Sudaužyta laimė
Nors veidu riedėjo ašaros ir širdis plyšo per pusę, bandžiau išlikti rami ir to neparodyti. Nesuteikti jam tokio malonumo, pamatyti mane įskaudintą ir sugniuždytą. Tai atrodė neįmanoma, bet pyktis ir panieka jam, man padėjo.
- Taip, atsitiko...- kalbėjau šaltu tonu - aš pagaliau nuo akių nusiėmiau rožinius akinius ir pamačiau koks yra pasaulis, ir koks esi tu!- nusisukau nuo jo norėdama eiti toliau, bet kaip ir tikėjausi, jis manęs taip lengvai nepaleido.
- Apie ką tu čia kalbi? Aš nieko nesuprantu - pasimetusiomis akimis žiūrėjo į mane.
Ak, koks jis geras aktorius. Dabar viską matau kitomis akimis. Tai tik vaidinimas, jis buvo su manim dėl išdidumo. Kaip jis galėjo mane palikti, juk tada Augustas ketintųsi į mane, o tai parodytų jo mergišiaus sugebėjimų silpnumą. Išdidumas ir garbė, tai svarbiau už žmogiškumą?
- Čia aš tau norėčiau užduoti vieną klausimą...- mano balso tonas nepakito.
- Kokį?
- Juk laimėjai dėžę alaus, kam tada toliau buvai su manimi? Kas aš tau? Papildomas prizas...- mano balsas užlūžo. Giliai įkvėpiau, kad neprarasčiau nuovokos. Darijų ištiko šokas, jis į mane žiūrėjo, kaip į vaiduoklį.
- Vanesa, aš viską galiu paaiškinti.
- Paaiškinti? Man ir taip viskas aišku.
- Suprask, aš buvau kvailys. Bet kitaip negalėjau, aš myliu tave...
- Ne tik buvai, bet ir esi. Aš netikiu nė vienu tavo žodžiu, tu sugriovei viską. Ne tik meilę tau, bet pasitikėjimą žmonėmis. Nekenčiu tavęs Darijau, nekenčiu!!!- išrėkiau jam į veidą, ašarų nebegalėjau suvalgyti. Bandžiau ištraukti savo ranką, bet jis tvirtai ją laikė.
- Vanesa, išklausyk mane...- maldaujančiu balsu prašė.
- Ne, aš nenoriu tavęs klausytis, nei matyti. Palik mane ramybėje, čia pilna merginų. Žaisk su jomis, o mane užmiršk. Pažaidei ir užteks... Paleisk mane‼- tampydama ranką šaukiau, galiausiai jis ją paleido.
- Aš savęs neteisinu, tik leisk paaiškinti, kodėl aš taip elgiausi.
- Man nereikia dar vieno tavo melo. Aš žinau, kodėl tu taip elgeisi. Tu esi savanaudis niekšas, kuriam rūpi tik jis pats. Kaip galima žaisti žmonių jausmais? Ar tu bent suvoki, kiek aš per jus iškenčiau? Du kartus atsidūriau ligoninėje, neminint kiek man skausmo visas tai sukėlė. O dabar, norisi prasmegti skradžiai žemėn. Tu mane galutinai pribaigei. Augusto grasinimai ir elgesys, palyginus su tavuoju yra lyg mamos apkabinimas. Nekenčiu tavęs!
Jis mane išvedė iš pusiausvyros, nesusivaldžiau. Išrėkiau jam viską ką galvojau. Darijus stovėjo apstulbęs ir net nedrįso įsiterpti.
- Prašau, vardan mūsų meilės.
- Meilės? Tu ją sugriovei, viskas baigta Darijau...- daugiau nebegalėjau žiūrėti į jį, nusisukau ir nužingsniavau link išėjimo.
Krūtinėje pajaučiau nežmonišką skausmą, lyg kažkas būtų išplėšęs širdį iš jos. Toje vietoje liko kraujuojanti žaizda, kuri niekada neužgis. Tuštuma, štai kas liko iš mylinčios širdies. Kokie mes žmonės silpni, žudome vieni kitus, net neprisiliesdami. Mūsų jausmai smukdo mus, paverčia silpnais ir bedvasiais.
Išėjau iš salės į tamsią naktį. Pakėliau akis. Dangus apsiniaukęs, nesimatė nė vienos žvaigždės, tik apskritas mėnulis švietė tarp debesų. Lyg dangus atkartotų mano savijautą. Nuleidusi akis patraukiau gatve, žiūrėdama sau po kojomis. Betrūktų to, kad tiesčiausi ant žemės. Vakaras ligoninėje manęs neviliojo. Bet kirbėjo mintis, kad tai įmanomas variantas.
Pakėliau akis norėdama pažiūrėti ar į teisingą pusę einu. Ėjau blankiai apšviesta gatve ir galvoje sukosi viena mintis „ Kur aš einu?“. Namo nenorėjau eiti, nesugebėčiau senelei paaiškinti kodėl aš tokia. Bet viena taip pat nenorėjau būti, bijojau palūžti ir pasielgti kvailai... Nors ši mintis mane labai viliojo, bet negalėjau taip pasielgti su senele ir Aneta... Štai du žmonės, kurie tikrai mane myli, be jokių apgavysčių ir melų.
Darijau nekenčiu tavęs, gal net labiau savęs, todėl kad taip tave įsimylėjau. Jei taip nemylėčiau, nebūtų taip sunku su viskuo susitaikyti. Aš negaliu susitaikyti, nes aš iki šiol nesuvokiu, kas ką tik įvyko... Staiga mano galvoje iškilo vienas vardas - Augustas. Gal ir kvaila, bet norėjau jį pamatyti. Žinau, jis taip mane įskaudino, bet jo atsisveikinimas ir pasiaukojimas privertė suprasti, kad jame sukūriau kitą žmogų. Gerą ir mylintį... Kur jis dabar? Išvažiavo?
Drebančiomis rankomis išsitraukiau telefoną iš rankinuko. Surinkau jo numerį, dvejodama pridėjau prie ausies. Po kelių signalų jis pakėlė ragelį.
- Klausau...- mieguistai tarė.
- Augustai?- tik dabar pajutau, kad ašaros nenustojo riedėti. Mano balsas skambėjo neatpažįstamai.
- Taip, kas čia skambina?- nenustebau, kad jis manęs neatpažino, aš pati savęs neatpažinčiau.
- Čia Vanesa...- žaizda vėl pradėjo kraujuoti ir skausmo banga užliejo mano krutinę. Garsiai kūkčiojau į telefoną, jaučiausi tokia silpna ir bejėgė.
- Vanesa? Kas tau atsitiko?- susirūpinusiu balsu paklausė.
- Padėk man, aš negaliu daugiau... Aš nežinau ką daryti, noriu mirti...- kūkčiodama ištariau.
- Kur tu esi?- pakėliau galvą žvalgydamasi, ašarotos akys apsunkino šį veiksmą.
- Gatvėje, netoli parko įėjimo... – išlemenau.
- Palauk, aš tuoj būsiu. Tik nieko nedaryk...- padėjo ragelį.
Įmečiau telefoną atgal į rankinuką. Apsižvalgiau, netoli pamačiau suoliuką, lėtais žingsniais nuėjau link jo. Atsisėdusi atlošiau galvą, užsimerkiau. Stengiausi apie nieką negalvoti, bet tai buvo neįmanoma. Dar vienas smūgis, kiek jų bus? Jaučiu, kad po dar vieno tokio smūgio nebegalėčiau atsistoti... Nors tai turėtų mane sustiprinti, bet tai ne mano atvejui. Jie mane smukdo...
Pajaučiau lietaus lašus ant veido, nepajudėjau. Po kelių sekundžių jų vis daugėjo, kol pradėjo smarkiai lyti. Verkiau ne tik aš, bet ir dangus. Taip norėjau , kad šis lietus nuplautų skausmą, kuris ne tik kad nesilpnėjo, o tik didėjo. Svajok toliau Vanesa, tikėkis to ko tikrai nebus, skaudink save dar labiau. Jaučiau, kaip mano drabužiai jau buvo visiškai permirkę. Turėjau pasislėpti nuo lietaus, bet man tai mažiausiai rūpėjo... Išgirdau kažkieno žingsnius, kurie teškėjo einat pelkėmis.
- Vanesa?- švelniai paklausė. Atlenkiau galvą ir nenoriai atsimerkiau.
- Augustai...
- O Dieve, Vanesa, tu kiaurai šlapia...- priėjęs paėmė mane už pečių ir pakėlė. Bandė mane vestis, bet aš nepajudėjau iš vietos - eime, juk dar susirgsi.
- Man nesvarbu, aš.. aš...- kūkčiodama puoliau jam į glėbį.
- Nusiramink viskas gerai.- apkabinęs glostė mano šlapius plaukus.
- Viskas blogai... kodėl aš jį pamilau, patikėjau...
- Meilė niekada neklausia, ji tiesiog ateina.
- Kaip tau?- vis dar sugebėjau mąstyt. Nuo vieno prie kito? Vanesa ką tu darai?
- Kaip man...- ramiai atsakė, ir švelniai pakėlė mano veidą atsukdamas į save.
- Augustai, kodėl tu man visko nepapasakojai?
- Aš mačiau, kaip tu jį myli ir nenorėjau skaudinti. Maniau, kad taip bus geriau. Bet matau pasielgiau blogai...- mano širdis suspurdėjo, o aš maniau kad ji mirė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą