Smūgis iš keptuvės
Susiraukusi stebėjau patenkintą Darijaus mimiką.
- Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti...- nusišypsojo Darijus.
- Bet išgąsdinai, ką čia veiki?
- Kadangi grįžai iš ligoninės ir šiandien toks gražus oras, tai sugalvojau, kad šią dieną galėtume skirti vienas kitam...- švelniai paėmė mano ranką ir pažiūrėjo savo kerinčiu žvilgsniu į mane. Ir kaip aš galiu atsisakyti? Be to po tokių įvykių, norisi ramybės, o diena su Darijumi būtų tiesiog nuostabu.
- Puiki mintis, o ką mes veiksim? – susidomėjau.
- Paslaptis, lipk iš lovos. Apsirenk ką nors vasariško, oras lauke nepakartojamas.- tarė eidamas iš kambario.
Apžiūrėjau jį, vilkėjo smėlio spalvos šortus ir baltus marškinėlius, kurie žinoma išryškino jo raumenis. Lengvai atsidusau. Jis atrodė, taip gundančiai. O aš? Plaukai išsidraikę į visas puses, o apie veidą net nekalbu. Išlipusi iš lovos priėjau prie lango. Atitraukiau užuolaidas. Ryški saulės šviesa pasklido po visą kambarį. Darijus buvo teisus, lauke tikriausiai apie dvidešimt laipsniai šilumos. Pagaliau prasidėjo vasara.
Vasaros aš nemėgdavau, nes reikėdavo diena iš dienos tūnoti namie. Pamotė manęs niekur neišleisdavo. Tik praeitą vasarą neprieštaravo, kai susiradau darbą. Įdomu kodėl? Nes dalį pinigų atiduodavau jai, o kitus taupydavau. Štai iš kur šie pinigai. Žinoma, juos taupau jau ne vienerius metus.
Bet viskas pasikeitė. Pamotės nebėra. Vis dar keistą, tai ištarti. Dabar turiu senelę, kurią tiesiog dievinu... Pasikeitė ne tik aplinka, bet ir požiūris į ją. Gyvenimas nusidažė įvairiomis spalvomis, net dangus atrodo ryškesnis.
Nuropojau iki vonios. Atlikusi visas rytines procedūras atsistojau prieš spintą.
- Norėčiau, kad čia būtų Aneta...- susirūpinusi burbtelėjau.
Niekada nemokėjau gražiai rengtis - tai didžiausias mano minusas. Netikėtai akys užkliuvo už tvarkingai sulankstytos geltonos spalvos suknelės. Ištraukiau ją iš spintos dugno. Pirmą kartą mačiau ją, suknelių iš vis nenešiodavau, tiesiog su jomis atrodydavau keistai.
Šalia gulėjo maišelis, paėmiau ir jį. Pasidėjusi ant lovos atidariau. Joje gulėjo dar kelios suknelės. Maloniai nustebusi ištiesiau jas ant lovos. Visos tokios gražios, panašus stilius. Paprastos, nieko modernaus, gal labiau priminė senesnių laikų sukneles, bet jas laisvai galėjo rengtis ir dabar. Susižavėjusi liečiau švelnias medžiagas ir tyrinėjau net mažiausias detales. Akys užkliuvo už vienos suknelės etiketės, ant jų buvo išsiuvinėti inicialai.
- L.V...- trumpam susimąsčiau- juk čia mamos inicialai, Lėja Vaitkutė. Negali būti, čia mamos suknelės,bet kaip?- pasimečiau.
Kaip jos čia atsirado? Neturėjau laiko aiškintis. Mama, ačiū tau... Greitai apsivilkau geltonąją suknelę, ji man tiko kuo puikiausiai. Vidutinio ilgio, šiek tiek trumpesnė nei iki kelių, ties liemeniu sutraukta, banguotai krito žemyn. Su plonom petnešėlėm, kurios ties nugara buvo sukryžiuotos. Net aiktelėjau pažiūrėjusi į veidrodį. Apsiaviau basutes ir nulėkiau į apačią.
Lipdama laiptais užuodžiau kiaušinienės kvapą. Įėjusi į virtuvę išvydau vaizdelį, kurį vertėtų įamžinti. Nesusilaikiusi padėjau juoktis. Darijus su rausva prijuoste stovėjo prie keptuvės. Prijuostės raukinukai – geriausias akcentas. Atrodė kaip barbė namų šeimininkė. Kaip jis ją surado? Tai buvo Anetos dovana, tik neatsimenu kokia proga. Taip ir neteko jos panaudoti. Darijus aplenkė mane.
Išgirdęs mano juoką atsisuko.
- Kas?- pasimetęs žiūrėjo į mane.
- Pri..juos...tė..- trūkčiodama ištariau, negalėjau nustoti juoktis.
- Kitos neradau, nenorėjau išsitepti drabužių,- parodė liežuvį.- aš gaminu pusryčius, o ji juokiasi iš manęs, ar galima taip?- nepatenkintas burbtelėjo.
- Atsiprašau, bet negalėjau susilaikyti...- ranka nusivaliau ištryškusias ašaras.
- Sėskis, pusryčiai baigti.- parodė į stalą.
Maloniai nustebinta atsisėdau šalia jo.
- Pala, sustok!- sušuko.
Sustingau.
- Kas?- pasimečiau.
Darijus nužvelgė mane nuo kojų iki galvos.
- Tu atrodai... nuostabiai...ši suknelė...- atrodė, kad jis suvalgys mane akimis.
- Patinka?
- Tu dar klausi...- lengvai atsiduso.
Paraudusi atsisėdau prie stalo. Baigę pusryčiauti, Darijus išsitempė mane į lauką. Prie durų stovėjo du dviračiai, ant vieno iš jų buvo turistinis krepšys, o ant kito palapinė su miegmaišiais.
- Iškylausim?- paklausiau Darijaus.
- Taip, tik nesugalvoju kur, aš čia naujokas, nepažįstų vietų. Gal tu žinai kokią gražią vietelę?
Nereikėjo ilgai galvoti.
- Žinau puikią vietą, ji parko pakraštyje, ten yra gražus ąžuolynas.
- Tada puiku, keliaujam.
Atsisėdę ant dviračių nuvažiavom parko link. Kelią galėjau rasti net užsimerkusi. Po kelių minučių pasiekėme parką. Pasukome takeliu į dešinę, pavažiavę dar kelias minutes jau buvome vietoje. Nulipau nuo dviračio. Norėjau pasigrožėti vaizdu, jis buvo nepakartojamas. Saulė apšvietė ąžuolus išsidėsčiusius lanku, medžių šakos lengvai siūbavo pučiant vėjui. Čia jaučiausi lyg namuose. Pajaučiau rankas ant savo liemens, Darijus švelniai mane apkabino.
- Kaip čia gražu...- sukuždėjo į ausį.
- Taip... čia pabėgdavau nuo realybės, gamta visada mane ramina. Štai ir mūsų su Aneta suolelis, kaži ar vis dar yra mūsų užrašas...- čiupusi Darijui už rankos nusitempiau suolelio link. Atsisėdus ant jo, akimis pradėjau ieškoti išraižyto užrašo.
- Radau, žiūrėk...- parodžiau pirštu.
- Friends forever A + V...- garsiai perskaitė Darijus.
- Čia susitikdavome pamotei nežinant, todėl ir tapo mūsų slapta vietele. Dabar ir mudviejų...- apkabinau jį.
Taip sėdėjom gal kokią valandą, tiesiog mėgavomės vienas kitu ir gamta. Saulės spinduliai maloniai kuteno veidą, o vėjelis gaivino. Norėjosi taip sėdėti visą dieną.
- Laikas įkurti stovyklavietę...- stodamasis tarė Darijus.
- Klausau tamsta viršininke!- nusijuokiau.
- Puiku, kad klausai, dabar žygiuot.- paėmė mano ranką.
Nuėjome link dviračių. Nuėmėme krepšius. Darijus pradėjo statyti palapinę, o aš išvyniojau miegmaišius. Po pusvalandžio darbo, palapinė buvo pastatyta ir sutvarkyta.
- Galime ruošti „stalą“- pirštai parodė kabutes, nusijuokiau iš jo mimikos. Paėmusi krepšį kroviau produktus lauk.
- Vynuogės, sumuštiniai, obuoliai, bandelės...- vardinau- o ką atsigersim?
- O ne, visai užmiršau. – susiraukė.
- Reikia nueiti į parduotuvę, ji visai netoli.
- Aš galiu, o kur ji yra?
- Važiuok šiuo takeliu, paskui bus posūkis į kairę, važiuok tiesiai iki kol privažiuosi parko galą. Tada pasuk į dešinę, už kampo pamatysi kavinę, pravažiavus ją suk į kairę. Pavažiavus tiesiai apie dešimt metrų kirsk gatvę ir visai šalia pašto pamatysi parduotuvę.- Darijus žiūrėjo į mane pasimetusiu žvilgsniu.
- Gali pakartoti? - juokdamasis paklausė.
- Gal geriau važiuosiu pati. Ko paimti?
- Spraito gal, ir ledų. Va imk pinigų,- padavė dvidešimtinę.
- Aš greit grįšiu..- tariau lipdama ant dviračio.
- Gerai, tik nepasiklysk.
Nusijuokiau, šį parką ir miestą pažinojau, kaip savo penkis pirštus. Nuvažiavau takeliu parko išėjimo link, už kelių minučių pasiekiau parduotuvę, ji buvo visai netoli. Tik posūkių buvo gana daug, tai ir išgasdino Darijų. Nulipusi nuo dviračio nužingsniavau prekybos centro link. Nieko nelaukusi patraukiau gėrimų skyriaus link. Stovėjau ir žvalgiausi.
- Va štai jis...- paėmusi spraito butelį nuėjau prie kasų.
Atsistojau į eilę. Kaip visada iš nuobodulio stebėjau aplinkinius, kai staiga sustingau. Prieš mane stovėjo Augustas, kuris ramiai rinkosi muzikos diską. Mane išpylė šaltas prakaitas. Nebežinojau ką daryti. Apsisukau, ir pradėjau eiti visai į priešingą pusę, nei jis buvo. Tikėjausi, kad manęs nepamatys.
- O Vanesa, palauk! - iki kaulų pažįstama balsas pašaukė mane. Pagreitinau žingsnį. Bet jis buvo greitesnis už mane. Pačiupo mano ranką, neleisdamas eiti toliau.
- Kur bėgi?!- nepatenkintas paklausė.
Net nedrįsau pažvelgti į jį. Galvoje sukosi daug variantų, kaip galėčiau pabėgti. Akys užkliuvo už pakabintų keptuvių, lengvai ranka galėjau jas pasiekti. Nieko nelaukusi čiupau vieną iš jų ir trenkiau Augustui per galvą. Paleidus mano ranką pasileidau bėgti kiek kojos nešė.
- Sustok!- girdėjau piktą Augusto balsą. Atsisukau pažiūrėti, kai netyčia į kažką atsitrenkiau.
Taip atrodė suknelė :)
