92 skyrius - Sužalojimai

Sužalojimai

Išsigandusi atitraukiau savo ranką jam nuo veido, apsvaigusi iš laimės, net nepastebėjau koks jis. Giliai alsavau kaupiantis ašaroms akyse, rankomis užsidengiau burną, nes iš jos veržėsi klyksmas ir begalinė rauda. Niekada nemačiau jo tokio. Nemokėjau apsakyti vaizdo, kurį mačiau prieš save... Kairė Darijaus galvos pusė buvo apibintuota, o kita pusė, kuri matėsi, nusėta mėlynėmis, kurios po truputi nyko... Nuleidau akis, nebegalėdama save toliau kankinti.

Giliai įkvėpusi pajėgiau dar kartą pakelti akis, tada netikėtai pastebėjau sugipsuotą jo dešinį petį. Nujaučiau, kad tai ne viskas... Dabar suvokiau, kodėl jie visi tylėjo ir nieko nenorėjo sakyti apie Darijų. Buvau palūžusi ir tai būtų mane galutinai sugniuždę. Net dabar žiūrint į jį negaliu sulaikyti ašarų. „Bet jis gyvas, gyvas“ kartojau sau mintyse, bet jos manęs nė kiek nepaguodė. Spaudžiau kumštį pagalvojusi apie tuos niekšus...

- Jūs atsiimsite...- iškošiau pro dantis.

Pyktis - vienintelis būdas išlieti skausmą. Drebančia ranka švelniai paėmiau jo delną. Atrodė, kad jis stiklinis, bet koks veiksmas gali jam suteikti skausmą, todėl net toks prisilietimas mane gąsdino.

- Darijau... viskas bus gerai,- kalbėjau pro ašaras, net pati netikėjau savo žodžiais, nors to labai troškau - aš myliu tave ir tai bus net tada jei tu...- negalėjau baigti sakinio, laisvąja ranka nusivaliau ašaras.

Juk jis pasveiks ir bus toks pats Darijus, juk bus? Bus! Pasakykit man kad bus! Lyg beprotė šaukiau mintyse. Atsargiai padėjau galvą ant Darijaus krūtinės, leisdama sau išsilieti. Negalėjau suprasti, po kokia laiminga žvaigžde aš gimiau, kad likimas mane taip mėto? Buvau užsigrūdinusi ir viską kenčiau viena, o dabar kai kenčia mano artimi žmonės, tai tiesiog nepakeliama. Gal aš to ir verta, nes buvau niekas, ja ir liksiu... Bet kodėl Darijus? Kodėl?

- Vanesa...- kimus balsas nutraukė mano mintis.

Akimirksniu pakėliau galvą, norėdama įsitikinti, kad man nepasigirdo. Darijus atmerktomis akimis žiūrėjo į mane, pajaučiau, kaip jis švelniai spustelėjo mano ranką.

- Ak Darijau, atleisk jei aš tave pažadinau, tik...

- Ne, aš norėjau tave pamatyti.- taręs susiraukė iš skausmo, mačiau, kad kalbėti jam labai sunku.

- Nekalbėk, viskas gerai... aš čia...- raminau jį.

Stengiausi žiūrėti jam tik į akis, nes tik jos man leido atpažinti manąjį Darijų.

- Atleisk...

- Nekalbėk niekų, aš neturiu tau ko atleisti. Man svarbiausia, kad tu gyvas, o žaizdos išgis ir viskas bus taip, kaip buvo.- nusišypsojau vydama blogas mintis.

- Atleisk, viskas atsitiko per mane...- vos išlemeno, nenorėjau nei su juo ginčytis, nei liūdinti.

- Tai nesvarbu, dabar turi kuo greičiau pasveikti.

- Kodėl tu vežimėlyje?- piktai paklausė, kai pamatė jį.

- Todėl, kad koja gipse...- nusijuokiau nužvelgdama savo koją.

- O ne Vanesa...- sudejavo, kai bandė pasukti galvą.

- Atsargiau, nejudėk,- išsigandusi ranka paliečiau jo veidą, neleisdama pajudinti.

- Net pajudėti negaliu, jaučiuosi sukaustytas.

- Tai tik laikina. Kasdien ateisiu tavęs lankyti, būsiu šalia...- švelniai paglosčiau jo veidą.

- Ar galiu tavęs kai ko paprašyti?- šyptelėjo lūpų kampučiu, kiek leido jėgos.

- Žinoma, prašyk ko tik nori.- ramiai atsakiau.

- Gal skambės keistai, bet ar gali mane pabučiuoti?

Sutrikusi žiūrėjau į jį, manydama, kad jis pajuokavo, bet vėliau supratau, ką reiškia jo prašymas. Sveikąją koją atrėmiau į žemę ir laikydamasi už lovos šono sugebėjau pakilti iš vežimėlio. Pasilenkiau, kad būčiau virš jo. Mačiau, kaip jis nusišypsojo stebėdamas mano pastangas, atsakiau tuo pačiu. Mažinant atstumui tarp mūsų veidų, bijojau, kad galiu viską sugadinti. Bet tai tik baimė, bučinys buvo trumpas, bet su didele meile.

Pamiršau visas ašaras ir liūdesį, tikinau save, kad tai tik išbandymas, kurį turime įveikti kartu. Aš daugiau ne esu viena ir kartais, tai tiesiog pamirštu. Su Darijumi praleidau valandą, gal net dvi, laikas bėgo nepastebimai. Šis trumpas susitikimas man suteikė jėgų ir vilties, kurios taip trūko.

- Panele, turite grįžti į palatą,- tarė įžengęs daktaras į palatą.

- Jau? Ar negalima dar keletą minučių?- meiliu balseliu paklausiau.

- Deja ne, galėsite susitikti rytoj.

Liūdnai pažvelgiau į Darijų.

- Iki...- nenoriai ištariau.

- Neliūdėk, turime visą gyvenimą...- vos ištarus Darijui, daktaras išvežė mane iš palatos.

Akių nenuleidau nuo Darijaus, kol jį pakeitė tik baltos sienos lekiančios man pro akis. Dabar jaučiausi rami ir iš dalies laiminga, tai tik sunkus laikotarpis, kuris galiausiai baigsis. Tik jo trukmė man nežinoma. Stiprus durų trenksmas išblaškė mano mintis, pakėlusi galvą išvydau tuščią lovą ir gerai pažįstamą vaizdą pro langą.

- Tai todėl nenorėjot man leisti pamatyti Darijų?-rimtu balsu paklausiau daktaro, kai laikydamas mane už rankos padėjo įlipti į lovą.

Pasimetęs žvilgsnis ir kelios tylos sekundės.

- Ne tik dėl išvaizdos, paprasčiausiai, tai buvo geriausia tau ir žinoma Darijui...- šiek tiek sutrikęs atsakė.

- Tai bent pasakysite, kokie jo sužalojimai, kodėl dalis jo galvos su bintuota, o petys su gipsuotas?- bėriau klausimą po klausimo.

Daktaras nusišypsojęs atsisėdo ant lovos šalia manęs.

- Jei taip nori žinoti, galiu pasakyti, tik ar tau patiks.... Petys su gipsuotas, nes lūžo dešinysis mentikaulis, taip pat du šonkauliai. Galva su bintuota, todėl kad prakirstas antakis, taip pat galvoje reikėjo siūti ne vieną žaizdą. Gal nepastebėjai, bet teko daryti skruostikaulio operaciją, nes kaulas buvo sutrupintas. Čia vienos iš sunkiausių sužalojimų, svarbiausia tai, kad nepažeisti gyvybiškai svarbūs organai. Kartais pasitaiko, kad lūžę šonkauliai praduria plautį, bet šiuo atveju to nenutiko...- netekusi žado klausiausi daktaro žodžių, prieš Darijaus sužeidimus, manieji atrodo vaikiški. Bet ko tada reikėjo tikėti, kai jį spardė trys vaikinai.

- Skamba siaubingai...- atsidusau.

- Vaizdelis toks pat, bet nenusimink, svarbiausia jis išsikapstė iš duobės, kurioje buvo pirmąją dieną. Netrukdysiu ilsėtis, tuoj ateis seselė. Nesijaudink, net nepastebėsit, kaip pralėks laikas ir būsite tokie pat sveiki, kaip ir ankščiau.- nusišypsojęs atsistojo.

- Ačiū jums.

- Jūs jauni ir dar ne laikas palikti šio pasaulio. Iki Vanesa, dar susitiksim.- mirktelėjęs išėjo iš palatos palikdamas mane apmąstymams.

Jis teisus, laikas tai nevaldomas gamtos dėsnis. Vieną dieną tu guli sukaustyta skausmo, o kitą šoki į viršų džiaugdamasi gyvenimu.

Po trijų mėnesių....

91 skyrius - Gera žinia

Geros žinios

Šaižus garsas pasiekė mano ausis, išblaškydamas iš miego. Neramiai muistydamasi atsiguliau ant kito šono, nekreipiau dėmesio, kadangi garsas sklido iš kitos palatos. Deja garsas nesiliovė, stiprus smūgis į duris, kurios iš inercijos trenkėsi į sieną, pažadino mane. Akimirksniu pašokau iš lovos išsigąsdama tokio garso.

Blanki mėnulio šviesa apšvietė nedidelę palatą. Akimis laksčiau po ją, kol sustojau ties durimis, prie kurių įžvelgiau juodą siluetą. Pajudėti negalėjau, su gipsuota koja mane prikaustė prie lovos. Sustingusi stebėjau, kaip aukšto vyro figūra artėjo link manęs. Patekau į spąstus, iš kurių negalėjau pabėgti... Gumulas gerklėje neleido ištarti nė žodžio, nors labiau norėjosi klykti.

- Aš tau liepiau nieko nesakyti!- suriko iki kraujo pažįstamas balsas. Atmintyje giliai užslėptas ir su siaubu prisiminimas. Su juo kartu iškyla atsiminimai to vakaro, dėl kurio aš čia, o Darijus...

- Atai...- drebančiu balsu išlemenau.

Net nespėjau susigaudyti, kai jis čiupo man už rankos prispausdamas prie lovos. Tik pajutusi lipnias jo rankas, pastebėjau , kad jos visos kruvinos. Dabar mano smegenys pradėjo mąstyti, iš kur šis garsas ir kieno kraujas.

- Visgi nepamiršai manęs, manau ir danguje nepamirši, keliauk pas savo Darijų, kuris tavęs jau laukia!

Rankos beveik nebejaučiau, Atas be gailesčio ją spaudė. Netikėtai jis paleido mano rankas, bet tai nebuvo pabaiga... Nebent iš kitos pusės. Ant savo kaklo pajaučiau jo tvirtas rankas, kurios su pasimėgavimu mane smaugė.

Muisčiausi bandydama atplėšti jo rankas nuo savęs. Jo juokas skambėjo mano galvoje, kai trūkstant oro praradau nuovoką. Mano bejėgės rankos nusviro ant lovos...

Klykdama pašokau iš lovos, siaubo ištiktomis akimis žvelgiau į baltas sienas.

- Paleisk mane! aš dūstu !- šaukiau rankomis čiupdama sau už gerklės.

Vis dar jaučiau jo rankas, lyg viskas vyktų toliau. Balsas, skardus juokas atsimušė į palatos sienas... Nors buvau vienui viena.

Į palatą įlėkė du baltai apsirengę žmonės, kurie pamatę mane sustingo vietoje. Negalėjau suprasti, kodėl jie taip elgiasi? Negi nemato, jog mane smaugia Atas? Klyksmas ir vėl išsiveržė iš mano gerklės, negalėjau suvokti kas vyksta ir kur aš esu.

- Laikykite ją!- šaukė daktaras, kuris su sesele bandė atplėšti mano rankas.

Buvau per silpna pasipriešinti, todėl jie lengvai įveikė mane ir prispaudę prie lovos bandė nuraminti.

- Jis... Jis buvo čia! Darijus mirė, Atas nužudė jį, o dabar bandė mane!- klykiau.

Muisčiausi bandydama išsilaisvinti. Negalėjau suprasti, kodėl jie nieko nedaro? Juk Atas čia buvo ir tikriausiai pabėgo... bet kada? Akys nukrypo link seselės, kuri leido kažkokius vaistus man.

- Vanesa nusiramink, Darijus gyvas, tau viskas gerai...- glostydama plaukus ramino mane seselė.

Kūną vėl apėmė silpnumas, neturėjau jėgų priešintis, todėl nustojau muistytis. Galiausiai jie mane paleido.

- Jis mirė...- kaupiantis ašaroms išlemenau.

- Ne Vanesa, Darijus gyvas.

- Tu man meluoji, aš mačiau kraują ant Ato rankų, jis ir mane bandė nužudyti. Sugaukit jį, kodėl jūs sėdit!?- akimis laksčiau nuo seselės iki daktaro, kurie susirūpinusiomis minomis žiūrėjo į mane.

- Vanesa, tai buvo tik košmaras, ar nematai, kad čia nieko nebuvo?

Pasimetusi nežinojau ką atsakyti, tik dabar suvokiau, jog palatos durys sveikos ir kad palatą apšvietė ne blanki mėnulio šviesa, o ryškūs saulės spinduliai. Dabar diena.

- Tai viskas buvo netikra?- paklausiau neatitraukdama akių nuo lango.

- Tu patyrei stiprų šoką ir galbūt vaistų dozė buvo tau per stipri...- nežinau kodėl, bet tikėjau kiekvieno jos žodžiu.

- Aš privalau jį pamatyti...- tai labiau skambėjo, kaip reikalavimas, o nei prašymas.

- Dabar negalima lankyti paciento,- automatiškai atsakė daktaras.

- Negalima?- surikusi pažvelgiau į juos - aš turiu jį pamatyti, jūs nesuprantate, kaip man tai svarbu... aš...aš...

- Žinoma pamatysi, tik ne dabar.- piktai dėbtelėjo seselė į daktarą.

Laikas slinko labai lėtai, įvykis su košmaru galutinai mane išmušė iš vėžių. Mano mintys sukosi vien tiek apie Darijų, laukiau akimirkos kol pagaliau jį pamatysiu, nes kiekviena minutė be jo virto valandomis, o dienos savaitėmis... Nors kasdien mane lankė senelė ir Aneta, bet vos paklausus man svarbiausio klausymo „Ar matėt Darijų?“ jos nukreipdavo kalbą. Niekada nesulaukdavau atsakymo. Negalėjau to suprasti...

Augusto daugiau nemačiau. Ir tai tikriausiai buvo geriausias visos šios situacijos dalis. Galutinai nusprendžiau su juo nebe bendrauti. Reikėjo tiek patirti, kad supračios, jog jis negali pasikeisti.

Vienintelis žmogus, kurį pamačius mano veide nušvisdavo šypsena, buvo seselė Rena. Ji ne tik pranešdavo man apie Darijau būklę, bet visada mokėdavo man pakelti nuotaiką, arba tiesiog palaikyti draugiją.

- Vanesa, turiu nuostabią žinią,- mano mintis pertraukė laimingas Renos balsas.

- Kokią?- pakėliau akis nuo žurnalo.

- Darijui pagerėjo, todėl jį perkėlė į palatą, kuri visai netoli tavosios.

Nemokėjau apsakyti jausmo, kuris netikėtai užklupo mane. Šios penkios dienos, kurias praleidau ligoninėje, atrodė, kaip amžinybė. Mus skyrė tik keli aukštai, o negalėjome matyti vienas kito. Laukimas ir nežinomybė lydėjo mane, kaip šešėlis visas šias dienas.

- Tai galiu jį pamatyti?

- Žinoma, jis net buvo trumpam pabudęs, kvietė tave vardu. Palauk, tuoj atveš vežimėlį, pati tave nuvešiu pas jį...- nusišypsojo.

- Bet Rena, tai nuostabu...- negalėjau nustygti vietoje, troškau išvysti Darijų.

Netrukus į palatą įėjo kita seselė stumdama vežimėlį, palikusi jį išėjo. Rena pristūmė vežimėlį prie lovos padėdama man atsisėsti. Man nerūpėjo, kad visi kreivais žvilgsniai žiūrėjo į mane važiuojant koridoriumi, tai netemdė mano džiaugsmo. Kai Rena sustojo ties vienos palatos durimis, supratau, kad už jų guli Darijus.

Čiupau pati už rankenos ir nekantraudama atlenkiau ją. Durims atsidarius pateku į palatą. Akys savaime nukrypo link lovoje gulinčio žmogaus... Rena pristūmė mane prie lovos ir išėjo palikdama mane.

- Darijau...- atsidusau lėtai keldama ranką, švelniai paliečiau jo sužalotą veidą. Netikėtai jo ranka sujudėjo.

90 skyrius - Sunki būklė

Sunki būklė

Tyla ir veriantis skausmas krūtinėje gniuždė mano viltį, kad viskas bus gerai. Šie žodžiai seniau man atrodė tokie bereikšmiai, o dabar troškau, kad juos galėčiau pasakyti su šypsena veide, bet negaliu. Krištolinėmis akimis žvelgiau į Augustą, kuris tikriausiai mėgavosi šia akimirka. Ir kodėl aš juo patikėjau? Augustas nė kiek nepasikeitė, štai iki ko privedė mano perdėtas pasitikėjimas žmonėmis. Gal tai ir buvo jo planas? Sukurti idealaus angelėlio paveikslą, o tada durti į paširdžius netikėčiausią akimirką.

Esu tikra, kad viską žinojo apie gaują, kuriai priklausė Darijus. Jie artimi pusbroliai, na bent jau buvo. Tai tiesiog akivaizdu. Pyktis ir skausmas veržėsi lauk, kildama aukštyn gerkle ir kutendama balso stygas.

- Pasitrauk nuo manęs!- staigiu judesiu patraukiau savo ranką, kurią jis laikė.

Jaučiau pasišlykštėjimą žiūrint į jį, pagaliau man nušvito akys. Ir viskas įvyko tik tada, kai smukau žemai, žemai...

- Vanesa, tu ne taip supratai...- suglumo pamatęs mano reakciją.

- Ne Augustai, dabar aš viską supratau! Tai toks buvo tavo planas? Aš tikra kvailė patikėjusi tavimi ir šituo vaidybišku elgesiu! - šaukiau kiek leido jėgos. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, giliai alsavau gaudydama orą.

- Tu mane bandei išprievartauti, sumušei tiek, kad patekau į komą. Ar tu bent suvoki ką tu man padarei? Mano gyvenimas ir taip buvo juodas, o tu pasistengei padaryti dar juodesnį... Tu... tu...- mano balsas užlūžo, daugiau negalėjau ištarti nė žodžio.

Rankomis užsidengiau ašarotą veidą. Nežinojau net ką galvoti, galvoje tikra sumaištis... Darėsi vis sunkiau susigaudyti kur tiesa ir kur realybė.

- Nusiramink, tu ką tik pabudai ir nežinai ką kalbi.- pajaučiau jo ranką sau ant peties, kurią akimirksniu nusipurčiau.

- Neliesk manęs...!- išlemenau pykčio kupinu balsu.

- Vanesa paklausyk, Darijus...

- Nekalbėk apie jį, aš nenoriu girdėti nė vieno žodžio iš tavo lūpų!

- Paklausyk manęs !- sušuko išmušdamas mane iš vėžių.

Sutrikusi pažvelgiau į jį, mano galvoje sukosi mintys, dėl kurių nenorėjau klausytis Augusto. Bijojau sužinoti, kad Darijus mirė, jog daugiau niekada nepajausiu jo saldžių bučinių, nesijausiu laiminga ir saugi jo glėbyje. Šios mintys gniuždė mane... Kova tarp Darijaus ir Augusto niekada nesibaigs, tol kol vienas pasišalins iš žaidimo. Jeigu Darijus nebūtų miręs, tai kam tada pasirodė Augustas? O gal, kad pabaigtų jį... Ne, jis negalėtų.

- Darijus mirė?- tyliai paklausiau, nenuleisdama nuo jo akių.

Nors ir neturėjau priežasčių tikėti Augustu, bet nemanau, kad jis būtų išdrįsęs pameluoti, atsakydamas į šį klausimą.

- Ne, jis dabar reanimacijoje...- pasakė, taip lyg tai būtų blogiausia žinia.

Džiaugsmo palaima persmelkė mane. Mano pasaka dar nesibaigė, o princas laukia manęs. Vaikiška? Bet mūsų gyvenimas ir prasideda nuo vaikystės. Visgi vieno dalyko negalėjau suvokti.

- Kodėl tu čia?- rimtu balsu paklausiau.

- Aš tau juk sakiau, kad ketinau grįžti ir...

- Ne!- pertraukiau jį - nemeluok man, tu viską žinojai...

- Ką žinojau? Apie ką tu čia kalbi?- žiūrėjo į mane, kaip į beprotę.

- Apie gaują, kuriai priklausė Darijus.

- Kuo ji čia dėta?- nustebo.

- Žinojai?

- Na ne...- žiūrint į jį tik dabar suvokiau, koks jis puikus aktorius, net vertas Oskaro - aš vis dar nesuprantu, kuo dėta gauja? Juk jis ją paliko ir seniai nebėra jos narys.

- Patinka apsimesti kvailiu ar mane tokią laikai? Tai gaujos nariai sumušė Darijų, viską vyko mano akivaizdoje. Aš atsipirkau tik tiek...

- Atas...- tarė susimąstęs.

- Taip jis, bet kol kas niekas negali žinoti. Pasirodė mano spėliojimai pasitvirtino. Tikriausiai dabar esi labai patenkintas, matai ką jie padarė? Darijus vos nemi...- negalėjau išarti šio žodžio - dink man iš akių!- manęs nesuglumino jo liūdnos ir pasimetusios akys, laikiausi iš paskutiniųjų.

- Neprisigalvok Vanesa...- tarė nuleisdamas akis.

Netikėtai atsivėrė durys ir pro jas įėjo seselė nešina vaistais. Įtampa vyravusi palatoje išsisklaidė, bandžiau nusiraminti.

- Prašyčiau išeiti iš palatos!- tarė seselė nužvelgdama sėdintį Augustą.

Norėjosi pašokti iš lovos ir išbučiuoti seselę už šiuos žodžius. Jis maldaujančiai pažvelgė į mane, nesupratau ko jis tikisi iš manęs? Kad antrą kartą padarysiu tą pačią klaidą? Ir ko gali tikėtis iš žmogaus, galėjusio mane taip įskaudinti, ne tik morališkai bet ir fiziškai. Lyg duodama jam ženklą atsiguliau ant lovos atsukdama jam nugarą. Ilgai laukti nereikėjo, Augustas po kelių sekundžių atsistojęs išėjo iš palatos, netardamas nė žodžio. Seselė priėjusi prie manęs maloniai nusišypsojo.

- Ištieskite ranką,- tarė švelniu balsu, taip ir padariau.

- Kiek laiko aš čia esu?- pasinaudojau proga sužinoti daugiau.

- Antra diena.- leisdama vaistus į kateterį atsakė.

- Ilgai man teks čia būti?

- Manau, kad ne, gydytis galėsite namuose.- jos atsakymai didino mano smalsumą.

- O gal žinote, kaip jaučiasi vaikinas, kurį atvežė kartu su manimi?- prikąsdama lūpą paklausiau.

- Jums jis brangus?- šyptelėjusi paklausė.

Jaučiausi lyg kalbėčiau su gera drauge, o ne su nepažįstamu žmogumi.

- Net neįsivaizduojate kaip...- atsidusau nuleisdama akis.

- Dabar jis reanimacijoje, būklė labai sunki. Smarkūs sumušimai, keista, kad jūs atsipirkote tik tiek...

- Bet gyvens...?- tariau vos laikydama ašaras.

Tai labiau teiginys, nei klausimas. Tiesiog tikėjau, kad jis nepasiduos, tiek kovojęs negali mūsų palikti.

- Jei tikėsi, taip ir bus. Jis kovoja dėl savo gyvybės, dabar suprantu dėl ko...- nusišypsojo.

Veidu nuriedėjo ašara, kurios negalėjau sulaikyti. Mano kūnu perėjo maloni šiluma, nuo kurios jis tapo sunkus lyg akmuo. Pasijaučiau tokia pavargusi ir mieguista.

- Pranešite man viską apie jo būklę,- tariau, kai nebegalėjau išlaikyti vokų.

- Žinoma, o dabar miegok, tau reikia pailsėti...- kaip aidas, skambėjo jos žodžiai mano galvoje.

Miegas užvaldė mano silpną kūną, negalėjau priešintis su šia didžiule jėga. Miegas geriausias vaistas? Gal ir taip, bet man daug geresnis vaistas būtų besišypsantis Darijaus veidas. Toks pats laimingas ir kerintis.