5 skyrius
Ant žemės
Neturėjau nei noro, nei sveikatos toliau su juo pyktis. O kam? Pagalba gi ne prošal. Be to man buvo be galo smalsu, kokios priežastys jį verčia man padėti. Draugiškumas? Smalsumas? Slapti ketinimai?... Gal tai tik mano keistas įprotis - visur ieškoti minusų. Bet negaliu būti naivi, čia visai kiti žmonės, kurių dar nepažįstu, tai labiausiai mane atbaido.
Lipau laiptais į antrą aukštą, o man iš paskos, tempdamas krepšius, sekė nepažįstamasis. O taip, aš gi iki šiol nežinojau jo vardo. O kam man jis? Galbūt jį matai paskutinį kartą, nors jis gali gyventi čia, o tada iškyla nenumatytų problemų. Vis tiek tikėjausi, jog tai tik atsitiktinis susitikimas, vos pažvelgus į jį visos teigiamos mintys dingsta. Jis - ne man, aš - ne jam. Ir kalba baigta.
- Štai čia, - tariau sustodama prieš savo buto duris.
Garsiai atsidusęs padėjo krepšius ant žemės.
- Ir kaip tu juos panešei, neatrodai tokia stipri? – suraukęs antakius žvilgtelėjo į mane.
- O tu neatrodai iš tų, kurie padeda merginoms, - patenkinta atrėžiau.
Rankinėje ieškojau buto raktų, kai jis stebėjo mano pastangas.
- Kur tie raktai? – rausiausi rankinėje.
- Taip nori nuo manęs pabėgti? – su žaismo šypsenėle žengė link manęs.
Sutrikau ir tuo pačiu susierzinau. To man ir betrūko, per pirmąją dieną sugebu įsivelti į keisčiausias situacijas. Stoviu laiptinėje prie savo buto, su dviem krepšiais ant žemės, o prieš mane - įkyrus nuotykių ieškotojas. Pirmiausia, man reikia jo atsikratyti. Bet nėra, taip lengva, kaip atrodo.
- Nebėgu, o tiesiog noriu įeiti į savo butą. Kas nors ne taip? Ačiū už pagalbą, jau gali keliauti, kur ketinai, – šaltai atsakiau ir pagaliau radusi raktus, vieną iš jų įkišau į spynelę.
- Ko tokia surūgusi? Tik norėjau pagaliau sužinoti tavo vardą, nebent, tai valstybinė paslaptis? – jaučiau jo balse užslėptą pasitikėjimą savimi, kuris buvo tik daug metų išlavinto bendravimo rezultatas.
Nenoriai atsisukau į jį. Nors ir kaip jis mane erzino, bet smalsumas mane nugalėjo. Pasižymėjau mandagumu, o dabar elgiuosi priešingai.
- Kamila, - nenoriai ištariau.
- Rėjus, malonu, – šyptelėjo – juk nebuvo taip sunku?
- Buvo, - šnypštelėjau.
Rakto pasukimas, tylus spynos trekštelėjimas ir su palengvėjimu atidariau buto duris. Pasilenkiau paimti krepšius, žinoma, teko ir vėl susidurti su jo, na dabar Rėjaus, akimis. Jis vis dar stovėjo prieš mane, sukišęs rankas į kišenes, neramiai trypė koja, lyg kažko laukdamas. Bučinio prieš miegą?
- Viso, – kilstelėjau antakį. – gal ką pamiršai?
- Ne nieko. Viso, tikiuosi dar susimatysim. – jo veide pastebėjau dvelkiantį nusivylimą.
- Aha... – numykiau.
- Labanakt.
- Tau taip pat.
Dar kartą žvilgtelėjęs į mane apsisuko ir krypuodamas nulipo laiptais žemyn. Dar kelias sekundes stebėjau jį, bet susigėdusi nuleidau akis. Čiupau už savo milžiniškų krepšių ir galiausiai įnešiau į vidų. Butas buvo visiškai tuščias, Nelija vis dar negrįžo. Kur ji? Su neramia širdimi baigiau šią ilgą dieną.
Sakoma, jog rytas – ne tik naujos dienos pradžia, bet taip pat galimybė ištaisyti vakar dienos padarytas klaidas. Kokios mano? Aš tiesiog stipriai užsimerkiu ir stengiuosi jų nematyti. Jų tiesiog būna per daug, mano vis dar susimaišęs protelis negali suprasti paprasčiausių dalykų. Kartais jaučiuosi, lyg šiam pasaulyje nėra man vietos, jog Nelijos dvasia – ženklas, kad toks pats likimas laukia ir manęs. Iki šiol niekas nepasikeitė, aš vis dar gyva, o Neli nepalieka šio pasaulio. Ne kartą susimąsčiau, jog gal ji laukia manęs... Kada aš pagaliau mirsiu ir atsidursiu šalia jos, kur man ir vieta.
Atsigulusi lovoje skaičiavau savo pinigus, juos kroviau į dvi krūveles. Vienoje – pinigai skirti butui, kitoje – remontui. Dydis aiškiai skyrėsi. Džiaugiuosi, bent tiek, jog su savininke susitarėm, kad dabar sumokėsiu pusę sumos, o kitą pusę kiekvieną mėnesį atskaitysiu nuo atlyginimo. Žinoma, pirmiau privalau susirasti darbą. Tai buvau atidėjusi vėlesniam laikui – porai dienų.
Būdama pustuščiame kambaryje pirmą kartą pasijaučiau tokia vieniša, liūdesio gijos apgaubė mane priversdamos nuriedėti ašarai. Netvirtais žingsniai perėjau kambarį ir pasistiebusi pažvelgiau pro langą. Gatvėmis viena po kitos važiavo įvairiausios mašinos, vienos greičiau, kitos vos pajudėdamos. Žmonės, kaip skruzdelės lakstė iš vienos pusės į kitą. Atrodė, kad jų neįmanoma sustabdyti. Šyptelėjau lūpų kampučiu, viskas atrodė nauja ir nematyta. Spėliojau, kada jausiuosi čia, kaip namuose. Namai...
Krūptelėjau išgirdusi durų skambutį. Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris rodė dvyliktą valandą. Nudžiugau ir tuo pačiu pasididžiavau savimi, jog spėjau susitvarkyti, tai ką planavau. Dalį daiktų iškroviau, o kiti tik tada, kai šis kambarys nušvis naujomis spalvomis. Tiesiogine šio žodžio prasme.
- Kas čia? – paklausiau rakindama duris.
- Dainius, juk žadėjau ateiti! – kiek suglumęs atsakė.
Visgi jo noras padėti neišgaravo per naktį. Atidariusi duris prunkštelėjau. Jo kepurė su ausytėm mane ne tik nustebino, bet ir prajuokino. Teko šiek tiek kilstelti galvą, norėdama pažvelgti į akis. Vis dar negalėjau priprasti prie jo ūgio, aš jam vos iki peties. Tikras vyras ąžuolas, o taip.
- Hmm... Sveikas, užeik.
- Ačiū, kaip tik norėjau išmatuoti kambarį, reikia žinoti, kiek reikės medžiagų.
- Aha... – numykiau pasitraukdama į šoną.
Dainius pastebėjęs mano ženklą įėjo vidun. Perėję koridorių patekome į svetainę, kurioje buvo vos du baldai.
- Na ką pradėsime nuo jos ir tavo kambario, kaip manai? – žvilgtelėjo į mane.
- Manau taip. Man nereikia nieko ypatingo, kaip sakei važiuosiu kartu. Esu apgalvojusi ko norėčiau, todėl tikiuosi ilgai neužtruksime.
- Žinoma, juk tu čia gyvensi, - garsiai nusikosėjo.
- Gal aš padarysiu arbatos kol tu matuosi? – susirūpinusi nužvelgiau jo raudoną nosį.
- Būtų puiku.
Linktelėjusi galvą įėjau į virtuvę. Jaučiausi neramiai, Dainius man pasirodė labai jau keistas ir tuo labiau ne pats patikimiausias žmogus. Tas nedrąsus, bet pilnas susižavėjimo, ne labiau slapto geidulio žvilgsnis, mane šiek tiek gąsdino. O ko turėčiau tikėtis už akiniuoto senbernio, kuris gal net metus nėra buvęs šalia merginos. Gal ir perdedu. Žinoma, neneigsiu, kad visada traukdavau vaikinų akis. Ypač čia, kai niekas manęs nepažįsta, jų sulauksiu dar daugiau. Turėsiu prie to priprasti.
- Arbata!- šūktelėjau pastačiusi puoduką ant virtuvinio stalo.
- Aš tuoj! – atsiliepė Dainius iš kito kambario.
Abejingai siurbčiojau arbatą klausydamasi tylų Dainiaus krebždėjimą. Po kelių sekundžių jis nutilo. Pagalvojau, kad Dainius pagaliau baigė, bet jis nesirodė.
- Dainiau?!- šūktelėjau.
Tyla.
- Dainiau! – jau susirūpinusi pakilau nuo kėdės.
Įbėgau į kambarį, kai pamačiusi vaizdą prieš save sustingau. Dainius be sąmonės gulėjo ant žemės, šalia jo išsigandusiu veidu stovėjo Nelija. Jos siaubo perkreiptos akys pažvelgė į mane. Neli šito negalėjo padaryti, bet kas ir kaip?
- Nelija ką tu padarei? – suklykiau pribėgdama prie gulinčio Dainiaus.
- Čia ne aš...- virpančiu balsu išlemeno.
- Tada kas? – pasimetusi paklausiau.
