80 skyrius - Skambutis

Skambutis

Gulėjau savo lovoje žvelgdama į lubas. Šeštadienio rytas, pati geriausia savaitės diena. Iškankinta savaitės darbų galiu bent šiek tiek pailsėti. Vangiai pakėliau galvą žvilgtelėdama į laikrodį, kuris rodė dešimtą valandą ryto. Nustebau, kad senelė dar neatėjo manęs žadinti, o gal pati dar nepabuvo. Ne, tai nepanašu į senelę.

Apsiverčiau ant kito šono nukreipdama savo žvilgsnį į lentyną, ant kurios stovėjo įrėminta nuotrauka. Tai tapo, kaip ir ritualu, nes ši nuotrauka visada man pakeldavo nuotaiką. Ją padarė Aren per mano gimtadienį, nuotraukoje buvau aš kartu su Darijumi. Apsikabinę glaudėmės vienas prie kito, kas kart pažvelgus į šią nuotrauką prisimenu tą vakarą. Atrodo, kad viskas vyko vakar, bet praėjo jau mėnuo. Per kurį spėjau išsilaikyti vairavimo teises, nors vis dar drebu sėdint prieš savo mašinos vairo.

Vis dar keista vartoti šiuos du žodžius viename sakinyje „mano mašina“. Jaučiuosi nejaukiai važiuojant su juo, ypač į mokyklą, kai visi mokiniai aikčioja išvydus. Niekada nemėgau dėmesio, bet ant scenos neįmanoma jo išvengti. Taip, iš naujo pradėjau dainuoti. Kiekvieną šeštadienio vakarą praleidžiu Leo bare, tai lyg atgaivos gurkšnis. Kas gali būti geriau už gitarą rankose ir dainą sklindančią iš širdies gludumų, kai į ją sudedi visus jausmus. Taip gera išgirsti padėkos plojimus ir šūksnius, tada žinai, kad gali suteikti džiaugsmą ir kitiems.

Krūptelėjau pasigirdus telefono melodijai. Tingiai atsisėdau lovoje ir paėmiau telefoną nuo naktinio staliuko. Ekrane švietė nežinomas numeris, daug negalvodama paspaudžiau mygtuką atsiliepti.

- Klausau.

- Laba diena, ar aš kalbu su Vanesa Butaite?- pasigirdo duslus vyriškas balsas.

- Taip...- suglumusi atsakiau.

- Aš esu advokatas Grigelijus Barnoč. Esu atsakingas už jūsų senelės testamento, kuris bus skaitomas šiandien jūsų dėdės Orlando namuose. Kadangi esate įtraukta į testamentą, prašyčiau jus atvažiuoti. Turi dalyvauti visi, jei bent vienas asmuo neatvažiuos, testamento nebus galima skaityti...- pasimetusi klausiausi jo balso.

Testamento? Jis gal kliedi, aš tikrai negaliu būti įtraukta. Juk pirmas ir paskutinis kartas kai mačiau senelę, buvo diena, kai ji mirė, aš pati mačiau. Kada galėjo spėti įtraukti ir mane, juk aš jai nerūpėjau. Jei jis nebūtų pasakęs mano vardo, galvočiau kad kalba apie visai kitą žmogų.

- Esu įtraukta? Gal jūs kažką sumaišėte?

- Jei jūs Vanesa Butaitė, nieko nesumaišiau. Jeigu neturi galimybės atvažiuoti, atsiųsime transportą, kuris pasirūpins tuo.

- Aš turiu, bet...

- Tada atvažiuokite kuo greičiau. Lauksime jūsų, viso gero...

- Palaukite! -sušukau į ragelį.

Pasigirdo tik tylus pipsėjimas. Jis padėjo ragelį? Čia tikriausiai koks nors nevykęs pokštas, kuo toliau jie vis prastėja. Ko aš save apgaudinėju? Tik bandau paneigti tai, kas akivaizdu. Senelė manęs nepamiršo, ji galvojo apie mane ir bandė pasirūpinti, žinoma savotišku būdu. Yra tik vienintelis būdas viskam išsiaiškinti. Greitai surinkau Aren telefono numerį. Nekantraudama paspaudžiau mygtuką skambinti, po kelių signalų pakėlė ragelį.

- Labas rytas Vanesa...- linksmai pasisveikino.

- Labas, Aren ką tik sulaukiau netikėto skambučio.

- Kokį?

- Kažkoks advokatas, kurio vardo nepamenu. Pareiškė, kad šiandien turiu atvykti pas jūsų į namus, nes bus skaitomas senelės testamentas, o aš esu įtraukta į jį. - greitai viską papasakojau, nors kelis kartus balsas užstrigo. Stojo tyla, kuri man nepatiko, ji leido surasti kaip teigiamu atsakymu.

- Aren?- nekantravau.

- Tai tiesa, tik nežinojau, kad senelė įtraukė ir tave... - pasimetusiu balsu atsakė.

- Man nieko nereikia, aš nenoriu jūsų pykdyti, aš niekas.

- Nekalbėk nesąmonių, tu esi mūsų šeimos dalis, kada tu tai pripažinsi?

- Aš nenoriu būti jums našta...- tyliai išlemenau.

- Nesi ir niekada nebūsi, kad daugiau negirdėčiau tokių kalbų. Lauksiu tavęs, atvažiuok kuo greičiau.

- Bet...

- Jokių bet, - nutraukė mane - Vanesa, suprask pagaliau, ir nebūk ožka- nusijuokė.

- Tokia ir esu...- vos girdimu balsu sukuždėjau.

- Aš girdėjau...

- Ir gerai, kad girdėjai!- šūktelėjau nusijuokdama.

- Na gerai, iki, susitiksime...

- O taip...- atsidusdama paleido telefoną iš rankų. Jis atsimušdamas į lovos kraštą, su trenksmu nukrito ant žemės.

Šiuo metu jis man mažiausiai rūpėjo. Kaip vienas skambutis gali pakeisti visą gyvenimą. Galvoje iškilo žodžiai, kuriuos girdau labai seniai.“ Tai reiškia greitai tokia būsi, nes tavęs laukia didžiuliai turtai” kiekvienas žodis pildosi. Bet ar tai įmanoma, kad vienas žmogus gali matyti visą tavo gyvenimą, iki šiol tuo netikėjau. O dabar nežinau net ką galvoti, bet žinau tik tai, kad mano gyvenimas kuo toliau, tuo labiau mane stebina.

Teko iškęsti visko, bet tai ne pabaiga, ateitis vis dar man nežinoma. Padaryčiau bet ką, kad tik nereikėtų pargriūti ir viską patirti iš naujo. Negi aš tokia bloga, kad nusipelniau tiek skausmo? Kad aš žinočiau atsakymą, nors į vieną iš šių klausimų. Esu nežinioje, kambaryje su daugybę durų, bet tik viename iš jų rasiu išėjimą.

Papurčiau galvą vydama liūdnas mintis, išlipusi iš lovos nutipenau link vonios. Šaltas vanduo atgaivino mane, atsidariau spintą. Ieškojau kažko gražaus, bet ne iš šaukiančio, visgi laukia ne šiaip sau diena. Išsirinkau mėlynus džinsus ir šviesiai karamelinės spalvos palaidinę, kurios medžiaga lengvai krito banguodama. Šukavau nepriekaištingai ištiesintus plaukus, tuo pačiu nužvelgdama vaizdą veidrodyje. Keli trūkumai, kuriuos užmaskavau makiažu. Apsiaviau pilkos spalvos aulinukus, apsivilkau paltą, čiupau rankinę į ją įmečiau telefoną.

Paėmiau raktelius gulėjusius ant spintelės ir išėjau iš kambario. Nulipau laiptais žemyn, nieko neradau. Nenorėdama žadinti senelės parašiau trumpą laiškelį ir priklijavau prie šaldytuvo. Susigūžusi palte išėjau į lauką, lėtai žingsniuodama link mašinos. Greita žinutė Darijui, ir štai aš jau mašinoje. Neturėjau kito pasirinkimo, tik vienas kelias, kuriuo privalau važiuoti. Pasukau raktelį, pedalo spustelėjimas ir aš jau kelyje.

Vanesa

79 skyrius - Saulės spindulėlis

Saulės spindulėlis

Blanki šviesa apšvietė laimingus veidus, kurių dėmesys buvo nukreiptas į mane. Sutrikus žvelgiau į nenustygstančią Aren ir šalia stovintį Vykintą. Jų tikrai nesitikėjau čia išvysti, nors nuo senelės laidotuvių praėjo jau kelios savaitės. Iki šiol negaliu pamiršti pavargusio ir išsekusio senelės veido, šaltų rankų... Pamačius juos, šis vaizdas dar kartą iškilo mano atmintyje. Nors ir kaip norėčiau, negaliu jo pamiršti, manau tai tiesiog neįmanoma.

- Vanesa! – trykšdama džiaugsmu sušuko Aren ir puolė man į glėbį.

- Aren, kaip čia atsiradot?- paklausiau atsitraukdama nuo jos.

- Kalta aš, įsivaizduoji Vykintas tik šįryt pasakė, kad tavo gimtadienis... Ir kaip galima man tai apsakyti paskutinę dieną? Gerai, kad nesugalvojo pranešti rytoj, - metė piktą žvilgsnį į jį.- dovaną teko nupirkti paskubomis, todėl atvažiavome tiek vėlai.

- Žinoma kaltas aš...- susiraukė Vykintas sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. Jo kankinio mina mane prajuokino.

- Džiaugiuosi, kad bent prisipažinai.

- Aren... – piktai suurgzgė Vykintas.

- Jis net nesiruošė tavęs pasveikint, - toliau kalbėjo Aren, nekreipdama dėmesio į Vykintą - esi vienintelė mūsų pusseserė, tai lyg nuodėmė. Taigi Vanesa, sveikinu tave...- šypsodamasi ištiesė nedidelį dovanų maišelį.

- Aren, nereikėjo vargintis...- išspaudžiau šypsenėlę.

- Tu gal juokauji? Čia vargas? Man tai malonumas. Imk, negi nepriimsi dovanos nuo mūsų?- suglumusi pažvelgė į mane.

- Aš... na gerai- pasidaviau ir ištiesusi ranką paimdama maišiuką.

Jis buvo nedidelis, man buvo smalsu kokia dovana gali joje tilpti. Aren akimirksniu nušvito ir su nekantrumu laukė mano reakcijos. Jaučiausi nejaukiai ir sutrikusi, bet nenorėdama jų nuvilti, pažvelgiau į maišiuko vidų. Įžvelgiau tik kažką juodo, bet kas, tai negalėjau pasakyti. Kita ranka ištraukiau ir pakeldama apžiūrėjau jį. Iš pradžių nesupratau, kas tai, bet kai pamačiau porsche ženklą, supratau, kad čia rakteliai nuo automobilio. Pasimetusi pritraukiau arčiau, norėdama įsitikinti, ar man nepasivaideno.

- Negi tai...?- pažvelgiau į Aren.

- Taip, tai porsche rakteliai. Jis dabar stovi tavo kieme, negi aš ne šauni?- trypsėdama apkabino mane per pečius.

- Ačiū...-vis dar suglumusi padėkojau.

Ir kas per gimtadienis? Tikriausiai jo nepamiršiu visą savo gyvenimą, dovana po dovanos. Tiek dėmesio ir sveikinimų nesu sulaukusi, tuo pačiu metu buvau sutrikusi ir laiminga.

- Sveikinu Vanesa.- apkabino mane Vykintas.

- Ačiū Vykintai...- sukuždėjau į ausį.

- Tikiuosi jis padarys tave laiminga.

- Aš jau laiminga.

- Tu teisi, atrodai žymiai geriau...- paleido mane.

- Nesitikėjau jus pamatysi, tikrai nustebinote. Prašau, užeikite... Senele!- sušukau eidama link svetainės.

- Taip mieloji. – atsisuko senelė, pamačiusi svečius pašoko iš vietos.

- Senele, susipažink čia Aren, pasakojau apie ją.

Aren tvirtai laikė mano delną, jaučiausi iš jos sklindantį džiaugsmą. Ji lyg saulės spindulėlis užkrečianti kitus. Pirmoji mūsų pažintis nebuvo tokia maloni, bet dabar viskas pasikeitė, žinoma tai lėmė aplinkybės. Visgi jaučiau laiminga šalia žmonių, kurie man tokie artimi. Juk tai svarbiau už bet kokias dovanas. Visada svajojau apie tai, o dabar kai mano svajonės išsipildė, negaliu patikėti. Bijau atsibusti ir suprasti, kad tai tiesiog dar vienas sapnas. Grįžti į savo nuosavą pragarą žemėje... Baimė vėl likti vienai, neleidžia džiaugtis.

- Labas vakaras.– maloniai pasisveikino Aren.

- Labas, manau aš eisiu miegoti, nenoriu vaikai jums trukdyti...- mirktelėjo man. Padėkodama nusišypsojau jai.

- Labanakt senele...- ji tik nusišypsojo ir užlipo laiptais palikdama mus vienus.

- Sėskitės, jauskitės, kaip namuose...- įžengus į svetainę pasiūliau.

Vykintas čia ne kartą lankėsi, todėl nieko nelaukdamas atsisėdo ant sofos. Aren eidama apžiūrinėjo svetainę.

- Nepanašu į mūsų namus,- nusijuokė.

- Aren baik...- piktu balsu subarė Vykintas. Ji tik pavartė akis, nusisukdama nuo jo.

- Nieko tokio, aš suprantu.- burbtelėjau.

- Vanesa, aš tik pajuokavau...- tarė Aren prisėsdama šalia Vykinto.

- Tavo juokeliai...- pasišaipė Vykintas. Aren piktai žvilgtelėjo į jį.

- Užsičiaupk.- atkirto.

- Jūs išsiaiškinkite, o aš einu trumpam į virtuvę.

Apsisukau ir nuėjau link virtuvės, vis dar girdėdama jų barnį. Nespėjau net pasiekti jos, kai pasigirdo skambutis į duris. Patraukiau link jų. Vos atidariusi ant manęs užvirto uždusęs Darijus.

- Ei, aš nugriūsiu..- nusijuokdama nustūmiau jį nuo savęs.

Susitikus mūsų akims, mano oda perbėgo šiurpas. Jo susitaršę plaukai styrojo į šonus, o baimės ir įniršio kupinos akys žvelgė į mane.

- Kas tau atsitiko?- išlemenau.

- Viskas gerai...- vos atgaudama kvapą prabilo, nors akys sakė visai kitką.

- Neatrodo gerai.

- Aš tiesiog skubėjau. Atleisk, pavėlavau...- žiūrėdama į jį jaučiau, kad nuo manęs kažką slepia. Toks jausmas, lyg kažko bijotų ir tai ne šiaip baimė. Bet nenorėjau ir neturėjau laiko visko aiškintis.

- Vanesa, kur dingai?

Išgirdusi atsisukau, išvydau Aren stovinčią tarpdurį. Ji nužiūrėjusi Darijų pažvelgė į mane.

- Kas ji?- įsiterpė Darijus.

- Darijau čia mano pusseserė Aren, Aren čia mano vaikinas Darijus.

- Malonu...- ištiesė ranką Aren žengusi link mūsų.

- Man taip pat.- maloniai atsakė Darijus pasisveikindamas.

- Vanesa, turi gerą skonį...- nusijuokė Aren.

Apkabinau Darijų rodydama, kad jis mano. Žvilgtelėjau į jį ir tyliai nusijuokiau, pamačiusi rausvus žandus.

- Ei, jis mano...- parodžiau Aren liežuvį.

- Nu gal jis, ir ne toks geras...- tarusi pakėlė smakrą.

Visi garsiai nusijuokėm. Visą vakarą mano veide nedingo šypsena ir juokas. Baigiu pamiršti kas yra ašaros ir liūdesys. Noriu jas pamiršti. Tiek daug jų išliejau bandydama nuplauti skausmą. Dabar jį pakeitė juokas, jaučiausi laiminga.

- Myliu tave... – sušnibždėjau, šiltai gulėdama Darijaus glėbyje.

78 skyrius - Aš verta daugiau?

Aš verta daugiau?

Laimingiausias ir gražiausias savo gyvenimo akimirkas, visada bandome užfiksuoti, kad atėjus niūriai ir nesėkmingai dienai, praskaidrintume prisiminimais. Tai lyg savotiška skrynia, kurios spynai gaminamas tik vienas rakto egzempliorius. Ši akimirka viena iš tokių, dėl kurių verta gyventi. Iškęsti visus skirtus sunkumus ir nuopuolius, nes žinai, jog tavimi kažkas tiki. Palaikymas suteikia jėgų, kurių net nežinai turintis.

- Nieko gražesnio nesu mačiusi...- su pasigėrėjimu išlemenau.

- Tuos pačius žodžius galiu pasakyti žvelgiant į tave...- jo veriantis žvilgsnis privertė mane nurausti.

- Manau mes vėluojame,- nusijuokdama priminiau.

- Šiandien tavo gimtadienis, todėl tavo žodis man įsakymas. - paleidęs mane iš glėbio, nusilenkė, kaip iš senų filmų. Atidarė man durelės, nesusilaikydama prunkštelėjau.

- Galiu taip ir išlepti,- tariau sėsdama į mašiną.

- Tikiuosi taip nebus.- uždarė dureles ir apėjęs mašiną įlipo pats.

Drebančiomis rankomis įjungiau šildymą, girdėjosi, kaip kalena mano dantys. Po kelių sekundžių mašina prisipildė šilto oro, kuris badė mano odą. Bandydama atsipalaiduoti atsirėmiau į sėdynės atlošą. Tylus variklio urzgimas nesutrikdė manęs, nulenkusi galvą paėmiau pakabutį į rankas, norėdama geriau apžiūrėti.

Vaizdas nepakartojamas, net pasvajoti negalėjau, kad tokį grožį laikysiu savo rankose. Širdelė priminė deimantą, bet nemanau, kad jis tikras. Pirmiausia, jis kainuotų milžiniškus pinigus, o antra... Tai tiesiog neįmanoma. Man nebuvo svarbu, galėjo jis būti nors ir iš akmens. Kaip Darijus sakė, tai jo meilės simbolis. Širdis, kurią visada nešiosiuosi šalia savęs.

- Džiaugiuosi, kad jis tau patinka. Ką taip galvoji?- nutraukdamas mano apžiūrą prabilo Darijus. Paleidau pakabutį nukreipdama žvilgsnį į jį.

- Tik galvoju, kad jis labai primena deimantą...- atvirai atsakiau.

- Ir turėtų, nes tai deimantas. - patenkintas nusišypsojo.

Ištikta šoko žvelgiau į jį, stengdama pamatyti ženklą, kuris reikštų, kad tai buvo tik pokštas. Su kiekviena sekunde mano viltis nyko, ir teko susitaikyti, kad tai tiesa. Dar kartą paėmiau pakabutį, nors žinojau iš ko jis, bet grožis nė kiek nepasikeitė. Bandžiau nuspėti jo vertę, bet net nedrįsau įsivaizduoti, kokia tai didelė suma.

- Darijau, tikiuosi tu juokauji.

- Ne, tu verta dar daugiau.

Nespėjau net prasižioti, kai įvažiavome į mokyklos kiemą. Pasigirdęs skambutis, privertė kuo greičiau išlipti iš mašinos. Nors ir ėjome susikabinę rankomis link kabineto, iš galvos negalėjau išmesti jo pasakytų žodžių. Aš verta daugiau? Gal ir tiesa, bet man nerūpi brangūs niekučiai, jie bereikšmiai kalbant apie brangenybes, kurias slepiame giliai viduje. Tai didžiausias turtas, kurį kaupiame visą gyvenimą.

- Koks nuostabus...- aimanavo Aneta laikydama pakabutį delne.

Sėdėjome prie mūsų nuolatinio stalo valgykloje. Prieš tai žinoma gaudama daugybę sveikinimų. Pasirodo Aneta nusprendė mane pasveikinti su visa klasė, pasiteisindama, kad tai paskutiniai metai šioje mokykloje. Gavau puokštę gėlių, simboliškai nedidelę kuprinę, kuri buvo aprašinėta sveikinimais.

- Ne tas žodis, vis dar negaliu patikėti, kad jis tikras. Darijus išprotėjo...- vartydama akis atsikandau obuolio.

- Norėčiau, kad ir Julius išprotėtų.- neatitraukdama akių šyptelėjo.

- Ar kada nors pasikeisi?

- Ką sakei?- atitraukdama akis nuo pakabuko žvilgtelėjo į mane.

- Pamiršk...- atsidususi atsikandau dar vieną kąsnį.

- Nuo tada, kai susitaikei su Darijumi, tu tiesiog švyti.- tarė kilnodama antakius.

- Aš tiesiog laiminga.

- Ne, tu dabar gyva. Seniau negalėdavau net į tave pažiūrėti, atrodei kaip vaikštantis lavonas...- suglumusi piktai nužvelgiau ją.

- Ačiū už komplimentą.- atkirtau.

- Nepyk, bet tai tiesa. Na aš jau turiu lėkti. Nenoriu jums trukdyti. Iki...- mirktelėdama atsistojo.

Nesupratusi jos žodžiu pradėjau žvalgytis, kai staiga ant peties pajaučiau kažkieno ranką. Išsigandusi pašokau iš vietos, kojai užsikabinus už suolo kritau kaltininkui tiesiai į glėbį.

- Pagavau.- nusijuokė Darijus iš manęs.

- Visai nejuokinga...- vaidindama piktą susiraukiau.

- Turi dar pamokų?- pastatydama ant kojų paklausė.

- Ne... – susimąsčiau.

- Puiku, man taip pat. Eime, parvešiu tave namo.- paėmė mano kuprinę, ir apsikabinę išėjome iš valgyklos.

****

Naršiau po spintelę ieškodama savo mėgstamiausio kompaktinio disko. Galiausiai iškračiau viską ant žemės ir kraudama atgal jį atradau. Patenkinta viską sumečiau atgal, diską įdėjau į muzikini centrą, o pati nulipau laiptais žemyn.

- Senele, kiek valandų?

- Pusė aštuonių...- pasigirdo balsas iš virtuvės.

- Greitai pasirodys Darijus...- stryktelėjau ant kėdės.

- Kur nors eisite?- pasidomėjo senelė.

- Iš pradžių ketinome, bet oras lauke ne koks. Nusprendėm, kad praleisim vakarą dviese mano kambaryje.

- Jums ko nors reikės?

- Nebent gesintuvo, nes kambaryje uždegiau apie penkiasdešimt žvakučių.

- Bet mes jo neturime...- susirūpinusi atsakė senelė.

- Aš tik pajuokavau, viskas gerai....- juokdamasi atsistojau.

Iš spintelės paėmiau stiklinį indą, ir nuplovusi vynuoges sudėjau į jį. Pasigirdo durų skambutis.

- Atidarysiu aš, tikriausiai čia Darijus!- laiminga sušukau.

- Gerai mieloji, jei kas nutiks, aš būsiu svetainėje.- tarusi išėjo iš virtuvės.

Nieko nelaukdama nulėkiau prie durų. Atlenkusi rankeną atidariau jas. Jau ketinau pulti į glėbį, kai išvydau visai kitą žmogų stovintį prieš mane, tiksliau du žmones.

- Ką jūs čia veikiate?- suglumusi paklausiau.