10 skyrius
Pasimetusi
Emilija kumštelėjo Timui į šoną, lyg kažko ragindama. Jis pervėrė ją mirtinu žvilgsniu, bet Emilija nenusileido. Man pasidarė šiek tiek keista, toks tylus jų barnis man nė kiek nepatiko. Jie išsigando manęs? O gal neišsiaiškina, kuris pirmiau mane išvarys? Tikriausiai per daug save sureikšminu, čia kažkas kitas... Ir man darosi smalsu kas...
Timas galiausiai atsiduso ir prabilo:
- Ema, neerzink manęs...- nepatenkintas suurzgė.
- Jug aš tau sakiau! – patenkinta džiūgavo akivaizdžiai šaipydamasi iš jo.
Dabar tai tikrai nieko nesupratau, apie ką jie kalba? Emilija pamačiusi mano pasimetusį veidą nukreipė dėmesį į mane. Aš stovėjau lyg įbesta.
- Atsiprašau Kamila, nekreipk į mus dėmesio. Priprasi, Timas nemoka lažintis, nevykėlis... – nutęsusi paskutinį žodį žvilgtelėjo į Timą, kuris keršydamas kuštelėjo jai į šoną.
- Esi tikrai nuostabi Ema, atsiminsiu, kai prašysi tave pavaduoti, - patenkintas atkirto.
Ši kova darosi vis įdomesnė. Toks jų ginčas iš dalies atrodė visai mielas, matėsi, kad jie geri draugai. Tik dėl ko jie lažinosi, vis dar negalėjau suprasti.
- Ei Timai, taip nesąžininga, - susiraukė Emilija.
- Gal jau užteks, labai atsiprašau, kad turėjai klausytis mūsų ginčo, - tarė Timas kreipdamasis į mane.
- Ne, viskas gerai, - galiausiai ir aš prabilau.
Balsas atrodė lyg užkimęs, jaučiau, kaip peršti gerklę, tikiuosi nesergu, tai tikrai ne pats geriausias laikas sirgti.
- Jei ne paslaptis, dėl ko lažinotės? – įsidrąsinusi paklausiau, tai kas mane labiausiai domino.
Timas su Emilija nustebę susižvalgė, tikriausiai nesitikėjo tokio mano klausimo. Dabar jau pasigailėjau, kad paklausiau. Jaučiau, kaip dega mano skruostai, kvailė...
- Na....- nutęsė Timas, mačiau, kaip jis dvejoja.
- Jas sugalvojau aš, aišku Timas to tikrai nesugalvotų, - greitai išpyškino ir net neketino sustoti – nepyk, bet lažybų objektas buvai tu, - susigėdusi nuleido akis.
- Kaip suprasti?- sutrikau.
- Na čia tik nekaltas žaidimas, vakar mes tave pamatėme įeinančią į vyriausio redaktoriaus kabinetą. Timas teigė, kad tu šiandien nepasirodysi, o aš sakiau, kad pasirodysi, taigi aš laimėjau, - patenkinta nusišypsojo.
Jaučiausi tarsi aplieta šaltu vandeniu. Vos spėjau čia pasirodyti ir jau atsirandu dėmesio centre. Bet kodėl Timas galvojo, kad aš nebe pasirodysiu? Tikriausiai aš ne jų lygio, ar kaip ten sakoma. Žinoma, iš provincijos atvažiavusi mergina, negali dirbti tokiame svarbiame laikraštyje.
Timas įtūžusiu žvilgsniu pažvelgė į Emilją, bet kai pakėlė akis į mane staiga pasimetė. Nežinau, gal jį išgasdino mano veido mina ar reakcija. Jis akimirkai susimąstė.
- Gal užsičiaupsi Ema, - tyliai burbtelėjo Timas.
- Ką aš blogo pasakiau? – nepatenkinta susiraukė.
- Tu blondinė ar ką? Nesvarbu. Kamila atsiprašau dėl visko, aš tave supažindinsiu su darbu ir mūsų rašomomis temomis. O Emilija turi baigti rašyti straipsnį apie artėjantį labdaros renginį, ar netiesa? – smerkiančiai pažvelgė į Emiliją.
- Žinau, žinau, - vartydama akis atsakė, - atsirado darboholikas... – nueidama burbtelėjo.
Žvilgsniu nusekiau ją einančią link durų, Timas patenkintas šyptelėjo. Likusi dviese su juo man nė kiek nepasidariau lengviau, ypač žinant jo nuomonę apie mane. Aš gi esu čia nelaukiama, tikriausiai užvers krūva darbų, kad tik būtų proga mane atleisti. Pasirodo pirmas įspūdis ne visada yra teisingas, o jis man pasirodė nuoširdus ir mielas žmogus, pasirodo klydau.
- Ji visada tokia, nesijaudink priprasi, - maloniai šyptelėjo, bet į akis bijojo pažvelgti.
Tylėjau, nieko neatsakiau. Jis nieko nelaukdamas paspaudė ,dabar jau mano kompiuterio, įjungimo mygtuką. Kompiuteris suurzgė ir pradėjo krautis.
- Pirmiausia, mes esame pasiskirstę temomis, kuris kokią rašo. Na atsižvelgiame, kaip kuriam sekasi ir patinka. Aš rašau apie politines naujienas Lietuvoje ir visame pasaulyje, pokyčius visuomenėje ir taip toliau. Ema rašo apie kultūrą, renginius ir šiaip žymius žmones, kartais pasitaiko ir kitokių temų, čia kaip redatorius užsimano, - ironiškai pavartė akis.
- O apie ką aš rašysiu? – vos girdimu balsu paklausiau.
- Net nežinau, matai mes visada dirbome dviese, bet niekada nespėdavome viską padaryti, tai redaktorius sutiko pasamdyti dar vieną žmogų. Taigi darbais dalinsimės, nes dar nežinau kaip tau sekasi, bet nesijaudink aš tau padėsiu, - nuoširdžiai nusišypsojo pažvelgdamas man į akis.
Ir kaip tai suprasti? Kuo toliau, tuo labiau jis mane klaidina. Tai jis nenori, kad čia dirbčiau, tai jau siūlo savo pagalbą. Klausimas kirbėjo mane galvoje, nusprendžiau išsiaiškinti.
- Kodėl apsimeti geru? Juk nenorėjai, kad čia dirbčiau, - tvirtu ir užtikrintu balsu paklausiau.
Timas akimirksniu sustingo, lyg pamatęs vaiduoklį. Žiūrėjo išplėtęs akis, tarsi nesuprasdamas ką aš jam pasakiau.
- Kodėl tu taip galvoji? Tai netiesa, - suraukė antakį.
- Naaa... tu sakei, kad nesitikėjai, kad aš šiandien pasirodysiu, - pradėjau gailėtis savo kvailo klausimo, negaliu nulaikyti to prakeikto liežuvio.
- Tu ne taip supratai, tiesiog aš žinau koks yra Rėjus, kai pamačiau tave išbėgančią iš jo kabineto, buvau įsitikinęs, kad jis tau kažką padarė. Todėl labai nustebau tave šiandien pamatęs, tokią pasitempusią ir rimtą, lyg vakar nieko nebūtų nutikę... – kalbėjo žiūrėdamas į kompiuterio ekraną, mačiau, kad buvo sunku tai pasakyti.
Taigi aš buvau neteisi... Ne pirmas kartas.
- Atsiprašau Timai, kad tave užsipuoliau. Vakar... dėl vakar aš pati buvau kalta, tiesiog nedidelis nesusipratimas ir viskas, - bandžiau išsisukti iš padėties.
Ką jis turėjo omenyje sakydamas, kad žino koks yra Rėjus? Iš jo balso intonacijos supratau, kad jis apie Rėjų susidaręs ne per geriausią nuomonę. Na negaliu nei jam pritarti, nei ginčytis, aš jo beveik nepažįstu. Bet šios kelios dienos man padėjo suprasti, kad labai sudėtinga asmenybė, ir iš jo gali tikėtis bet ko.
- Nereikia man teisinti, neturiu jokios teisės... Išvis nereikėjo man nieko sakyti, - papurtė galvą nusisukdamas.
- Reikėjo, nes buvau neteisi.
- Pamiršk ką sakiau ir tas kvailas lažybas, gailiuosi, kad sutikau, nes...
- Burkuojat balandėliai? – Timą pertraukė staiga išdygusi Emilija.
Timas nutilo ir nepatenkintas dėbtelėjo į Emiliją. Ką Timas norėjo pasakyti, kad taip supyko Emilijai įsikišus į mūsų pokalbį? Man pačiai buvo šiek tiek pikta. Gerai, gerai, net labai pikta...
- Ne, tik kalbėjomės Ema, ir nebūtina sėlinti iš pasalos, - burbtelėjo Timas.
- Kad jūs taip įsijautę kalbėjotės, kad net nereikėjo man sėlinti, - sukrizeno.
- Kamila, štai tau užrašai ir garso įrašas apie vakar vykusį spektaklio premjerą, viską surašyk į kompiuterį ir paredaguok. Kai baigsi pasakyk man, - ignoruodamas Emą, padavė man užrašus ir diktofoną.
- Gerai, - linktelėjau paėmusi.
- Ant darbalaukio rasi programą, va šitą, - bakstelėjo pirštu.
Nieko nelaukusi atsisėdau į kėdę šalia kompiuterio. Bijojau pažvelgti, gal labiau nenorėjau pažvelgti į susiraukusi Emilijos veidą. Tarp jos su Timu vyko akių dvikova, nusisukusi nusišypsojau. Manau čia man patiks.
- O tu nelauki...- tyliai sušnibždėjo Emilija Timui, bet vis tiek girdėjau.
- Nenusišnekėk... – piktai atkirto Timas.
Jiedu taip pat sėdėjo prie savo kompiuterių, kažką rašė, gal labiau apsimetė dirbantys, bent jau Ema. Tikriausiai ji tik erzino Timą, negi jis toks, kaip Rėjus... Ne, ne, jis ne iš tokių, kas jau kas bet akys nemeluoja, o jo akys tokios šiltos... Atsidususi nuvijau nereikalingas mintis tolyn ir ėmiausi darbo. Pamačiusi programos pavadinimą šiek tiek nusiraminau, esu su ja dirbusi ir man puikiai sekėsi. Valandos bėgo labai greitai, net nepastebėjau, kaip atėjo pietų metas. Na tai priminė garsiai suurzgiantis pilvas. Straipsnį buvau tik įpusėjusi, stengiausi dirbti kruopščiai, kad nenuvilčiau Timo...
- Gal norėtum kartu papietauti? – išgirdau vyrišką balsą už nugaros ir automatiškai atsisukau.
