Parašas
Akimis stebėjau susimąsčiusį advokatą, kuris kažką įdėmiai skaitė. Jaučiau į save įsmeigtus žvilgsnius, stengiausi neatsisukti, nė kiek nenorėjau su jais susidurti. Sukryžiavau rankas ant krūtinės, iš jaudulio prikandau lūpą. Taip knietėjo sužinoti, kodėl aš čia? Ką senelė galėjo man palikti? Labiausiai bijojau, kad tai nebūtų pokštas. Juk visko gali būti, aš tik naivi našlaitė, kuri nieko nesupranta, visų pastumdėlė.
Aš tokia buvau, nuoširdi, jautri ir naivi. O dabar atsargi ir žymiai drąsesnė, bet niekas nepakeis manęs giliai širdyje. Nors kiek mane stumdys, tryps ir žemins, aš nenusileisiu iki jų lygio. Mano akys nukrypo į piktą Ineidos veidą, kuri pasipūtusi laikėsi dėdės parankės. Aš tik pašaipiai šyptelėjau, ir nekreipdama dėmesio į jos nustebusį veidą nusukau žvilgsnį į advokatą, kuris atsikrenkštęs garsiai pradėjo skaityti.
- Testamentas parašytas du tūkstančiai penktais metais gruodžio vienuoliktą dieną. Aš, Palomėja Getautienė, šiuo testamentu savo mirties atveju turtą paskiriu taip.
Giliai įkvėpiau, bandydama nuraminti greitai plakančią širdį. Nenuleisdama akių nuo advokato, ištiesiau ranką ieškodama Aren delno. Vos ją radusi stipriai suspaudžiau, tikėjausi ji nepajaus, kaip drebu. Artumas ir maloni šiluma šiek tiek mane nuramino.
- Mano vieninteliui sūnui palieku verslą, žinau, kad jo rankose jis klestės dar ilgai. Bet dalį akcijų, po dvidešimt procentų, palieku savo anūkams Vykintui ir Aren, kad jie turėtų nuolatines pajamas.
- Puiku!- laiminga sušuko Ineida.
Visų nustebusiai žvilgsniai susmigo į ją, pastebėjusi, tai nuleidusi akis. O kaip ji gali nesidžiaugti? Juk paminėjo jos vaikus, o manęs ne. Išvis kodėl aš čia atvažiavau? Tikėjausi, kad bent seneliai aš rūpėjau, pasirodo ne. Su tokia mano sėkme, turėjau to tikėtis. Pelenė niekada negyvens auksiniuose rūmuose ilgai ir laimingai. Paleidusi Aren ranką pakilau nuo kėdės.
- Panele, kur susiruošėte? Testamentas dar nebaigtas skaityti.- mane sustabdė prabilęs advokatas. Suglumusi sustingau.
- Aš tik maniau...
- Sėskitės. - pertraukė mane.
Atsisėdau į vietą, susigėdusi savo impulsyvaus elgesio. Dėdė žvelgdamas man į akis nusišypsojo, atsakiau tuo pačiu. Žinoma neišvengiau susidūrimo su Ineida, kuri akivaizdžiai juokėsi iš manęs.
- Nekreipk dėmesio į mamą,- sukuždėjo į ausį Aren.
Ir kodėl turi atsirasti žmogus, kuris užgesintų mažytę laimės liepsnelę, kuri vos spėjo užsidegti.
- Visą likusį savo turtą, sąskaitas bankuose, dvarą ir namą Ispanijoje palieku savo anūkei Vanesai. Žinau, kad taip neišpirksiu savo kaltės, bet nenoriu, kad tu Vanesa, toliau gyventum skaičiuodama kiekvieną centą. Palikau tave likimo valiai, už tai dabar moku dvigubai...- sustingusi sėdėjau be žado.
Norėjosi šaukti, kodėl ji manęs neieškojo? Nepadėjo? O tik dūsavo nieko nedarydama. Bet mane labiausiai paveikė, tai kad visgi ji manęs nepamišo, galvojo ir gailėjosi. Negalėjau patikėti, kad didžiąją dalį savo turto paliko man. Anūkei, kurią matė tik vieną kartą gyvenime. Negalėjau suprasti jos poelgio... Bet pykti taip pat negalėjau, juk aš jai atleidau. Tądien ligoninėje, kai ji mus paliko amžiams... Visi darome klaidas, o atleisti galima tik tada, kai žmogus gailisi. Ak senele...
Advokatas tęsė toliau.
- Todėl prašau tavo atleidimo ir tikiuosi, kad kada nors man atleisi...- nutilo padėdamas lapą ant stalo ir pakėlęs akis nužvelgė visus, sustodamas prie manęs.
Veidu nuriedėjo ašara.
- Visiškas absurdas...- pašoko iš vietos Ineida, nenoriai pakėliau akis į ją.
- Ineida sėskis..- bandė raminti dėdė.
- Ne, kaip Palomėja visas sąskaitas bankuose galėjo palikti šiai, našlaitei...- piktai dėbtelėjo į mane.- pasirodo, ji net aktorė. Užteks apsimetinėti, tavo ašaros nieko neįtikins!- nenatūraliai nusijuokė.
Sutrikusi dėbsojau į ją, kad ji bent žinotų, kaip aš jaučiuosi. Kam tie pinigai? Jei susilauki tik kitų žmonių neapykantos.
- Užteks mama, tu neturi jokios teisės žeminti Vanesą!- pasipiktinęs įsiterpė Vykintas.
Susmukau kėdėje rankomis užsidegdama veidą, norėjosi rėkti ant jos, bet neleidau sau to daryti. Kaip ir sakiau, negaliu nusileisti iki jos lygio.
- Kaip tu drįsti, taip kalbėti su manimi.
- Vykintas teisus mama, Vanesa nuostabus žmogus, ji man lyg sesuo ir man nesvarbu ką tu apie tai manai...- rimtas Aren balsas mane nustebino.
Dabar dėl mano kaltės jie pykstasi? Tai tapo man jau įprasta, aš esu visų problemų priežastis.
- Aren ir tu? Kaip jūs galėti ginti ją, o ne mane, jūsų motiną. Ar nesuprantate, ji pasiglemžė beveik visą turtą, kuris turėjo atitekti jums!- mosikuodama rankomis šaukė.
- Ineida tu peržengei visas ribas!- įsiutęs atsistojo dėdė.
- Orlandai, ar tu nematai kas vyksta?
- Užteks Ineida, jei nesugebi elgti deramai, tada išeik!
- Bet... – pasimetė.
- Jokių bet...- piktai atkirto.
Ineida sutrikusi nutilo susidurdama su įsiutusiu dėdės žvilgsniu. O ką tuo tarpu dariau aš? Susigūžusi tylėjau stebėdama jų ginčą.
- Atsiprašau, bet turite pasirašyti, jog išklausėte testamento. Tada jo nurodymai pradės galioti...- nutraukdamas ginčą įsiterpė advokatas.
- Aš tikrai nepasirašysiu...- žinoma tai buvo Ineida.
- Jūsų parašo nereikia, nes nesate įtraukta į testamentą.- ramiai atsakė advokatas.
Išgirdau linksmą Aren juoką, nesusilaikiusi nusišypsojau. Ineida pakėlusi galvą išėjo iš kambario, įtampa tvyrojusi kambaryje išsisklaidė.
- Atsiprašau Vanesa dėl mano žmonos elgesio...- liūdnu balsu kreipėsi į mane dėdė.
- Viskas gerai, ji teisi...- vos girdimai sušnibždėjau.
- Ką tu čia kalbi!?- pasipiktinusi sušuko Aren - tu esi daug daugiau verta, tave gyvenimas blaškė lyg vėjas drugelį.
- Bet aš nesu...
- Vanesa.- nutraukė mane Vykintas - tavęs laukė naujas gyvenimas, pasinaudok proga.- apkabino mane per pečius.
- Mes visada būsime šalia, kai tik tau to reikės,- iš kitos pusės apkabino Aren.
- Ačiū jums.- nuoširdžiai nusišypsojau.
- Prašom.- ištiesė man tušinuką advokatas.
- Laikas viską įteisinti...- šypsodamasis tarė dėdė.
Ir kas dabar? Vienas brūkštelėjimas ir tu laimingiausias pasaulyje? Deja nepajaučiau nei laimės, nei džiaugsmo. Mano širdis nujautė kažką blogo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą