Ateities šešėlis

Kilo mintis naujam kūriniui. Štai tokia įžanga. Kada tęsiu toliau, dar nežinau.

Įžanga

Bedvasis žvilgsnis tyrinėjo mane. Jaučiausi, lyg jis mane permatytų kiaurai. Nors tik ploni naktiniai dengė mano šaltą kūną, bet atrodė, kad esu nuoga. Žvarbus vėjas dar kartą pūstelėjo į mane, priversdamas sukąsti dantis. Šio stingdančio šalčio nebegalėjau pakęsti, bet pajudėti iš vietos nenorėjau. Buvau per daug susidomėjusiu nepažįstamuoju, kuris neatitraukdamas žvilgsnio artėjo link manęs.

Ištiesiau drebančią ranką, kuri nuo šalčio prarado natūralią spalvą. Smalsumas užgožė ne tik baimę, bet ir protą. Elgiausi spontaniškai, negalvodama apie pasekmės. Blanki figūra artėjo link manęs. Nuleidau akis į sniegu padengtą žemę. Avėjau tik basutes, kurias spėjau įsispirti išbėgant į lauką. Nors kūnas, virpėjo iš šalčio, mano tikslas nepasikeitė. Privalėjau sužinoti, kas mane persekioja visą savaitę.

Vaizdas po truputį aiškėjo. Galėjau įžiūrėti veido kontūrus ir aukštą, plačių pečių figūrą. Atrodė, kad jį gaubia šešėlis, vis slenkantis kartu. Lyg būtų draudžiamą jį pamatyti, ar atpažinti.

Sutrikau gavusi atsaką. Balta ranka, išlindusi iš po juodo apsiausto, tiesėsi į mane. Pakėliau akis dar kartą mėgindama įžiūrėti veidą.

- Kas tu?- mano tylus balsas nubangavo oru, atsimušdamas į prieš mane stovintį nepažįstamąjį.

Mano klausimas atkreipė jo dėmesį. Staiga jis pakėlė galvą pažvelgdamas į mane. Atrodė, kad pasaulis slysta man po kojomis. Žalios, lyg beribio vandenyno atspalvio, akys privertė mane sustingti. Kirbanti ugnis jose, padėjo man suvokti, kad tai negali būti realybė.

- Padėk man...- lyg iš gelmių atsklido švelnus balsas.

Jo ranka sustingo, visai šalia manosios. Figūra nyko mano akyse.

- Palauk!- sušukau bandydama sulaikyti jį.

Bet mano ranka perėjo kiaurai, ir bejėgė kritau į šaltą sniegą. Vos pajudindama sustingusį kūną atsistojau, bet jo jau nebebuvo.

Anotacija

Gaila, jog kūrinys baigėsi, jis tapo mano laisvalaikio dalimi. Bet atsivėrė kitos galimybės. Dalyvausiu Kretingos rajono švietimo rengiame renginyje rašantiems mokiniams, kuriame 8-12 klasių mokiniai pristatys savo kūrinius. Tikiuosi man pasiseks ;)
O čia mano kūrinio "Rūkas akyse" anotacija, skirta šiam renginiui.

„Rūkas akyse“

Tai įtraukianti, o kartu ir graudinanti Vanesos, septyniolikmetės merginos, istorija, privertusi ne vieną skaitytoją pralieti ašarą. Dėl sunkios ligos netekusi mamos, vienintelis ramstis penkiametei mergaitei liko tėtis, kuris, norėdamas tik gero, vedė antrą kartą. Likimas smogė dar vieną smūgį - per avariją nusinešdamas brangiausią žmogų - tėtį. Pamotės neapykanta, vaikų namai, pirmoji meilė, beprasmės lažybos, senelės mirtis - tai tik maža dalis įvykių, kuriuos teko patirti gyvenimo palaužtai Vanesai.

Ši istorija, tai mano pirmasis rimtas kūrinys, kuriam negailėjau nei jėgų, nei laisvo laiko. Kūrinį sudaro 93 skyriai, kuriuos nuo pat pradžios keldama į interneto svetainę, suteikiau galimybė skaityti ne tik mano draugams, bet ir mano svetainės svečiams, galbūt visai netikėtai užklydusiems. Šiame kūrinyje galėjau atskleisti ne tik savo mintis ir jausmus, bet ir parodyti pasaulį, kuriame kartais vaikams tenka spręsti tikrai nevaikiškas problemas. Knygą skiriu savo bendraamžiams, kuriuos į veiksmų verpetą įtrauks nenuspėjami įvykiai ir taip visų liaupsinama pirmoji meilė.

94 skyrius - Gyvenimo kapitonai PABAIGA

Gyvenimo kapitonai

Įsivyravo nejauki tyla ir tik paslaptingi žvilgsniai ir šypsenėlės veiduose, man leido suprasti, kad jie kažką slepia. Tik ką slepia ir kodėl, man buvo didžiausia paslaptis. Mačiau, kad tokia esu vienintelė ir tai tikrai susiję su manimi.

- Darijau?- suraukdama antakius pažvelgiau į jį.

- Taip aš kaltas, tik nemušk manęs!- sušuko iškeldamas rankas i viršų, lyg pasiduotų.

Visi aplinkiniai pradėjo juoktis, taip dar labiau mane sutrikdydami.

- Aktorius...- atsidusau.

- Nekreipk į jį dėmesio,- mirktelėjo man Aren.

- Lengva tau pasakyti, tai man niekas neketina viso šito paaiškinti?- nužvelgiau visus po vieną.

Laukiau, to trokštamo aiškaus atsakymo, bet su kiekviena minute, jis vis tolo.

- Mes atvyko ne tik dėl tavo išleistuvių...- tarė Vykintas nutraukdamas mano pesimistiškas mintis.

- Norime pranešti puikią žinią,- užbaigė Vykinto mintį Aren.

- Nekankinkite, sakykite greičiau.- nežinia ir smalsumas griaužė mane iš vidaus.

Geros žinios tokios retos, nors paskutiniu metu jų vis daugėja, bet tai nesumažina nekantrumo. Laimė labai trapi, tuo jau seniai įsitikinau. Šypsodamiesi susižvalgė Aren su Vykintu, atrodė, kad žvilgsniu sugebėjo persimesti keliais žodžiais.

- Visi dokumentai dėl labdaros fondo vaikų namams patvirtinti notaro. Jau šią savaitę pinigai pasieks vaikus ir bus pradėti remonto darbai.- nesustodama šypsotis išdėstė Aren.

Sustingau, kaip statula negalėdama pajudėti. Pagaliau mano pinigai galės padėti tokiems pat vaikams kokia aš buvau, bent šiek tiek pagerinti jų gyvenimą. Žinau, tai tik pinigai ir jie niekada nepakeis tikros šeimos, bet stengiuosi padaryti, tai ką leidžia mano jėgos. Negaliu pinigais nupirkti namų, bet galiu nupirkti naujas lovas ir drabužius, kurie bent trumpam suteiktų laimės. Žinojimas, kad tavimi kažkas rūpinasi, visada paliečia širdį. Jutau, kaip mano lūpų kampučiai pakilo, o šypsena nušvietė veide.

- Jūs įsitikinę?

- Žinoma, tėtis viską sutvarkė, jam tai vieni niekai. Jis negalėjo atsisakyti tokio kilnaus tavo prašymo, suprantame, kaip tau tai svarbu.

- Negaliu patikėti,- pajutau Darijaus rankas sau ant liemens, kurios švelniai prisitraukė mane arčiau.

- Daugiau jokių paslapčių...- sukuždėjau jam į ausį.

- Tai buvo staigmena, negalėjau jos sugadinti,- atsitraukęs pabučiavo man į kaktą.

- Ačiū jums už viską...- nuoširdžiai padėkojau.

- Nėra už ką dėkoti, tai mažiausia ką galėjome dėl tavęs padaryti.- šypsodamasi atsakė Aren.

- Manau, mums jau metas. Netrukdysime jums, savo misiją įvykdėm.- tarė Vykintas timptelėdamas Aren už rankos.

- Taip tiesa.- pritardama linktelėjo.

- Man jūs netrukdote, bet jei reikia.

- Taip žinoma. Iki Vanesa, nepamiršk mūsų aplankyti.

Apkabino mane Aren.

- Būtinai, bet dabar mano tikslas įstoti į mokyklą apie kurią svajoju jau seniai.

- Beje, į kokią mokyklą ketini stoti?- susidomėjo Aren.

- Muzikos ir teatro akademija. Dainavimas mano svajonė...- atsakiau žvelgdama Darijui į akis, tik jo paskatinta pradėjau dainuoti.

Migloti prisiminimai iškyla mano galvoje, švelnus mamos balsas, kuris amžiams įsirėžė mano širdyje. Tėtis visada kartodavo, jog paveldėjau mamos balsą ir tapsiu dainininke, mano vaikiškam proteliui, tai skambėjo lyg pasaka. Pasirodo pasakos paremtos realybe, tai man parodė gyvenimas. Tėtis mane išmokė groti gitara, nors man buvo tik penkeri ir to neužmiršau iki dabar. Nesu tobula, turiu daug ko išmokti, bet aš to noriu ir trošku visa širdimi, ar to neužtenka?

- Sėkmės tau.

- Ačiū.- nuoširdžiai padėkojau.

- Iki.

Nutolantys Vykinto ir Aren veidai nusinešė linksmą judviejų juoką.

- Ir ką veiksime šiąnakt makaule?- atsistodama prieš jį apkabinau per liemenį.

- Kaip ir kas naktį Pinke, mėgausimės meile.

Čiupdamas man už nugaros nulenkė žemyn ir padovanojo saldų bučinį.

Manote viskas tobula? Deja taip nėra, randai ir prisiminimai neleidžia pamiršti skaudžios praeities. Niekas nepakeis mano vaikystės, kaip ir nesugrąžins tėvų...

Šie metai, man atnešė tiek skausmo, bet kartu ir tiek meilės. Jausmo, kuris suteikė jėgų gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka, nors ir kokia ji bebūtų. Kvaila ir vaikiška užgaida mus su Aneta nuvedė pas būrėją. Netikėta pranašystė išsipildė.

Dabar sėdėdama prieš tėvų kapą prisimenu kiekvieną akimirką. Tamsus skersgatvis, išgąstis, Darijau akys, kurios užbūrė mane nuo pirmo žvilgsnio. Tai buvo pradžia, mūsų meilės pradžia... Ar aš gailiuosi? Tikrai ne, buvo ir klaidų, dėl kurių gailėjausi, bet jei ne jos dabar čia nesėdėčiau ir nesijausčiau laimingiausiu žmogumi visame pasaulyje.

Atsistojusi nuo suoliuko, atsiklaupiau prieš paminklą. Baltų gėlių puokštę padėjau šalia jo. Šypsodamasi paliečiau išraižytus tėvų vardus. Nė viena ašara nenuriedėjo mano skruostu, galėjau tik šypsotis.

- Myliu jus tėveliai ir žinau, kad ten aukštai danguje saugote mane. Dabar aš laiminga, ir tokia noriu likti... Be jūsų sunku, bet aš stengiuosi. Ačiū, kad man atsiuntėte Darijų. Jis - mano gyvenimas. Jaučiu jus širdyje ir liksite ten amžinai, nors esate labai toli...

Kalbėjau lyg jie būtų šalia ir klausytųsi kiekvieno mano žodžio, bet taip ir buvo. Jaučiau juos ir žinojau kad mane girdi. Likimas viską sutvarkė į savo vietas, nors jos gal ne visiems patogios.

Sunkiai keldama koją pastačiau ant žemės. Nenoriai atsistojau palikdama dviejų pačių man brangiausių žmonių kapus. Juk jie kartu, nors šį pasaulį privalėjo palikti, bet juos išskirti negali niekas... Štai kur amžina meilė ir aš gimiau iš jos.

Ant peties užsidėdama gitaros dėklą, išėjau iš kapinių su lengvumu širdyje. Čia lankydavausi gana dažnai ir visada eidavau viena. Darijus suprato mane, vos iš pirmo žodžio. Net pati nemokėjau paaiškinti, kodėl taip elgiausi, tiesiog ten buvo vienintelė vieta, kurioje negalėjau slėpti jausmų.

Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir neradusi nė vienos žinutės šiek tiek susiraukiau. Greitai parašiau „ Kaip ir tarėmės lauksiu tavęs parke“ ir išsiunčiau Darijui. Mėgaudamasi nuostabia vasaros diena ėjau gerai pažįstama gatve. Kiekvieną parduotuvę ir namą mačiau nuo pat vaikystės, vienos kilo mano akyse, o kitos po truputi seno. Čia pralėkė visas mano gyvenimas ir neįsivaizduoju kitos vietos, kur galėčiau gyventi. Apima liūdesys, kai pagalvoju, kad teks iš čia išvykti. Negalėsiu važinėtis į sostinę kiekvieną dieną. O taip, mane priėmė į mokyklą, studijuosiu muziką ir lavinsiu savo balsą. Tai tiesiog nuostabu.

Akys nukrypo link spaudos kiosko, laikraščio antraštė privertė mane sustoti. Priėjusi prie stiklo dar kartą perskaičiau ją „ Suplanuotas nusikaltimas ar nelaimingas atsitikimas, jauną vaikiną pasodino į vežimėlį?“. Nuotrauka mane šokiravo, joje esantis žmogus privertė sudrebėti, giliai slėpti prisiminimai iškilo į viršų.

- Atsiprašau, kiek kainuoja šis laikraštis?- paklausiau pardavėjos.

- Litas penkiasdešimt...- automatišku balsu atsakė.

- Prašom,- ištraukdama iš rankinės piniginę padaviau pinigus.

Laikraštis atsidūrė mano rankose. Nieko nelaukusi pradėjau skaityti straipsnį.

„Liepos trečios vakaro įvykis, vienus šokiravo, o kitus privertė susimąstyti. Policijai gerai žinomas jaunuolis Atas Lopauskas, pateko į tragišką avariją. Važiuojant autostrada sprogo vairuotojo pusės galinis ratas, to pasekoje automobilis nulėkė į griovį ir vertėsi daugiau nei penkis kartus. Ekspertų nuomone avarija įvyko dėl prastų padangų, bet neatmeta galimybė, jog padanga buvo sugadinta ne atsitiktinai. A.L nuvežus į sostinės ligoninę, buvo nustatytas stiprus nugaros slankstelių sužeidimas.“

Daugiau skaityti nepajėgiau, neatitraukiau akių nuo Ato nuotraukos, nors tą vakarą buvo tamsu, jo veidas giliai įstrigo mano atmintyje. Sunku buvo suvokti, kad tai gali būti nelaimingas atsitikimas. Buvau nusprendžiusi, kad nenusileisiu iki jų lygio . Esame žmonės, todėl ir turime elgtis žmogiškai. Nuojauta kuždėjo, kad kaltininkas yra labai arti...

Laikraštį įbrukau į rankinuką, nenorėdama gadinti tokios nuostabios dienos. Einant gatve galvoje maišėsi dvi jausmų pusės, viena džiaugėsi, kad teisybė egzistuoja. Kita dar labiau džiaugėsi, nes rankų teptis nereikėjo ir nesvarbu kaltas kas nors ar ne... Viskas jau įvyko ir pamoka didžiulė.

Prieš akis atsivėrė nuostabus kraštovaizdis, kuris akimirksniu išblaškė liūdnas mintis. Lapų šlamėjimas, įvairiausių spalvų gėlės spinduliavo šilumą ir grožį. Atitraukusi rankinuką išėmiau daug kartų lankstytą lapelį, kuriame gražia rašysena puikavosi keli sueiliuoti stulpeliai.

Per šiuos metus nepasikeitė tik ąžuolynas, kuris iškentęs didžiausius speigus, žaliuoja taip pat, lyg ir vaikystėje. Ši vieta sukelia tiek prisiminimų, visi šilti ir malonūs. Atsisėdusi ant suoliuko išsitraukiau gitarą. Kelis kartus perbraukusi pirštai per stygas, užgrojau savo kurtą melodiją, o žodžiai užrašyti lapelyje puikiai tiko jai. Net nereikėjo į jį žiūrėti, nes daina liejosi iš širdies...

Gyvenau tik viltim,

Jog sutiksiu tave...

Jog tu savo mintim,

Užvaldysi mane...

Akys žibės

Sunkiu kristalu,

Kai bejėgė suklupsiu...

Prieš tave ant grindų

Pasiklydau savyje...

Kaip pamačiau aš tave,

Pamilau, įklimpau...

Tavo bučiniuos skendau...

Sudaužyta širdim,

Aš nueisiu keliu

Drebančiom lūpom

Sakysiu:- Myliu...

Likimas painus,

Paklaidino jis mus...

Bet meilė širdy,

Nepaskęs užmirštį...

Pasiklydau savyje...

Kaip pamačiau aš tave,

Pamilau, įklimpau...

Tavo bučiniuos skendau...

Paskutiniai žodžiai nuskambėjo lyg aidas...

- Nepakartojama...- išgirdau balsą sau už nugaros.

Atsisukusi išvydau besišypsantį Darijų, kuris atsirėmęs į medį stebėjo mane.

- Ji dar nebaigta...- nedrąsiai pasukau galvą ir greitai įkišau lapelį į kišenę.

Į šią dainą sudėjau visą savo širdį ir ją atverti, kam nors kitam yra labai sunku. Net jei šis žmogus būtų jos šeimininkas.

- Tu man net nesakei, kad kuri...- tarė prisėsdamas šalia.

- Norėjau pabandyti, turiu ką nors parodyti mokyklos komisijai...- atsakiau dėdama gitarą į įdėklą.

- Komisijai? Tu nori pasakyti, kad...?

- Mane priėmė!- garsiai sušukau į nustebusį Darijaus veidą.

- Puiku, kartu studijuosim sostinėje. Aš mediciną...

- O aš muziką!

Atsirėmiau į Darijaus krūtinę, o jo rankos apsivijo mano liemenį. Tikriausiai ne vienas esate pajutę tą jausmą, kai mylimo žmogaus prisilietimas priverčia drebėti, o skleidžiama šiluma, gali sušildyti net šalčiausią dieną. Taip jaučiausi aš, kai aplinkinis pasaulis tau negali padaryti nieko blogo, nes tu esi su juo... Žmogumi, brangesniu už viską šiame pasaulyje.

- Viskas atrodo, taip tobula...- tariau žvelgiant į siūbuojančias medžių viršūnes.

- Taip yra todėl, nes esame kartu. Meilė paverčia šį pasaulį geresnį ir šviesesnį.

- Tu teisus...- atsidusau, tvirčiau suspausdama jo delną.

Tai tik akimirka iš mano gyvenimo, kuri sukelia šypseną vos prisiminus. Visos jos tokios, kurias praleidžiu kartu su Darijumi. Pasaulis negali suktis aplink vieną žmogų, bet ar tu negali suktis kartu su juo? Žengti žingsnį į žingsnį, ir žiūrėti viena kryptimi. Turėti bendrą tikslą, žmogų esanti šalia tavęs padaryti patį laimingiausiu, nes tada ir tu toks būsi.

- Myliu tave...- švelnus Darijaus balsas pasiekė pačius tolimiausius širdies kampelius. Šis balsas lydės mane visą gyvenimą, bent to aš tikiuosi. O ar taip bus niekas negali patvirtinti. Mes patys kuriame ateitį, kiekvienas esame savo laivo kapitonai.

- Aš tave dar labiau...- tyliai sukuždėjau.

Švelnus bučinys nudegino mano skruostą. Vienas iš milijono bučinių, kurių sulauksiu per savo ilgą ir... galima sakyti laimingą gyvenimą.

PABAIGA

93 skyrius - Juoda ir balta

Juoda ir balta

Stovėjau prieš veidrodį, norėdama dar kartą pažvelgti į save. Ši diena - mano naujo gyvenimo pradžia. Turiu atrodyti ypatingai, bet tuo pačiu gražiai. Nenoriu nublankti prieš Darijų, kuris su kostiumu atrodys tikrai nuostabiai.

Vanesa

Juoda ir balta spalvos yra šių metų išleistuvių tema, todėl pasirinkau kerinčią suknelę, kuri puikiai tiko šiai dienai. Apnuoginti pečiai, lengvai krentanti, bet išryškinanti visas linijas. Dar vienas akcentas - kaklo papuošalas, juodų gėlių karoliai. Lengvos garbanos įrėmino mano švytintį veidą. Labiausiai erzino basutės, daktaras neleido nešioti aukštakulnius, kurios šiai progai būtinos, kadangi vis dar einant šlubčioju.

Šiandien baigiu mokyklą, žinoma taip pat Darijus ir Aneta. Egzaminus išlaikiau gana neblogai, teko samdyti privačius mokytojus man ir Darijui, laikas praleistas ligoninėse mums buvo didelė pertrauka, per kurią smarkiai atsilikom. Dabar viskas gerai, mėlynės jau seniai išnyko, tik Darijui liko keletas randų ir kai kurios rimtesnės traumos vis dar gyja. Nors praėjo tiek laiko, bet iš atminties neįmanoma ištrinti šio laikotarpio. Jis amžinai liks juoda dėme, kuri ne kartą privers atsigręžti atgal. Lengvas potėpis lūpų blizgiu, ir aš jau lipu laiptais žemyn.

- Labas rytas senele...- tai tapo mano kasdieninis ritualu, kaip visada pamačiau senelę besisukiojant virtuvėje.

- Labas mieloji, valgysi?

- Ne, jau ir taip vėluoju, turiu paimti Darijų.

- Ak žinoma, leisk man tave pasveikint mieloji.- šyptelėjusi apkabino mane.

Trykštantis džiaugsmas ir šiluma spinduliavo iš jos, nors kartu gyvename jau beveik metus, negaliu vis dar priprasti, kad turiu šeimą. Gal pamanysite kokia čia šeima, jei esame tik dviese. Bet man to užtenka, nes meilės ir džiaugsmo čia daugiau nei didelėse šeimose.

- Ačiū senele, turiu lėkti.- juokdamasi išbėgau iš namų į saulėtą rytą.

Atrodo, kad net dangus džiaugiasi kartu su manimi. Šios dienos niekas negali sugadinti, ji tiesiog nuostabi. Pasukau raktelį, paspaudžiau pedalą ir aš jau kelyje. Tikslas labai aiškus ir greitai pasiekiamas. Penkios minutės ir aš jau stoviu šalia Darijaus namų.

Nekantraudama porą kartų pasignalavau ir išlipusi iš mašinos pradėjau eiti link durų. Pusiaukelėje durys atsidarė ir į lauką išėjo Darijus, akimirkai netekau žado. Jis atrodė tobulai... Juodas kostiumas, jam tiko idealiai. Kai jo akys sustojo ties manimi, veide nušvietė šelmiška šypsenėlė. Nežinau kas man pasidarė, bet kaip vaikas pribėgusi puoliau jam į glėbį.

Darijus

- Labas rytas! - laiminga sušukau.

- Vau, kažkas šiandien puikios nuotaikos...- pakilnojęs antakius saldžiai pabučiavo.

- Žinoma puikios, šiandien nuostabi diena.

- Man, tai ne...- susiraukė.

- Ką čia kalbi?- sutrikusi pažvelgiau į jį.

- Tai tu esi nuostabi, diena nublanksta prieš tave.

- Ak tu mažas ilgaliežuvi, - nusijuokdama įgnybiau į ranką.

- Pasakai komplimentą, o dar tave žnaibo. Leisk tave geriau apžiūrėti...- paėmęs už rankos apsuko kelis kartus, jaučiausi, kaip princesė.

- Kažko trūksta...- rimtu veidu susimąstė.

- Ko? - sutrikusi nužvelgiau į save.

- O gi tokio gražuolio, kaip aš šalia...- prisiglaudė prie manęs apkabindamas per liemenį.

- Pamaiva...- garsiai nusijuokiau - eime, nenoriu pavėluoti.

Kartu apsikabinę nuėjom iki mašinos. Nieko nelaukdami susėdom, nuvažiavom link mokyklos, kurios kieme ir vyks šventė. Vairuojant pastebėjau susimąsčiusį Darijaus veidą.

- Apie ką galvoji?- nutraukdama tylą paklausiau.

- Aš?- lyg pabudęs iš sapno pažvelgė į mane.

- O matau ką nors dar?- nusijuokiau iš jo mimikos.

- Tik galvoju, kad tampu priklausomas nuo tavęs, prarandu savo vyriškas pozicijas...- susirūpinusiu balsu pasakė, kad nesusilaikiau nenusišypsojusi.

- Apie ką tu čia?- bandžiau nustatyti rimtą balsą.

- Tu mane važinėji, nors turėčiau aš.

- Juk žinai, kad gydytojas tau neleido.

- Paguodei...- susiraukė nusukdamas galvą nuo manęs.

Nusprendžiau jo neerzinti, vyriška savigarba labai svarbi, bent jau jiems. Ak tie vyrai, kas juos supras. Netrukus pasiekėm mokyklą ir visi ožiukai seniausiai išlakstė. Susikabinę rankomis nužingsniavom link mokyklos kiemo.

Iš tolo girdėjosi muzika, o kiemas buvo pilnas mokinių. Dauguma mokinių atsisuko nužvelgdami mus, merginos tiesiog akimis rijo manąjį Darijų. Jau seniai prie to pripratau, todėl tiesiog nusijuokiu nekreipdama dėmesio.

- Sveiki meilučiai...- už nugaros išgirdau gerai pažįstamą balsą.

Atsisukę išvydom besišypsančią Anetą, kuri neatsiliko nuo mūsų. Suknelė išryškino jos nuostabią figūrą. Viršutinė dalis balta, o apatinė iki kelių juoda.

Aneta

- Vau, Aneta tu tiesiog gundanti... - vos man ištarus, jos skruostai nusidažė raudoniu.

- Am, ačiū… Apie tave galėčiau tą patį pasakyti, jūs abu puikiai tinkant vienas kitam.- nužvelgė mums.

- Mes karščiausia pora mokykloje.- prabilo Darijus kilstelėjęs nosį.

- Buvot, juk šiandien atsisveikinsime su ja...- einant link kiemo tarė Aneta.

- Geriausias metų įvykis,- nusijuokė Darijus.

Susižvalgėm su Aneta, ir nekreipdamos dėmesio į jo juokelius nuėjom prie kitų klasiokų.

Ceremonija netruko ilgai, kadangi iš pradžių buvo oficialioji dalis ir direktoriaus pasisakymas. Kai visiems išdalino atestatus, vyko trumpa fotosesija. Nepraleidom progos nusifotografuoti visi trys ir žinoma dviese su Darijumi.

Besikalbant su keliomis klasiokėm mano akys nukrypo link matyto juodo mersedeso, kuris sustojo šalia mokyklos. Pamaniau, kad man pasivaideno, bet kai iš jos išlipo Aren ir Vykintas, jaučiau, kaip mano kojos nutirpo. Su puokšte gėlių abu besišypsantys ėjo link manęs.

- Atsiprašau, aš tuoj ateisiu.- tarusi draugėmis žengiau link jų.

- Vanesa!- sušuko Aren bėgdama link manęs.

Laiminga puoliau jai į glėbį, nustebinta tokios staigmenos.

- Aren, kaip jūs čia atsiradote?- paleisdama ją iš glėbio paklausiau.

- Kaip mes nepasveikinsime savo vienintelės pusseserės su mokyklos baigimu. Sveikinu...- pakštelėjo į skruostą.

- Vanesa,- šiltai nusišypsojęs priėjo Vykintas.

- Sveikinu.- tarė ištiesdamas gėles.

- Ačiū...- pabučiavau į žandą.

- O sveiki, pagaliau atvažiavot.- priėjęs pasisveikino Darijus.

- Kaip suprasti pagaliau?- sutrikusi pažvelgiau į Darijų.