Košmaras
Pašokau giliai alsuodama. Trūko oro.Tai tik košmaras? Rankos drebėjo, sugebėjau tik jomis užsidengti veidą. Pradėjau kūkčioti, jei tai būtų buvę tikra? Viskas taip ir atrodė, prisilietimai, baimė, bėgimas, automobilis. Maniau, kad mirsiu. Kodėl mano sapnai tokie tikroviški? Neatskiriu kur realybė, o kur mano vaizduotė. Aš pati save gąsdinu, tokiais sapnais.
Apsidariau, buvau palapinėje. Darijus miegojo savo miegmaišyje. Gerai bent tiek, kad nepažadinau. Žiūrėdama į jį šiek tiek nusiraminau, atsiguliau atgal. Bijojau užsimerkti ir vėl išvysti Augusto veidą...
Taip pragulėjau kelias minutes, visa drebėdama ir žiūrėdama į priekį nebyliomis akimis. Daugiau taip negaliu, neištversiu. Lėtai išlipau iš miegmaišio, stengiausi kuo tyliau, kad nepažadinčiau Darijus. Pritūpusi prie Darijaus miegmaišio atitraukiau užtrauktuką ir atsiguliau šalia. Darijus net nepajudėjo. Švelniai apkabinusi jį pasijutau žymiai geriau. Vien buvimas šalia mane ramino. Po kelių minučių Darijus pasirangė, tikriausiai pajuto, kad nėra vienas. Pramerkęs vieną akį pažvelgė į mane.
- Vanesa?
- Tikiuosi tavo pasiūlymas tebegalioja?- meiliai paklausiau.
Nors buvo tamsu, bet mačiau, kaip jis nusišypsojo.
- Žinoma...- apkabino mane.
To man ir trūko, jo šilumos, artumo. Atsidusau ir užmerkiau akis. Jis šalia, nebijau nei tamsos, nei rytojaus. Jutau, kaip švelnus miego vėjas nusineša mane...
Paukščių čiulbėjimas pažadino mane. Pramerkiau akis. Nusišypsojau, gulėjau Darijaus glėbyje, tai būtų buvusi nuostabiausia naktis, jei ne košmaras... Nenoriu jo net prisiminti. Augustas, negi jis toks ir yra? Piktas, grubus ir beširdis žmogus? Man sunku tuo patikėti, nes mačiau ir kitą jo pusę. Tai - kaukė, o gal ne? Mes galime keistis, jis taip pat, galbūt pasikeitė. Prisimenu Augusto žodžius, jis sakė, kad aš pakeičiau jį. Tik nežinau ar į blogąją ar į gerąją pusę. Norėčiau, kad viskas nebūtų taip sudėtinga, kad Augustas būtų mano draugas, o gal tai tiesiog neįmanoma.
Prisiglaudžiau arčiau Darijaus ir tyliai sušnibždėjau prie ausies.
- Labas rytas miegaliau.
Jokios reakcijos. Hmm... pamėginkime kitaip. Atsikėliau, kad būčiau virš jo ir lėtai artėjau prie lūpų. Pabučiavau. Bučinys nebuvo trumpas, po kelių sekundžių jaučiau, kad Darijus atsako į jį, man pavyko. Atsitraukiau pažvelgiau į jį. Jo veide žaidė šypsenėlė.
- Labas rytas...- sušnibždėjau.
- Vau, norėčiau tokio žadintuvo, tada nebūtų taip sunku keltis į mokyklą. - nusijuokė.
- Tada išvis nesikeltum.
- Galėčiau prie to priprasti.
- Norėtum...- suprunkščiau.
- Norėčiau. - apkabino mane.
Padėjau galvą jam ant krutinės. Girdėjau kiekvieną jo širdies plakimą. Ji priminė, jog yra gyva... Žinau, kad dalelė manęs yra joje, o gal net daugiau nei dalelė.
- Kur tu nenorėjęs. – atsidusau.
- Na taip. Visgi nustebinai mane. – lūpų kampučiai pakilo.
- Nustebinau? Kaip?
- Šiąnakt, kai pas manęs atėjai...
- Am, dėl to... – paraudau - susapnavau košmarą.
- Košmarą? – nustebo.
- Taip, bet nenoriu jo prisiminti.
- Suprantu. Manau, laikas keliauti.
- Ne, dar truputi...- numykiau, nesinorėjo niekur eiti.
- Ką man su tavimi daryti? – susimąstė.
- Mylėti ir gerbti?- kilstelėjusi antakį spėjau.
Darijus garsiai nusijuokė, susiraukiau.
- Kas? Ar ką juokingo pasakiau? – pasimečiau.
- Tiesiog nesitikėjau tokio atsakymo, nuskambėjo juokingai. Kelkimės, nenoriu gauti velnių nuo tavo senelės.
- Gerai, gerai...- nenoromis sutikau.
Atsikėlę išlipome iš palapinės. Aš sulanksčiau miegmaišius, Darijus palapinę. Po pusvalandžio viskas buvo sutvarkyta.
- Galėtume, kada nors pakartoti.- tylą nutraukė Darijus.
- Nebloga mintis, pasiimtumėme Anetą ir Julių. Nusipirktume dešrelių, išsikeptumėme, bet aišku kitoje vietoje, čia negalima.
- Puiku, būtinai. Na ką, keliaujam.
- Keliaujam.
Užlipome ant dviračių ir nuvažiavome takeliu. Štai ir baigėsi mūsų iškyla, kuri atnešė ne tik džiaugsmo, bet baimės. Vis tiek nesigailiu, diena su Darijumi, tai geriau nei nuostabu.
Bijau tik sutikti Augustą, po vakar tikriausiai jam liko gumbas galvoj, bet pats kaltas. Laukiu dienos, kai jis nuspręs, kada turėsiu jam atsilyginti. Kvaila ar ne? Atsilyginti, lyg aš jam būčiau skolinga. Bet taip mano jis, ir taškas... Užsigalvojau, ir net nepastebėjau, kaip pasiekėme mano namus. Nulipau nuo dviračio.
- Palik jį čia, vėliau parvešiu. - tarė Darijus.
- Gerai, buvo nuostabu, ačiū tau..- apkabinusi pabučiavau.
- Čia tau ačiū. Na ką, man jau laikas. Užsuksiu rytoj.
- Lauksiu...- paleidau jį ir nuėjau namų link.
Šįkart jaučiausi keistai, nes žinojau, jog namuose manęs laukia senelė. Širdis rami ir laiminga. Nejaučiu įtampos ir baimės, kuri lydėdavo mane kaskart grįžus namo. Rankenos linktelėjimas ir aš jau viduje. Vos įžengusi užuodžiau gardų maisto aromatą, net skrandis sugurgėjo.
- Senele aš grįžau!- sušukau eidama virtuvės link. Įžengusi į virtuvę pamačiau senelę, plušančią prie puodų.
- Sveika mieloji...- nudžiugo.
- Ką gamini?- pasidomėjau žvilgtelėdama į puodus.
- Spagečius. Alkana?
- Ir dar kaip.
- Tuoj viskas bus paruošta.
- Gerai, palauksiu.- atsisėdau ant kėdės prie stalo. Akys nukrypo į laišką gulinčio ant stalo.
- Senele, kieno šis laiškas? – pasidomėjau.
- Visai pamišau. Jis tau, šįryt radau prie durų. Keista, nėra siuntėjo.-ištiesiau ranką ir paėmiau jį. Nuo ko jis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą