46 skyrius - Maudynės

Maudynės

Vaikinai, ar kada jie pasikeis? Manau niekada. Tėškiausi į vandenį, lyg būtų nukritusi atominė bomba. Panirau į šaltą ežero vandenį, galvoje sukosi viena mintis „ užmušti Darijų“. Na nevisai, tik nesmarkiai, ai tiek to. Bet man kilo dar geresnė mintis, Darijus nežino, kad vaikystėje nebuvo nė dienos, kad nesimaudyčiau, todėl išmokau visokiausių gudrybių.

Ak tas kerštas, jis per daug saldus , kad jo neparagautum. Gerai , kad prieš krentant įkvėpiau daug oro. Išplėčiau rankas į šonus ir lėtai iškilau į paviršių, apsimesdama negyva. Mano planas pavyko, po kelių sekundžių pajutau rankas traukiančias mane iš vandens, tai tikrai buvo Darijus. Paguldė mane ant kranto.

- Darijau, ką tu padarei!?- šaukė Aneta, jutau balse baimę.

- Aš nemaniau, kad ji.... aš...- jo balsas trūkčiojo. Vieną akimirką man pasidarė gaila, bet kerštas yra kerštas.

- Ko lauki, daryk dirbtinį kvėpavimą! - sušuko Aneta.

Darijus pasilenkė virš manęs ir prisiglaudė prie mano lūpų. Staiga atsimerkiau ir sušukau.

- Apgavau!

Darijus išsigandęs atšoko nuo manęs, o aš nesusilaikiusi pradėjau garsiai juoktis. Aneta su Juliumi žiūrėjo į mane pasimetusiomis akimis, o aš tik juokiausi iš jų veido minų. Piktai pažvelgiau į Darijų, kuris nesugebėjo ištarti nė žodžio.

- Čia tau už tai, kad mane įmetei, žinosi kitą kartą! - iškišau liežuvį.

- Ak tu maža apgavike, nori man infarktą įvaryt?- susiraukęs paklausė.

- Ne, tik šiek tiek pagąsdinti, kad kitą kartą taip nesielgtum.

- Ir sugalvojai tai padaryti apsimesdama negyva?

- O kuo blogas šis būdas?- nusijuokiau.

- Tuo, kad jis per daug drastiškas.- nusišypsojo savo firmine šypsena. Žinodamas, kad prieš ją beveik neįmanoma atsilaikyti. Ištiesė ranką norėdamas man padėti atsistoti.

- Taika?- švelniai paklausė.

- Taip, taip, taip...- niurnėjau. Ar aš galiu ant jo ilgai pykti? Tikrai ne. Paėmiau jo ranką. Atsistojau.- tau pasisekė, kad tu toks žavus.

- Tai mano pagrindinis ginklas..- nusijuokė.

Gerai pagalvojus, jis buvo teisus. Jo žavesys užburia mane, juk sakoma, kad meilė - neišgydoma liga. Darijus mano virusas, gana juokingai skamba, bet tai tiesa. Apkibau jį, abu buvome kiaurai šlapi, bet man buvo tas pats.

- Hmm..- atsikrenkštė Aneta.- užteks glėbesčiuotis, reikia įkurti stovyklavietę.

- Aneta, nepavydėk, gi šalia stovi Julius, apkabink ir nesinervink.- mačiau, kaip Anetos žandai paraudo.

- Užteks, imkimės darbo..- tarusi čiupo Juliui už rankos ir nusitempė link mašinos.

- Kas jai?- tyliai paklausė Darijus.

- Nežinau, kažkokia pikta ji šiandien.

- Vanesa, Darijau! - piktai sušuko Aneta, susižvalgę su Darijum nusijuokėm.

Susikabinę už rankų nuėjome link mašinos. Aneta su Juliumi jau buvo iškrovę visus daiktus. Mudvi su Aneta ruošėm maistą, o vaikinai statė palapines. Pjaustydama pomidorą žvilgtelėjau į Anetą, kuri iš visų jėgų bandė atidaryti stiklainį.

- Duok vaikinams, jie atidarys.- patariau Anetai, kuri jau porą minučių vis nesiliovė bandžius.

- Ne, aš galiu pati..- net nepakėlusi akis atrėžė. Mečiau pomidorą ir iš rankų jai atėmiau stiklainį.

- Aneta, kas tau?- neiškentusi paklausiau, ji net nepakėlė akių.- Aneta, aš tavo geriausė draugė, gali manimi pasitikėti. Aš matau, kad tau kažkas negerai.

- Man viskas gerai.. –šaltai atsakė.

- Negerai, sakyk kas yra?- nepasidaviau.- gal mamai?

- Ne, jai viskas gerai.

- Tai kas tada?

- Julius...- liūdnai ištarė.

- Julius? Juk jūs kartu, atrodot tokie laimingi. Nesakyk , kad susipykot?

- Ne... Jis man vakar pasakė, kad jį priėmė į universitetą.

- Juk tai puiki žinia, ar ne?

- Žinau, kad turėčiau būti laimingi ir didžiuoti, bet aš negaliu. Ar tu supranti ką tai reiškia? Universitetas už dviejų šimtų kilometrų...

Dabar man viskas pradėjo aiškėti, Julius išvyks mokytis, o ji liks viena. Atstumas dažnai išskiria poras.

- Jis myli tave, o atstumas, tai tik laikinas išbandymas. Manau, kad jūsų meilei, nepakenks. Nesijaudink, viskas bus gerai..- bandžiau ją nuraminti.

- Ačiū Vanesa..- nusišypsojo.

- Merginos mes jau baigėm! - išgirdau šaukiant Darijų. Atsisukau, abu laimingi ėjo link mūsų, o palapinės tvarkingai stovėjo netoli viena nuo kitos.

- Mes jau išalkom..- sudejavo Julius.

- Ta jau tikrai..- pritarė Darijus atsisėsdamas šalia.

- Kaip maži vaikai. Gal jūsų skrandžiai riešuto dydžio, kad taip greitai išalkstat?- paklausiau vaikinų.

- Ei, nesityčiok, mes vyrai ir privalome daug valgyti... – bandė gintis Julius.

- Kaip ir nėščios moterys...- leptelėjo Aneta.

- Teisybe sakai Aneta, juk taip yra, jie turi maitinti ne tik save, bet ir savo vaikelį...- mano akys nukrypo link vaikinų kelių užtrauktuko. Mes su Aneta pradėjom isteriškai juoktis. Darijus su Juliumi susižvalgė.

- Visai nejuokinga...- susiraukė Darijus

- Nepasakyčiau, kad nejuokinga.

- Užteks juoktis, duokit valgyt, - Julius atsisėdo šalia Anetos, Darijus šalia manęs.

Vaikinai tylėjo, mes su Aneta susižvalgėm ir pradėjom tepti sumuštinius. Pavalgius Aneta pasiūlė pasideginti, vos tai pasakius vaikinai pakilnojo antakius, o aš nuraudau. Darijus nėra manęs matęs su bikiniu. Įlindusios į palapinę su Aneta, apsimovėm maudimukus. Aš žinoma apsivyniojau rankšluosčiu. Aneta pamačiusi mane šyptelėjo.

- Ko tu gėdijiesi? turi puikią figūrą, juk nesideginsi apsivyniojusi rankšluosčiu.

- Aš tik...

- Viskas gerai, eime...- net nesiklausė manęs.

Giliai įkvėpiau oro, nusivyniojusi rankšluostį pasiėmiau į rankas. Kai išlindome su Aneta iš palapinės, žvilgtelėjau į Darijų, kuris su Juliumi bandė pripūsti kamuolį. Darijus vilkėjo vien tik šortus, jo šlapūs plaukai krito ant veido, o įdegęs ir raumeningas kūnas, neleido atitraukti akių... Jis toks gražus..

- Laikas maudytis! - sušuko laiminga Aneta, vaikinai išgirdę atsisuko į mus.

Darijus pamatęs mane sustingo, akimis nužiūrinėjo mane nuo kojų lėtai kildamas aukštyn. Pasiekęs veidą mūsų akys susitiko, šyptelėjo. Jaučiausi lyg man nurenginėtų akimis, kad tik nebuvo ko nurengti, beveik nebuvo.

Mečiau rankšluostį ant žemės ir nubėgau link tramplino, Darijus pamatęs pradėjo bėgti iš paskos. Pasiekusi trampliną pasišokėjau ir nėriau į vandenį. Šį kart vanduo nebebuvo toks šaltas. Jau buvau pamiršusi, kaip man patinka vanduo. Paplaukusi kelis metrus išnėriau. Atsisukau, Darijus jau buvo įšokęs į vandenį. Pradėjau žvalgytis, bet jo nemačiau. Po kelių sekundžių išnėrė prieš mane apkabindamas per liemenį. Jo gniaužtai nieko gero nežadėjo.

- Bandei pabėgti?- nusišypsojo savo gundančiąją šypsena.

- Jei būčiau bandžiusi pabėgti, tu nebūtum mane pagavęs. – erzinau.

- Tu tuo tikra?

- Geriau užsičiaupk ir pabučiuok mane.- tarusi įsisiurbiau jam į lūpas. Į tas saldžias ir mane mylinčias lūpas.

45 skyrius - Ežeras

Ežeras

Gulėjau lovoje kęsdama aštrų skausmą galvoje. Pastaruoju metu ji labai dažnai kenčia. Darijus švelniai priglaudė ledo maišiuką man prie galvos, sudrebėjau. Susirūpinęs žvelgė į mane, vis bijodama man sukelti skausmą. Toks jo rūpestingumas mane maloniai stebino. Juk tai tik nelaimingas atsitikimas, o Darijus taip save kaltina.

- Ir vėl per mane susižeidei...- piktai burbtelėjo.

- Nekalbėk niekų, tu nekaltas. – raminau.

- Taigi aš ant tavęs užšokau, o ne tu.

- O tau atrodo aš pykstu dėl to? – ironiškai paklausiau.

Sumišęs žiūrėjo į mane.

Padovanojau šypseną. Džiaugiausi matydama jį šalia savęs. Šokoladinės akys, kurios priversdavo mane sustingti. Lūpos, dėl kurių galėčiau perplaukti jūras ir marias, kad tik galėčiau prie jų prisiglausti ir vėl pajusti nepakartojamai nuodingą skonį. Taip tai nuodai, narkotikas man. Kuo toliau, tuo labiau tampu priklausoma nuo jų. Šypsena, gundanti ir visada tokia klastinga, bet tuo pačiu mylinti, bei nuoširdi. Ji niūriausią dieną gali suteikti šviesos ir džiaugsmo. Arba aš išprotėjusi arba įsimylėjusi... Taip tai meilė, kuri stiprėja su kiekvienu mano širdies dūžiu... dunkt, dunkt, dunkt... Jaučiu, tu esi joje...

- Myliu tave....-sušnibždėjau žiūrėdama jam į akis.

- Aš tave taip pat myliu, tu net neįsivaizduoji kaip...

Iškėliau rankas į šonus rodydama, kad noriu apkabinimo. Darijus šyptelėjo ir linktelėjęs prisiglaudė prie manęs. Paskendau jo glėbyje, tokie prisilietimai, kartais būna iškalbesni nei mūsų lūpos. Žodžiai, juos pasakei ir jie dingo, bet prisilietimai, apkabinimai priverčia mus sudrebėti ir ilgai neužmiršti.

- Darijau, niekada nepalik manęs.

- Žinoma nepaliksiu, be tavęs mano gyvenimas bevertis, tu man kaip oras...- šiek tiek atsitraukiau nuo jo, mūsų nosių galiukai lietėsi vienas su kitu. Išvydau jo užburiančias akis.

- Nežiūrėk taip į mane. – pyktelėjau.

- Kaip nežiūrėti?- suraukęs antakius paklausė.

- Tokiu užburiančiu ir gundančiu žvilgsniu...- nusijuokiau. Darijus pakilnojo antakius.

- Čia daug metų išugdytas metodas...–nusijuokė.

- Kurgi ne.

- Aš rimtai.

- Ar buvai blogas mokinys, kad tiek ilgai mokinaisi šio žvilgsnio?- Darijus susiraukė, aš nusijuokiau taršydama jam plaukus.

- Ei, baik aš tiek ilgai plušau prie jos.

- Mergaitė...

- Pavydi?- moterišku balseliu paklausė, vos neiškritau iš lovos nuo juoko.

- Kaži ko...- nusivaipiau. Išgirdau mašinos signalą sklindantį iš lauko, - tai tikriausiai Julius su Aneta.- stumtelėjau Darijų. Bandžiau atsikelti, bet jis man neleido.

- Atsargai, tu susitrenkei galvą.

- Ne pirmą kartą..- nusijuokiau.

Išlipom iš lovos, šiek tiek svaigo galva, įsikibau į Darijų. Susirūpinęs pažiūrėjo į mane, aš tik nusišypsojau rodydama, kad man viskas gerai. Pasiėmiau megztuką ir laiptais nulipom į apačią. Koridoriuje jau buvo sukrauta visa mūsų „manta“, čiupę krepšius išėjom į lauką. Prie mašinos bagažinės stovėjo susiraukęs Julius.

- Pagaliau, maniau jūs ten užmigote!- vos mus pamatęs sušuko Julius. Aneta sėdėdama mašinoje juokėsi.

- Buvo nutikusi avarija...- atsakiau.

- Avarija?- išsigandusi iškišo galvą pro langą Aneta.

- Kokia ten avarija, Darijus užšoko ant manęs, o kadangi aš nesu sunkumų kilnotoja. Tai neišlaikiau pusiausvyros nuvirtau...- Aneta su Juliumi prapliupo juokais, aš stovėjau susiraukusi, man nelabai patinka, kai iš manęs juokiasi.

- Visai nejuokinga...- burbtelėjo Darijus.

- Čia kaip amerikietiškos imtynės...- nesiliovė juokęsi Julius.

Sunervinusi priėjau prie mašinos ir įdėjusi krepšį į bagažinę, mestelėjau Juliui piktą žvilgsnį. Jo veide akimirksniu dingo šypsena, Darijus pasekė mano pavyzdžiu, įdėjo savo krepšį. Nieko nelaukusi atsisėdau į mašiną, žvilgsnį nusukau į langą, buvau kaip reikiant supykusi. Juk man galėjo baigtis žymiai blogiau, o jie dar juokiasi, na ir draugai.

Išgirdau užsidarančių durelių garsus, į mašiną įlipo Darijus su Juliumi. Pajaučiau švelnią ranką ant savosios. Neatsisukau, žinojau kieno ji. Mašinoje vyravo tyla, kurią nutraukė užsivedusio variklio garsas.

- Viskas gerai mieloji, jie tik pajuokavo...- išgirdau aksominį balsą su prie ausies. Nusiraminusi stebėjau vaizdus pro langą, kol supratau, kad nežinau kur važiuojame.

- Kur mes važiuojame?- nutraukdama tyla paklausiau.

- Užmiestyje prie miško yra gražus ežeras, - atsakė Aneta.

- Aišku. – numykiau.

Vėl nukreipiau žvilgsnį pro langą. Lekiantis vaizdas privertė nukreipti mintis. Nekrukus išvažiavome iš miesto, įsukome į žvyruotą keliuką palei mišką. Pavažiavę porą kilometrų išvydau mirguliuojantį ežerą, net nepajutau, kaip nusišypsojau. Už posūkio pasukome į mašinų aikštelę, nudžiugau pamačiusi, kad mes vieninteliai.

- Atvažiavome!- sušuko Aneta ir nieko nelaukdama iššoko iš mašinos, tą patį padariau ir aš.

Susikaupęs piktumas pradingo akimirksniu. Gamta visada mane nuramindavo. Pamačiusi žalią pievą ir tyvuliuojantį ežerą pasijaučiau, kaip namuose. Gal kitame gyvenime buvau kokia žuvis.

- Kaip gražu...- išgirdau Darijaus balsą sau už nugaros, bei pajutau rankas apsivejančias mano liemenį.

- Pritariu, kaip gera būti gamtoje. – atsidusau.

- Taip, o tau patinka maudytis?

- Kodėl klausi?

- Štai kodėl...- nusijuokęs pakėlė mane ant rankų ir pradėjo nešti link ežero.

- Darijau, tik ne tai! - maldavau, bet tai man nepadėjo.

Darijus ėjo toliau nekreipdamas dėmesio į mano šūksnius. Nors vandens nebijodavau, bet nenorėjau sušlapinti drabužius. Nustebau, kai jis brido į vandenį kartu su manimi. Rankomis apsivijau jo kaklą, bandžiau išgelbėti savo sausą kailį.

- Laikas maudytis! – patenkintas nusišypsojo.

- Ne!- sušukau pajutusi, kad rankos laikiusios mane dingo.

Skridau oru kaip drugelis, gaila sparnų neturėjau.

44 skyrius - Susitikimas

Susitikimas

Jau Liepos vidurys, laikas bėga taip greitai. Parėjo mėnuo, kaip nemačiau Augusto, vis knietėjo paklausti Anetos, kur jis yra, bet neišdrįsdavau. Vėliau sužinojau, kad jis išvyko į kelionę su tėvais, nežinau kodėl, bet man trūko jo. Po Augusto išpažinimo mano širdyje kažkas suvirpėjo, gal jis pažadino senus jausmus, kurie buvo pasislėpę giliausiame širdies kampe. Ką aš čia šneku? Negaliu pamiršti Augusto poelgio. Juk tai nežmoniška.

Man nederėtų taip galvoti, juk šalia turiu nuostabų žmogų ir su tokiomis mintimis verčiu mūsų jausmams blėsti. Turiu užmiršti Augustą, laikas turi man padėti. Mano ir Darijaus meilė - tiek daug iškentė. Pašalinės mintys negali visko sugriauti, negaliu leisti.

- Alio, žemė kviečia Vanesą! - mano mintis nutraukė Anetos ranka mojuojanti man prieš veidą.

- Atsiprašau, užsigalvojau...

- Nemiegok, mums reikia nusipirkti maisto, palapinę ir du miegmaišius mums su Juliumi.

- Gerai, gerai. Eime..- čiupusi jos ranką nusitempiau prekybos centro link. Įėjusios pasiėmėm vežimėlį.

- Taigi ko mums reikia?

- Dešrelių, pomidorų, agurkų, duonos, obuolių, traškučių, spraito, kečiupo, palapinės, dviejų miegmaišių... Ko dar?- žvalgydamasi paklausė Aneta.

- Dar iešmų, ant ko kepsim.

- Teisingai. Tu eik paimk spraito ir kečiupo, aš einu link daržovių skyriaus.

- Gerai. - pritardama nuėjau toliau.

Už kelių žingsnių pamačiau gėrimų skyrių. Šalia stovėjo keli žmonės, nekreipiau į juos dėmesio. Akį patraukė tik vienas likęs spraito butelis. Pagreitinusi žingsnį atsidūriau šalia lentynos. Vaikinas stovėjęs netoli manęs jau tiesė ranką į butelį, bet aš buvau greitesnė ir pačiupau butelį greičiau už jį.

- Atsiprašau, bet man jo labiau reikėjo... -tarusi vaikinui nusijuokiau.

Atsisukau į jį, kaip ir jis į mane. Tada mane ištiko šokas, spraito butelis išslydo man iš rankos ir visu garsu tėškėsi ant žemės. Aš net nepajudėjau, stovėjau akis įsmeigusi į jį. Negalėjau patikėti.

- Augustai...?- vos girdimai išlemenau. Augustas žiūrėjo į mane nustebęs nemažiau nei aš. Pasilenkęs paėmė butelį nuo žemės.

- Sveika Vanesa, čia tavo. Tiek kovojai dėl jo, - Augusto akyse mačiau džiaugsmą.

- Sveikas, ačiū..- imdama butelį numykiau. Tylėdami žiūrėjome vienas į kitą, tikriausiai jis, kaip ir aš nerado žodžių.

- Girdėjau buvai kelionėje?- norėjosi paklausti visai kitko, bet nedrįsau.

- Taip, su tėvais dvi savaitės atostogavome Turkijoje…- tarė vartydamas akis.

- Nepatiko kelionė? – spėjau.

- Kaip čia pasakius, žinai su tėvais, negi gali būti smagu?- nusijuokė.

- Manau ne... – šyptelėjau, paskui surimtėjau.- po to vakaro tavęs nemačiau, ar tu vengei manęs?- Augusto veide dingo juokas, nusukęs žvilgsnį atsakė:

- Vanesa, pamiršk viską, tu esi su Darijumi...

- Esu, bet tai nereiškia, kad turi dingti iš mano gyvenimo, ypač po to kai tu prisipažinai man... – nutilau.

- Užtenka, nedraskyk man širdį, suprask man ir taip sunku.

- Neužtenka, aš negaliu visko pamiršti ir numoti ranka!

- Pamiršk mane Vanesa, lyg manęs ir nebuvo, aš tau sukėliau tik skausmą. Ir tai išpirksiu kęsdamas tokį patį skausmą, nematant ir negalėdamas turėti tavęs šalia... sudie Vanesa, daugiau manęs nepamatysi.

- Kaip nepamatysiu? Apie ką tu kalbi?- buvau šokiruota.

- Aš išvykstu studijuoti, daugiau čia negrįšiu...- žengęs žingsnį link manęs pabučiavo į kaktą. Kūnu nubėgo malonus drebulys.- užmiršk mane, lyg manęs net nebuvo…- taręs atsitraukė ir nuėjo net neatsisukęs.

- Augustai sustok...- sušnibždėjau sau po nosimi, mano balsas užlūžo.

Stovėjau negalėdama pajudėti, jis išėjo ir daugiau jo nepamatysiu. Mano širdyje kažkas dužo, net nežinau kas, gal viltis? Taip netikėtai sutikau, o jis vėl išėjo ir šįkart visam laikui.

Negi jis taip stipriai mane myli, kad negali net būti šalia manęs. Augusto žodžiai skambėj galvoje „Pamiršk mane Vanesa, lyg manęs ir nebuvo, aš tau sukėliau tik skausmą. Ir tai išpirksiu kęsdamas tokį patį skausmą, nematant ir negalėdamas turėti tavęs šalia... sudie Vanesa, daugiau manęs nepamatysi...“ kodėl? Kodėl šie žodžiai man tokie skaudūs?

- Vanesa, štai kur tu, ar užmigai?- išgirdau piktą Anetos balsą už nugaros.

Negaliu jai nieko pasakyti. Ji gi nežino apie mane ir Augustą, taip ir nedrįsau papasakoti.

- Ne, tik buvau sutikusį draugę iš ligoninės, užsikalbėjom, - tariau nustačiusi nekaltą šypsenėlę.

- Šiandien tu kaip nesava, greičiau paskubėkim. Aš jau viską paėmiau, eime prie kasų.

- Gerai.- linktelėjau.

Už viską sumokėjusios išėjom iš parduotuvės. Aneta su pirkiniais patraukė namo kaip ir aš. Susitarėm, kad už valandos kartu su Juliumi atvažiuos prie mano namų. Kelias savaites planuota išvyko pagaliau įvyks. Tai vienas vasaros privalumų, gali be jokių rūpesčių mėgautis oru, kuris paskutinėmis dienos pasakiškas.

Po kelių minučių pasiekiau namus.

- Senele, aš namie!- sušukau įėjusi, tai tapo jau tradicija.

- Pagaliau, tavęs Darijus laukiau tavo kambaryje! - atsakė senelė, balsas sklido iš svetainės.

Nudžiugusi užlipau laiptais ir įbėgau į kambarį. Prie mano naujo nešiojamo kompiuterio sėdėjo Darijus.

- Ar leidau!?- sušukau, Darijus krūptelėjęs atsisuko į mane.

- Išgąsdinai…- pakraupęs pažiūrėjo į mane.

Padėjęs kompiuterį pašoko iš lovos, tiesiai man į glėbį, neišlaikiusi pusiausvyros, kritome tiesiai ant žemės. Pajutau aštrų skausmą galvoje, vaizdas susiliejo.

- Vanesa!–išgirdau išsigandusį Darijaus balsą.