25 skyrius - Noriu mirti

Noriu mirti

Žiūrėjau į savo gatvę, gal ją matau paskutinį kartą? Akyse susikaupė ašaros. Vaizdą apgaubė migla, užsimerkiau. Atleiskit man, kad aš tokia bailė, bijau gyventi, kovoti už save. Esu silpnavalė, pasiduodu be kovos. Atleiskit... Tiesiog pamirškit mane, lyg manęs net nebūtų buvę. Juk aš niekas, paprasčiausia nereikalinga dėmė šiame pasaulyje...

Drebančias kojas priverčiau žengti lemtingą žingsnį. Likę paskutiniai vilties likučiai neleido man sustoti. Nerangia koja užkliuvau už atsikišusios plytelės. Suklupau ant žemės. Rankas atrėmiau į kietą atsfaltą. Aš ne tik bailė, bet nevėkšla, net nusižudyti nesugebu. Rankomis užsidengiau veidą, skausmo ir nevilties banga užliejo mano trapų kūną...

- Dieve leisk man numirti, aš nenoriu gyventi, ar girdi? Nenoriu! Prašau... prašau tavęs! - šaukiau žiūrėdama į dangų.

Kodėl Dievas negali išpildyti, nors vieną mano norą. Ar aš taip daug prašau? Pajutau tvirtas rankas apkabinančias mane, atsisukusi išvydau Darijų. Jis išsigandusiomis akimis žiūrėjo į mane ir atsargiai, viena ranka, glaudė mane prie savęs.

- Nusiramink, viskas gerai... – ramino glostydamas mano plaukus.

Patraukiau jį nuo savęs. Piktai pažvelgiau į akis.

- Pasitrauk nuo manęs! Tau negalima būti su manimi, pasitrauk!- šaukiau ant jo.

Negaliu jam leisti būti su manimi. Aš jį ir taip be proto myliu, jei prarasčiau, mano širdis dužtų į tūkstančius gabalėlių. Geriau pati jį atstumsiu, nebus taip skaudu... Nors ir dabar žiūrint į jo pasimetusias akis plyšta širdis.

- Vanesa, kas tau? Tu mane labai išgąsdinai, tave galėjo partrenkti mašina.

- Gaila, kad man nepavyko... - dusliu balsu atsakiau.

- Ką tu kalbi? Aš nieko nesuprantu.

- Aš noriu mirti, kam man gyventi? Mane lydi tik skausmas... Aš niekada nebūsiu laiminga... Niekada!- ašaros riedėjo mano skruostu.

Balsas užlūžo, daugiau nebegalėjau kalbėti. Mano žodžiai skaudino niekuo dėta žmogų. Elgiausi, taip vaikiškai. Verkiau pasikūkčiodama. Darijus švelniai mane apkabino, nepajėgiau pasipriešinti, man to taip reikėjo.

- Leisk man tave padaryti laiminga... - tyliai sušnibždėjo.

- Aš netikiu laime, ji man neegzistuoja...

- Leisk man pabandyti? - nepasidavė.

Kaip aš šito noriu. Būti su juo laiminga ir mylima... Bet ar tai įmanoma? Aš per daug kartų nudegiau, kad ir vėl taip lengvai lįsčiau į ugnį.

- Tai neįmanoma, suprask... Geriau užmiršk mane, man lemta būti vienai...

Ašara po ašaros riedėjo mano skruostu. Darijus švelniai jas nuvalė pirštu. Pakėliau smakrą, norėdama į jį pažvelgti. Darijaus akyse išvydau, tai ko negalėjau dar ilgai paaiškinti. Jo žvilgsnis buvo toks gilus ir su tokia meile... Niekas dar į mane nėra taip žiūrėjęs.

- Negaliu tavęs palikti, tu man per daug brangi... - jo švelnus balsas privertė sudrebėti.

Daugiau nebegalėjau tylėti, dabar arba niekada. Ką aš prarasiu? Nieko neturiu, nieko...

- Darijau, tu man taip pat brangus, bet... - nebaigiau sakinio.

Mane nutraukė saldžios Darijaus lūpos, kurių skonis jau buvo išblankęs mano prisiminimuose. Rankomis apsivijau jo kaklą. Jaučiau, kaip mano širdis tuoj iššoks iš krutinės. Mano kūną užliejo neapsakomas jausmas. Tapau tokia trapi ir silpna, priklausoma nuo jo lūpų , rankų, švelnios odos, akių... Jis užbūrė mane, tapo mano minčių ir širdies savininku. Lėtai atitraukęs savo lūpas, savo kaktą atrėmė į manąją. Žiūrėjo tiesiai man į akis... Ką jis daro? Nori mane nužudyti?

- Vanesa, aš nebegaliu slėpti savo jausmų. Žinau, kad susitarėm duoti vienas kitam laiko, kolkas būti draugais, bet aš negaliu taip. Vos tik tave pamatau, mano širdis trokšta tavęs, tavo akių, bučinių, šypsenos... - nuleido akis.

Negalėjau patikėti savo ausimis, šie žodžiai pervėrė man širdį. „Vanesa, pasinaudok galimybe, būk laiminga“ šaukė mano širdis. Troškau tuo tikėti. Noriu laimės, nors gabalėlio jos, nors trumpam...

- Darijau... - ištariau vos girdimai.

Mūsų akys susitiko, jose mačiau džiaugsmą. Nusišypsojo man...

- Vanesa, leisk man pabandyti.

Nedrąsiai linktelėjau.

Staiga pakėlė mane ant rankų sukdamas aplink. Laikiausi, apkabindama jo kaklą rankomis. Skardus juokas išsiveržė iš mano lūpų. Darijus atrodė toks vaikiškas, bet tuo pačiu kerintis.

- Gal einam į namus, visi į mus žiūri,- apsižvalgiau.

- Tu teisi,- linksmai atsakė.

Nenoriai, bet vis tiek Darijus mane pakėlė. Lėtais žingsniai nunešė mane į namus ir paguldė svetainėje ant sofos. Apsikabinau jį, neleisdama manęs paleisti.

- Nesijaudink nepaleisiu,- juokdamasis tarė.

- Aš geriau apsidrausiu.

- Ar nesupyksi jei paklausiu, kas tau atsitiko? Kodėl norėjai nusižudyti? - švelniu balsu paklausė.

Atsidususi padėjau galvą jam ant krutinės, visgi jis turi teisę viską žinoti.

- Buvo atėję du policininkai, pranešė, kad mano pamotė žuvo lėktuvo avarijoje, apie kurią šiandien matėm per žinias.

- Užjaučiu, tikriausi ją labai mylėjai.

- Nė kiek... - šaltai atsakiau.

- Tai kodėl taip sureagavai? Ir net norėjai nusižudyt? - nustebusiu balsu paklausė.

- Pamotė manęs nekentė, kadangi ji vienintelė mano giminaitė, turėsiu grįžti į vaikų namus.

- Grįžti į vaikų namus? Kaip suprasti?

- Manau, teks tau papasakoti visą mano gyvenimo istoriją... - atsidusau, laukia ilgas pasakojimas.