12 skyrius - Jausmai

12 skyrius

Jausmai

Aštrus ir nemalonus kvapas pradėjo deginti nosį. Šlykštulys net perėjo į burną, taip mane pažadindamas iš tylios tamsos. Suraukiau nosį ir lėtai atmerkiau akis neramiai blaškydamasi.

- Nusiramink, viskas gerai, - girdėtas balsas ramino mane, bet negalėjau susigaudyti kas jis, ir kur esu.

Ryški šviesa apakino mane ir vėl užsimerkiau. Ranka atrėmiau į kažką minkšto, tikriausiai gulėjau ant sofos, ar kažko panašaus. Giliai įkvėpiau bandydama nusiraminti, bet man sunkiai sekėsi, vis dar negalėjau suprasti kur esu ir kas sėdi šalia manęs. Prisimenu stiklą ir kad aš į jį žiūrėjau... pamačiau... Ne, to negali būti, tai tiesiog neįmanoma, gal tiesiog pervargau, beveik nieko nevalgiau, viskas susidėjo ir aš... Pamačiau vaiduoklį? Nelija tik... O ne, visai ją pamiršau.

- Nelija! – sušukau pašokdama vietoje, plačiai atmerkiau akis ir akimirksniu man apsvaigo galva.

- Atsargiau, tau dar reikia pagulėti, - pajaučiau rankas švelniai laikančias mane, kad nesusvyruočiau ir nenukrisčiau.

Atsisukau balso savininko pusėn norėdama sužinoti, kas jis. Mūsų akys susitiko, į mane žvelgė susirūpinusios mėlynos akys, o aš kaip kvailė žiopsojau į jį. Timas sustingo kaip ir aš. Bandė susigaudyti, kaip turėtų reaguoti į mano tokį elgesį. Jaučiausi tokia pažeidžiama, nenorėjau nei pajudėti. Nė vienas vaikinas nėra manęs apkabinęs, ar taip lietęs. Jaučiau švelnius dirsčiojimus ant odos. Galva vis dar svaigo, nežinau ar nuo tų vaistų, ar staigaus atsikėlimo ar nuo jo..

Timo žvilgsnis buvo visai kitoks.

- Kamila... – sutrikęs išlemeno, bet aš vis dar buvau lyg hipnozės būsenoj.

Kitas mano žingsnis buvo spontaniškas, tikriausiai negalvojau ką darau. Padėjau Timui galvą ant peties ir užsimerkiau. Nenorėjau matyti nei jo reakcijos ar girdėti ką jis sako, tik pasinaudojau šia akimirka, o gal net juo. Labai ilgai buvau viena... per daug ilgai. Po kelių sekundžių pajaučiau, kaip Timas stipriai mane apkabina, priglausdamas mane dar arčiau.

Aplink buvo taip tylu, kad net girdėjau jo širdies plakimą, tolygų, bet gana greitą. Stengiausi pamiršti, kas jis toks, kas aš jam, ir kur esu, nors net nežinau kur. Juokinga.

Minutės bėgo, bet nei Timas, nei aš nekalbėjome, ir net negalėjome vienas nuo kito atsitraukti. Bet protas man neleido nusiraminti, privalėjau suprast, kad tai gana kvaila. Kaip aš elgiuosi? Net nesugebu to paaiškinti. Jausmų antplūdis? Paranoja ar tiesiog protelis susisuko? Turėjau kažką daryti, Timas neprivalo manęs guosti ir gaišti savo laiko su manim, gal jo namuose kažkas laukia.

- Atsiprašau, - vos girdimai sušnibždėjau ir bandžiau atsitraukti nuo jo, bet Timas tvirtai mane laikė ir neleido net pajudėti.

Neturėjau jėgų priešintis.

- Už ką? – sutrikęs paklausė.

- Už tai, kad esi su manim, tu neprivalai to daryti. Gaišinu tavo laiką... – nenoriai tariau, bet žinojau, kad privalau tai padaryti, kad ir kaip sunku.

- Tikrai ne, net negalvok taip...

- Tai kodėl tu čia? Ir kodėl mane apkabinai? – peržengiau visus savo drovumo barjerus ir drąsiai paklausiau, tikiuosi nesigailėsiu.

- Aš...

Jau ketino atsakyti, kai jį pertraukė durų trenksmas. Mes akimirksniu pašokome vietoje atsitraukdami vienas nuo kito. Tarpduryje išvydome valytoją, kuri išplėtusi akis žiūrėjo į mus. Jaučiau, kaip skruostai pradėjo kaisti.

- Atsiprašau, bet aš turiu išvalyti poilsio kambarį, - vartydama akis išrėžė.

- Žinoma, mes jau eisime, - už mane atsakė Timas.

Valytoja susivaipė ir stovėjo laukdama kol mes išeisim. Timas pirmas pašoko, įteikė rankinuką, kuris gulėjo šalia ir ragindamas timptelėjo už rankos. Net nespėjau apsižvalgyti, kai jis mane tiesiogine prasme ištempė iš kambario. Ėjome tuščiu koridoriumi, nebuvo matyti nė vieno žmogaus.

- Kiek valandų? Kur visi?– susirūpinusi paklausiau.

- Apie septintą, visi jau seniausiai namuose, - atsakė spausdamas pirmo aukšto lifto mygtuką.

- Kodėl tu neišvažiavai? - paklausiau, nors pati žinojau atsakymą.

- Negalėjau tavęs palikti, o Emilija privalėjo grįžti namo... – žvelgė tiesiai prieš save, į mane nedrįso atsisukti.

- Aš tik sukėliau jums rūpesčių, atsiprašau, - dabar dar labiau susikrimtau.

- Nesakyk taip, man nebuvo sunku, vistiek manęs niekas nelaukia... – girdėjau liūdesio gaidelę jo žodžiuose, nedrįsau daugiau ko nors klausti.

Lifto durys atsidarė ir mes abu patraukėme link išėjimo. Eidama išsitraukiau mašinos raktelius, tikėjausi, kad ji užsives, tokiu oru nenoriu šalti lauke. Jau ketinau čiupti už rankenos, kai Timas užstojo man kelią.

- Kas nutiko?- sutrikusi paklausiau.

- Aš negaliu tau leisti vairuoti, - rimtu balsu tarė.

- Bet tu dėl manęs ir taip daug padarei, - nervindamasi kandžiojau apatinę lūpą.

Pakliuvau tikrai ne į labai malonią situaciją. Ir ką aš turėjau daryti? Atsisakyti? Bet jis supyktų, be to turėjau pripažinti, kad jaučiausi nekaip ir vairuoti man būtų pavojinga. Labai sunku pripažinti savo silpnumą, ypač man, nemėgau kitų žmonių pagalbos, visada buvau savarankiška.

- Nepriimsiu neigiamo atsakymo, raktelius? – bandė vaidinti rimtą, bet vos laikė šypseną.

Pasidaviau ir atidaviau raktelius.

- Nežinau, kaip aš tau atsilyginsiu, - atsidusau.

- Oi, yra daug būdų, - kilstelėjo antakius.

Suglumusi pažvelgiau į jį.

- Juokauju, - garsiai pradėjo juoktis, šyptelėjau ir aš.

Išėjome į gatvę, kuri buvo padengta plonu sniego sluoksniu. Snaigės lėtai krito žemyn, taip suteikdamos dar didesnio žavesio. Dangus buvo apsiniaukęs, tik gatvės žibintai apšvietė miestą. Mano golfiukas buvo gražiai apsnigęs, priminė laikus, kai jį buvau ką tik nusipirkusi. Nors nesigėdydavau savo mašinos, bet dabar buvo baisu, kad jį vairuos kitas žmogus. Gal labiau bijojau, kad nesugestų pusiaukelėje, nesinorėjo stumti. Kai Timas paklausė, kuri mano mašina ir parodžiau į golfiuką, jis reagavo šaltai, nei juokėsi, nei pasibjaurėjo, man kaip mat palengvėjo.

Parvažiavome gana greitai, nepaisant to, kad visą kelią tylėjome. Tiesiog nebežinojau, ką jam pasakyti. Po įvykio poilsio kambaryje, man buvo gėda ir be galo smalsu ką jis galvoja apie mane.

Timas pastatė mašiną aikštelėje ir išjungė variklį. Dabar mūsų tyla atrodė nepakenčiama, net erzinanti, privalėjau, jam ką nors pasakyti.

- Ačiū... - galiausiai išlemenau nepakeldama akių.

- Nėra už ką, man buvo nesunku, - maloniai atsakė, taip priversdamas jaustis dar kaltesne.

- O kaip tu grįši?

- Išsikviesiu taksi, - ramiai atsakė.

- Net nežinau ką tau ir pasakyti, tu man esi per geras, - galiausiai pakėliau akis į jį.

Timas visą šį laiką žiūrėjo į mane, jo akys buvo tokios nuoširdžios ir mielos.

- Nenusišnekėk, viskas gerai, - taręs atidarė dureles ir išlipo iš mašinos, tą patį padariau ir aš.

Užrakinęs mašiną ir ištiesė raktelius man. Bandžiau apeiti mašiną ir pasiimti juos, bet mano batai labai slidūs, ir kelis kartus vos neišsitiesiau ant ledo. Jau ištiesiau ranką norėdama pasiimti raktelius ir dėdama koją, kaip tik pataikiau ant ledo lopinėlio, jaučiau, kaip prarandu pusiausvyrą. Viena ranka spėjau įsikibti Timui į striukę, bet ji kaip man išslydo. Jis sugebėjo sureaguoti greičiau nei aš. Timas rankomis stipriai suspaudė mano liemenį ir prisiglaudė prie savęs. Persigandusi apsivijau Timo kaklą sušalusiomis rankomis.

Juokas išsiveržė iš mano gerklės, jaučiausi tokia nevėkšla.

- Štai ir vėl tave saugau, - švelniu balsu prabilo Timas.

Pažvelgiau į jo akis ir akimirksniu juokas dingo iš mano lūpų.

- Taip...- drebančiu balsu išlemenau.

Jaučiau jo rankas virtai mane laikančia lyg bijodamos, kad aš galiu pabėgti. Bet bėgti aš neketinau, tas nepaaiškinamas jausmas vėl užliejo mane. Mūsų veidai buvo vienas šalia kito, nors šiltas alsavimas kuteno mano sušalusią odą, bet pasitraukti nenorėjau. Žvelgiau į jo lūpas, kurios artėjo prie manęs ir troškau tik vieno, kad tai būtų ne sapnas.

Timo švelnios lūpos prisilietė prie manųjų, atrodė lyg jos degtų. Nepaaiškinamas jausmų antplūdis užliejo mano kūną. Pirmą kartą tai jaučiau, pala, juk tai pirmasis mano bučinys, pirmasis. Timas mane dar stipriau prisispaudė prie savęs, o aš tirpau kaip snaigė delne. Stengiausi ištrūkti iš jo glėbio, bet tai buvo tik beprasmiškas priešinimas. Kūnu perbėgo drebulys, kuris mane labiau gązdino, nei maloniai jaudino. Viduje virė priešingų jausmų mišinys.

Timas atsitraukė nuo mano lūpų palikdamas mažyti atstumą tarp jų. Jo alsavimas buvo greitas ir netolygus, mano širdis šokinėjo, kaip pašėlusi, maniau, kad vėl prarasiu pusiausvyrą.

- Atleisk Kamila, aš nesusivaldžiau, - tarė negalėdamas atgauti kvapą.

- Tu...tu... ką tu padarei? – gaudydama kvapą išlemenau.

- Kamila aš pamaniau... – pasimetęs žvelgė į mane.

Timo rankos atsilaisvino, aš pasinaudojau duota progą ir iš visų jėgų stūmiau jį nuo savęs, tačiau jis nė kiek nepajudėjo, atrodė tarsi kovočiau su siena. Beprasmiška ir kvaila. Įsiūtis užvaldė mane. Tačiau nežinojau dėl ko labiausiai siutau, ar dėl Timo įžulaus elgesio, ar dėl to, kad man patiko bučinys. Aš jį pažįstu tik vieną dieną, juk tai priešingybė man, kas darosi? Kas tas jausmas kirbantis širdyje? Niekada taip nesijaučiau, todėl buvau visiškai pasimetusi

- Ką pamanei? Kad aš viena iš tavo merginų? Aš tau sakiau, kad esu kitokia nei visi! Atstok nuo manęs! – sušukau nesavu balsu.

Jo rankos mane vėl apsivijo.