuoji dažniau. Jei ne šis reikalas su testamentu, visai mane pamirštum...- liūdnai tarė.
- Aš laukiu kada tu atvažiuosi.
- Apie tai nepagalvojau.- susimąstęs nusijuokė.
- Tai žinok, esi visada laukiamas mano namuose.
- Koks aš nemandagus, užeik vidun, tavo lūpa dreba.
Pasitraukė į šoną leisdamas man įeiti. Malonus šilto oro gūsis pūstelėjo man į veidą. Jau buvau pamiršusi koks nuostabus šis namas, neprilygo mano paprastam senam nameliui. Prabanga niekada manęs netraukė, man visada patiko paprastum, nieko pompastiško.
- Jau buvau pamiršusi, kaip čia gražu...- garsiai ištariau savo mintis.
Sustojau išvydusi svetainę, prieš akis iškilo mano paskutinis apsilankymas čia. Kai išlėkiau pro duris ašarotomis akimis, užsimerkiau vydama šiuos prisiminimus. Nenoriu prisiminti to vakaro, bėgdama nuo vilko papuoliau ant meškos.
- Iš tiesų čia gražu, nors prie to jau seniai pripratau. Leisk paimsiu tavo paltą.- atsipeikėjusi nusivilkau jį ištiesdama Vykintui. Jis paėmęs pakabino nedidelėje spintoje šalia svetainės. Nužvelgdamas mane nusišypsojo.
- Ar kas nors ne taip?- suglumusi paklausiau.
Jo žvilgsnis nepasikeitė, net nekreipė dėmesio į mano žodžius. Jaučiausi, kad jis tuoj suvalgys mane akimis.
- Tu kaip visada atrodai nuostabiai.- nedrąsiai pakėlė akis.
- Ačiū už komplimentą pusbroliuk,- nusijuokiau stebėdama jo besikeičiančią miną.
Pasigirdo aukštakulnių batelių kaukšėjimas sklindantis antrame aukšte. Atsisukau link laiptų ir po kelių sekundžių laiptų viršuje pamačiau Aren, vos mane atpažinusi plačiai nusišypsojo.
- Sveika Aren,- pasisveikinau, jai nulipus laiptais.
- Labas, tu jau atvažiavai? Žinoma, niekas nesiteikė man pranešti...- piktai dėbtelėjo į Vykintą.
- Aren, aš ką tik atvažiavau, tik šįkart nesipykit.
- Kaip galima su juo nesipykti, kai jis taip elgiasi. Atrodo, kad manęs net nebūtų, gal aš nematoma?-susiraukusi sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Nekreipk į ją dėmesio, tai vienintelis būdas...- nusijuokė Vykintas, neišlaikiusi nusijuokiau ir aš.
Aren įniršusiomis akimis žvelgė į Vykintą, ši situacija man atrodė juokinga. Gal todėl, kad pati niekada neturėjau brolio. Mačiau, kaip Aren jau ketino pulti Vykintą, jos kumštis, kurį ji gniaužė, išdavė ketinimus. Nieko nelaukusi atsistojau prieš ją, timptelėdama už rankos.
- Ei, nusiraminkite. Juk aš čia, gal išsiaiškinkite vėliau...- nuoširdžiai nusišypsojau, bandydama viską praleisti juokais.
- Vanesa teisi, beja advokatas jau laukia.- įsiterpė Vykintas.
- Tada neverskime jo laukti,- atkreipiau Aren dėmesį mojuodama ranka prieš veidą- alio, pabusk...- nusijuokiau.
Ji tik pavartė akis ir apsisuko.
- Palydėsiu tave.- tarusi nužingsniavo koridoriumi.
Pažvelgiau į Vykintą, kuris tramdė juoką, žengiau Aren iš paskos. Vykintas po kelių sekundžių pasivijo mane. Pasilenkęs sušnibždėjo man į ausį.
- Bent jau pralinksmina...- kreivai pažvelgiau į jį.- kas?
- Aš viską girdėjau!- sušuko Aren rimtu balsu.
Nusijuokiau pamačiusi sutrikusi Vykinto veidą, taip jam ir reikia. Toliau ėjome tylėdami. Žvalgydama po ilgą koridorių spėliojau kada pagaliau pasieksime kambarį. Galiausiai Aren sustojo prie medinių durų koridoriaus gale. Pabeldė į jas.
- Užeikite.- pasigirdo kimus balsas už durų.
Aren palenkė rankeną atidarydama duris. Žengiau žingsnį link jų, prieš akis išvydau didžiulį kambarį, su knygų lentynomis iki lubų. Didelis langas driekėsi per visą sieną, įleisdamas saulės šviesos į šį nykų kambarį. Ilgas stalas su daug kėdžių stovėjo kambario viduryje, netoli rašomojo stalo. Tai namo biblioteka ar darbo kambarys, negalėjau būti tikra, nors nenustebčiau jei šiame name būtų net vandens parkas.
Vos mums įėjus vidun trys poros akių įsmeigė žvilgsnius į mane. Dėdė su žmona sėdėjo šalia vienas kito, jo žvilgsnis buvo nuoširdus ir džiugus, ko negalėjau pasakyti apie žmoną. O kas mėgsta konkurentus? Juk tokia aš ir buvau, konkurentė į jų šeimos turtą. Jei ji tik žinotų, kad turtai man mažiausiai rūpi. Pinigai nesuteikia laimės, gal kam nors suteikia, bet ne man. Stalo gale sėdėjo senyvo amžiaus vyriškis, nebuvo sunku atspėti kas jis toks.
- Laba diena,- mandagiai pasisveikinau.
- Labas Vanesa, džiaugiuosi, kad atvažiavai. Esame dėkingi...- kalbėjo dėdė žvelgdamas į mane. Ineida sutrikusi pažvelgė į dėdę.
- Mes jai dėkingi? Orlandai čia jau per daug...- šiurkščiu balsu prabilo ji.
- Ineida baik, jei tau kas nepatinka durys atrakintos...- atkirto dėdė, Ineida įsiutusi pakėlė galvą piktai nužvelgusi mane, bet nieko nesakė.
Jaučiausi, kaip penkta koja, norėjosi bėgti čia kuo toliau. Bet negalėjau taip pasielgti, kaip kokia bailė išgirdusi vieną užgaulų žodį. Užteks leisti save žeminti, ramiai žiūrėjau į ją iškėlusi galvą. Suglumusi nusuko žvilgsnį.
- Kaip matau paskutinė šeimos narė atvyko, taigi galime pradėti,- padėdamas segtuvą ant stalo prabilo advokatas.
Aren įsitaisė kėdėje, parodydama į vietą šalia. Atsisėdau, o iš kitos pusės atsisėdo Vykintas. Advokatas atsegė segtuvą ištraukdamas pluoštą dokumentų, vieną padėdamas prieš save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą