4 skyrius - Laiptinė

Laiptinė

Drebančiomis rankomis atsirėmiau į žemę, pakėlusi galvą apsižvalgiau. Nelijos nebuvo.

- Neli! – verksmingu balsu išlemenau.

Atsakymo nesulaukiau, buvau visiškai viena. Atsisėdusi ant žemės apkabinau kojas. Galva nusviro ant kelių. Nežinojau, ką daugiau daryti. Kas ją išsivedė, gal daugiau niekada nesugrįš? Taip negali būti, negali! Aš nenoriu būti viena...

Taip prasėdėjau apie dešimt minučių, iki tol kol šaltis pradėjo kaustyti mano kūną. Kambaryje po truputį pradėjo nykti šviesa, jį užvaldė vakaro tamsa. Kūnu perbėgo nemalonus šiurpulys, kai vėjas atsitrenkė į langą, išjudindamas iš vietos. Pakėliau galvą, apsižvalgiau aplinkui. Privalau būti stipri, negali pasiduoti, juk pradedu naują gyvenimą.

Nerangiai atsistojau, palikdama šaltas grindis. Pirmiausiai mano žvilgsnis nukrypo į lovą. Pasiėmusi reikalingą dėžę, ištraukiau švarią patalynę. Su šluota trenkiau į čiužinį, dulkių gūsis privertė mane nusičiaudėti. Ir kur aš papuoliau? Akivaizdu, reikės naujos lovos. Pasiklojusi lovą atsisėdau ant jos. Mano akys sustojo ties viena dėže, stryktelėjusi nuo lovos. Ištraukiau nešiojamą kompiuterį ir įjungusi jį paleidau muzikos grotuvą. Raminanti muzika užliejo visą kambarį, pasijutau žymiai geriau. Nuėjau į virtuvę, spintelės buvo visiškai tuščios, neradau net stiklinės atsigerti vandeniui.

Žvilgtelėjau į laikrodį, rodė pusė aštuonių. Juk žiema, vakarai visada ilgesni. Nusprendžiau išeiti į lauką, reikia atrasti nors vieną prekybos centrą, neturėjau visiškai ko valgyti. Išjungiau kompiuterį. Apsivilkau paltą ir radusi rankinę išėjau iš buto. Užrakinau duris.

Lipau laiptais žemyn, kai netikėtai išgirdau artėjančius žingsnius. Pasimetusi pakėliau akis į viršų, manydama, kad kas nors ateina iš viršutinių aukštų. Bet mano akys sustingo ties laiptais, ant jų išvydau senyvo amžiau moterį, kuri sėdėjo nuleidusi galvą.

- Gal reikia pagalbos? – nedrąsiai paklausiau jos.

Moteris net nepajudėjo. Sutrikusi stebėjau ją. Staiga atsidarė laiptinės duris, nukreipdamos mano dėmesį, deja nespėjau pamatyti kas įėjo. Kai atsisukau, moters nebebuvo. Jaučiau, kaip visą kūną apėmė drebulys. Išsigandusi nubėgau laiptais žemyn, čiupau laiptinės durų rankeną ir kaip beprotė išbėgau lauk. Nespėjau sustoti, kai prieš save pamačiau žmogų, puoliau į jį, bet lyg nebūtų maža, netyčia paslydau ant užšalusios pelkės. Neišlaikius pusiausvyros kritom abu ant žemės.

- Auč... – sudejavau iš skausmo.

Rankomis atsirėmiau į šaltą ledą.

- Atsiprašau labai aš... – lemenau kažką.

- Lipk greičiau nuo manęs! – piktai sušuko ant manęs vyriškas balsas.

Kęsdama skausmą, atrėmiau kojas ir nerangiai atsistojau. Laikydama už nugaros rankas išsitiesiau, kaklą pervėrė aštrus skausmas.

- Ar tu bent žiūri kur eini? – burbuliuodamas stojosi nepažįstamasis.

- Atsiprašau, aš labai išsigandau, kai ten buvo ta moteris, o paskui kažkur... – nutilau suvokusi, kad paistau tikras nesąmones, kuriomis niekas tikrai nepatikės.

Valydamas sniegą nuo drabužių vyras pažvelgė į mane. Pakėliau rankinę, kuri buvo nukritusi ant žemės. Dabar galėjau jį pažiūrėti. Pustrumpiai plaukai madingai nukirpti, o didelės akys įrėmintos į tvarkingus antakius, lūpų kampučiai pakilę, mačiau, kad jis taip pat vertina mane. Prabangus juodas paltas, kruopščiai užvyniotas šalikas ant kaklo, odinės pirštinės. Viskas dvelkė pinigais ir prestižu. Amžių buvo gana sunku atspėti, bet už mane tai tikrai vyresnis, tikriausiai koks nors verslininkas, ar šiaip turtingos šeimos atžala. Aš atrodžiau, kaip balta varna prieš jį. Susigėdusi susigūžiau, nuleidau akis.

- Dar kartą atsiprašau, aš eisiu... – nesulaukdama jo atsakymo prabilau, norėjosi kuo greičiau dingti. Apsigręžiau žengdama žingsnį.

- Palauk! - netikėtai sušuko.

Nenoriai atsigręžiau.

- Aš jau atsiprašiau, - burbtelėjau.

- Aš tai pat norėjau atsiprašyti, skubėjau ne mažiau kaip jūs, todėl esu kaltas ir aš.

- Negi jums rūpi ką tokia, kaip aš galvoja apie jus? Man nereikia jokių atsiprašinėjimų, keliaukite toliau, - iškošiau pro dantis.

Susikišau rankas į kišenes, stebėdama jo veido fizionomijos pokyčius.

- Suprantu, kad jus supykdžiau, bent leisk sužinoti bent tavo vardą, - žengė link manęs.

Pakėlusi rankas atsitraukiau.

- Ei, ei, tavo nuotaikos greitai keičiasi. Laikykimės saugaus atstumo. Neieškau pažinčių, todėl likime prie jūs, to turėtų užtekti. Be to, jūs kažkur skubėjote, ar ne taip? – šyptelėjau.

- Tiesa, - žvilgtelėjo į veidrodį.

Net neatsisveikindama apsigręžiau ir patraukiau link gatvės.

- Susimildama, negi taip sunku!? – šūktelėjo pamatęs mano elgesį.

- Jei būtum prisistatęs, gal ir būčiau pasakiusi! – juokdamasi šūktelėjau, užėjusi už namo jo nebemačiau.

Eidama pėsčiųjų takeliu žvalgiausi ieškodama kokios nors parduotuvės. Toli eiti nereikėjo, kai pamačiau prekybos centrą. Įsidėmėjau kelią, kad einant atgal nepasiklysčiau. Pasiėmiau vėžimėlį, nusprendžiau tuo pačiu nusipirkti reikalingiausių daiktų. Eidama į vežimėlį kroviau: lėkštes, puodelius, valgymo įrankius, samtį, rankšluosčius, arbatinuką, maistą ir taip toliau... Po pusvalandžio mano vežimėlis buvo perpildytas, daugiau nieko nebegaliu krauti, kitaip namo niekaip visko neparneščiau. Pasiėmiau kelis laikraščius ir žurnalą, jose gal rasiu darbo skelbimų. Už viską sumokėjusi kasoje, krypuodama keliavau namo. Nešiau du didelius krepšius, viename iš jų vyravo - maistas, kitame - įvairiausi reikmenys. Slidus kelias, dar labiau apsunkino mano kelionę.

Sustojau pailsėti laiptinėje, sunkiai gaudžiau orą. Lauke buvo gana šalta, gal apie dešimt laipsnių šalčio. Rankos buvo visiškai sušalusios, sukišusi jas į kišenes atsirėmiau į sieną. Išgirdau greitus žingsnius, kurie leidosi laiptais. Nuleidau galvą norėdama linkti nepastebėta.

- Čia ir vėl tu?- išgirdusi klausimą pakėliau galvą.

Vos keliais laipteliais aukščiau stovėjo tas pats vyras, su kuriuo prieš tai susidūriau.

- Tu manęs laukei ar ką? – susiraukusi burbtelėjau.

- Nors nepatikėsi, bet susitikom atsitiktinai, - šyptelėjo.

Matėsi, kad jam šis susitikimas labai patiko. Kažko nesinorėjo juo tikėti, bet per daug gerai apie save galvoju.

- Kaip matau, tau visai patinka mane erzinti, - mane dažniausiai erzina perdėtas žmonių lipšnumas.

Pasilenkusi paėmiau krepšius.

- Mano tikslas - ne toks, palauk, padėsiu tau, - nulipęs laiptais paėmė krepšius.

- Aš galiu pati, - suirzau.

- Tu vos paeini, nesiginčyk geriau.

Daugiau nebeturėjau ką atsakyti.

3 skyrius - Butas

3 skyrius

Butas

Įkyrus mašinų pypsėjimas ir variklių burzgimas privertė mane susiraukti. Buvau pripratusi prie ramybės, kadangi gyvenau gana nuošaliai. Tikiuosi greitai priprasiu prie šio triukšmingo ir greito gyvenimo tempo. Visi tik bėga, net mažas berniukas su draugais ir jis turi tikslą, lekia nesustoja, bei senutė, kuri lazdos pagalba gali keliauti. Visi turi namus, turi kelionės tikslą ir nesustos jo nepasiekę.

Apėjusi pastatą įėjau į antrą laiptinę. Nedrąsiai žvalgydamasis lipau laiptais į antrą aukštą, turėjau rasti 27 butą. Laiptinė buvo visiškai tuščia, akimis bėgiojau durų numeriais.

- 25 ...... 26.... 27.... pagaliau, - atsidusau.

Nedrąsiai paspaudžiau durų skambutį, iš už durų pasigirdo zvimbimas. Kažkas artėjo link durų. Giliai įkvėpiau bandydama save nuraminti. Čia tikriausiai šeimininkė su kuria kalbėjausi telefonu. Sujudėjus spynai, durys atsivėrė. Prieš save išvydau vaikiną, o gal jau vyrą, kažkur trisdešimties metų amžiaus. Pusilgiai plaukai susišiaušę, o keistoki akiniai neleido įžiūrėti akių. Gana aukštas, kūno sudėjimas normalus, tik ryškus pilvukas mane prajuokino, tikriausiai alaus mėgėjas.

- Laba diena...- nedrąsiai pasisveikinau, pamačiusi jo susidomėjusį žvilgsnį, kritiškai nužvelgiantį mane.

- Labas...- šiek tiek sutrikęs išlemeno.

- Aš dėl buto, telefonu kalbėjausi su ponia Gustiene, - drebančiu balsu išpyliau, jaučiausi nejaukiai, kai jis begėdiškai spoksojo į mane.

- Ak tai tu esi... – susimąstė.

- Kamila. - padėjau

- Taip ta pati, - pritardamas linktelėjo, mačiau, kad jam buvo nejauku, ne mažiau nei man – užeik, mama turėjo išeiti, liepė man tave priimti.

Nepatikliai nužvelgusi jį įėjau į vidų. Nusišypsojau pamačiusi naujuosius savo namus, na laikinuosius, nežinau kiek aš čia užsibusiu, bet apie tai dabar nenoriu galvoti. Kaip ir pasakojo šeimininkė dviejų kambarių butukas, su vonia ir virtuve. Svetainėje buvo tik staliukas ir sofa, o miegamajame nedidelė lova, džiaugiausi, kad bent virtuvėje buvo spintelės su stalu, bei kėdėmis. Sienom mirtinai reikėjo remonto, kaip ir visam butui, turėsiu darbo. Bet dėl to kaina tokia žema, mintyse permečiau turinčią sumą, svarbiausiems reikmenims turėtų užtekti.

- Kaip matai čia reikia padirbėti, aš esu statybininkas, galėsiu padėti. Todėl mama ir norėjo, kad ateičiau. – kalbėjo, kai aš vis dar apžiūrinėjau buto padėtį.

- Ačiū, bet kaži man ar užteks svarbiausiems reikmenims. Reikia pirkti ne tik baldus.

- Dėl mokesčio net negalvok, ateisiu vakarais ir savaitgaliais, užteks skanių pietų. – nusišypsojo.

- Bet nenoriu likti skolinga.

- Viskas gerai, čia niekis. Reikia padėti, visgi pripažinkime, šis butas atrodo kraupiai. Čia jau seniai niekas negyvena, todėl jis toks apleistas. Koks aš nemandagus, mano vardas Dainius...- šyptelėjo susikišęs rankas į kišenes.

- Malonu Dainiau, bet nežinau. Viena taip pat nesugebėsiu susitvarkyti, - prikąsdama lūpą susimąsčiau.

- Tada problema išspręsta, kai turėsi laisvą dieną, važiuosime apsipirkti. Pasiskolinsiu nuo kaimyno autobusiuką, spalvas ir panašiai išrinksi tu. Sutinki? – klausiamai paželdė į mane.

Neturėjau kur dingti. Pagalbos man labai reikia, tik sunku ją priimti iš nepažįstamo žmogaus. Bet kas man beliko?

- Kitos išeities neturiu, - blankiai šyptelėjau.

- Ei, aš noriu tik padėti. Be to turiu laisvo laiko. Štai tavo raktas, - iš kišenės ištraukęs raktą ištiesė man. Nedrąsiai paėmiau juos.

- O kaip dėl nuomos?

- Tau mama nesakė? – kilstelėjo akinius.

- Na sakė kokia kaina, bet įmokos nereikia?

- Tai rytoj ji ateis, aš bent jau nieko nežinau, - gūžtelėjo pečiais. – taigi, jeigu nieko nereikia aš jau eisiu – net neišdrįso pažvelgti man į akis.

- Ačiū.

- Nėra už ką,- atsakęs apsisuko ir pradėjo eiti link durų.

- Palauk! – atsitokėjusi sušukau.

- Taip, - patenkintas atsisuko.

- Nesupykčiau jei padėtum man sunešti daiktus, - paprašiau, mane baugino dėžės gulinčios mašinoje, nesu sunkumų kilnotoja.

- Žinoma, - suglumęs atsakė.

Dėžė po dėžės keliavo į mano butą. Ak, mano butas, pagaliau turiu kažką savo. Visada norėjau būti nepriklausoma, bet išdrįsti niekada neįstengiau. Gal todėl, kad bijojau palikti namus, kartu ir Nelija. Nežinojau ar ji galės keliauti su manimi, o gal privalo amžiams likti namuose. Svarbiausia ji čia, šalia manęs, net neįsivaizduoju kitaip. Nelija lakstė po visą butą, apžiūrinėdama kiekvieną kampą ar rastą daiktą. Vaikiškas juokas atsimušė į namo sienas, jį girdėjau tik aš.

Užrakinau mašiną, o Dainius nešė paskutinį lagaminą. Dabar labiau į jį įsižiūrėjau. Ant piršto žiedo nemačiau, reiškia nevedęs. Senbernis? Gal būt. Negalėjau jo pavadinti patraukliu, trumpa barzdelė jį dar labiau sendino, jau nekalbant apie drabužius. Keistas elgesys, bei nedrąsus žvilgsnis rodė, kad su merginom patirties mažoka. Tikiuosi tuo viskas ir pasibaigs.

- Ei, atidaryk duris! – šūktelėjo Dainius nutraukdamas mano apmąstymus.

- Atsiprašau, - paraudusi atidariau.

Dainius pastatė lagaminą mano kambaryje, pagaliau viskas buvo viduje.

- Net neturiu spintos kur susikrauti, - ironiškai nusijuokiau.

- Hmmm... – susimąstė – rytoj nupirksiu, šiandien per vėlu.

- Aš pati.

- Na kaip nori, aš jau eisiu, - pyktelėjęs susiraukė ir pasitaisęs akinius išėjo.

- Ir eik... – sušnypščiau po nosimi.

- Kamila? – susirūpinusi pašaukė mane Neli.

- Taip? – atsitūpiau šalia jos.

Ji mažais savo delniukais bandė paliesti mano veidą, deja, tai buvo neįmanoma. Nelijos veide pasirodė nusivylimas ir liūdesys. Žiūrėjau į jos pastangas gyventi, bet koks čia gyvenimas? Ji tiesiog egzistavo. Niekada nesupratau, kodėl ji turi, taip kentėti. Kodėl ji mirė? Tiek tetrūko, ir jos vietoje būčiau buvusi aš.

- Kodėl aš neaugu?- galiausiai paklausė.

Suglumau, niekada manęs to nėra klaususi. Daug kartų esam kalbėję, kodėl ji nemiega, nevalgo ir nejaučiau skausmo ir žinoma, kodėl negali paliesti kitų.

- Nelija... – užsimerkiau, jaučiausi siaubingai.

Kaip galima tokiam mažam ir nuostabiam padarėliui pasakyti, kad ji mirusi. Kad niekada neužaugs, nepatirs meilės, neturės draugų, negalės džiaugtis paprasčiausiais gyvenimo malonumais.

- Pasakyk! Aš noriu būti tokia graži, kaip tu... – suraukė antakius.

Sunkiai atsidusau.

- Nes tu esi mirusi...

- Ne, aš nesu mirusi! Ką tu čia kalbi? Juk aš stoviu prieš tave! – supykusi šaukė ant manęs.

- Apie tai mes jau kalbėjom.

- Tu man meluoji...- verksmingu balsu išlemeno.

Mačiau jos akyse ašaras. Žengė kelis žingsnius atgal atsitraukdama nuo manęs.

- Neli nusiramink, aš čia su tavim, - bandžiau ją nuraminti.

Ištiesiau rankas.

- Kodėl tu taip darai? Aš vis tiek negaliu tavęs paliesti! – suklykė ant manęs ne savu balsu.

Krūptelėjau. Jaučiau, kaip ašara nuriedėjo mano skruostu.

- Išsivesk mane! – prašė žiūrėdama į sieną. Suglumusi pažvelgiau ir aš. Nieko nemačiau.

- Prašau...- toliau maldavo ji.

- Nelija? Su kuo tu kalbi?

Ji pažvelgė į mane. Staiga jos akyse pamačiau ramybę. Ji užsimerkė ir jos siluetas pradėjo po truputi nykti. Atrodė, lyg ji kažkur iškeliautų.

- Nelija ne! Ką tu jai darai? Kas tu? – šaukiau žvalgydama aplink.

- Tavo košmaras... – bauginantis balsas sušnibždėjo man prie ausies.

Išsigandusi žengiau žingsnį atgal ir užkliuvusi už lagaminų kritau ant žemės.