Juoda ir balta
Stovėjau prieš veidrodį, norėdama dar kartą pažvelgti į save. Ši diena - mano naujo gyvenimo pradžia. Turiu atrodyti ypatingai, bet tuo pačiu gražiai. Nenoriu nublankti prieš Darijų, kuris su kostiumu atrodys tikrai nuostabiai.
Juoda ir balta spalvos yra šių metų išleistuvių tema, todėl pasirinkau kerinčią suknelę, kuri puikiai tiko šiai dienai. Apnuoginti pečiai, lengvai krentanti, bet išryškinanti visas linijas. Dar vienas akcentas - kaklo papuošalas, juodų gėlių karoliai. Lengvos garbanos įrėmino mano švytintį veidą. Labiausiai erzino basutės, daktaras neleido nešioti aukštakulnius, kurios šiai progai būtinos, kadangi vis dar einant šlubčioju.
Šiandien baigiu mokyklą, žinoma taip pat Darijus ir Aneta. Egzaminus išlaikiau gana neblogai, teko samdyti privačius mokytojus man ir Darijui, laikas praleistas ligoninėse mums buvo didelė pertrauka, per kurią smarkiai atsilikom. Dabar viskas gerai, mėlynės jau seniai išnyko, tik Darijui liko keletas randų ir kai kurios rimtesnės traumos vis dar gyja. Nors praėjo tiek laiko, bet iš atminties neįmanoma ištrinti šio laikotarpio. Jis amžinai liks juoda dėme, kuri ne kartą privers atsigręžti atgal. Lengvas potėpis lūpų blizgiu, ir aš jau lipu laiptais žemyn.
- Labas rytas senele...- tai tapo mano kasdieninis ritualu, kaip visada pamačiau senelę besisukiojant virtuvėje.
- Labas mieloji, valgysi?
- Ne, jau ir taip vėluoju, turiu paimti Darijų.
- Ak žinoma, leisk man tave pasveikint mieloji.- šyptelėjusi apkabino mane.
Trykštantis džiaugsmas ir šiluma spinduliavo iš jos, nors kartu gyvename jau beveik metus, negaliu vis dar priprasti, kad turiu šeimą. Gal pamanysite kokia čia šeima, jei esame tik dviese. Bet man to užtenka, nes meilės ir džiaugsmo čia daugiau nei didelėse šeimose.
- Ačiū senele, turiu lėkti.- juokdamasi išbėgau iš namų į saulėtą rytą.
Atrodo, kad net dangus džiaugiasi kartu su manimi. Šios dienos niekas negali sugadinti, ji tiesiog nuostabi. Pasukau raktelį, paspaudžiau pedalą ir aš jau kelyje. Tikslas labai aiškus ir greitai pasiekiamas. Penkios minutės ir aš jau stoviu šalia Darijaus namų.
Nekantraudama porą kartų pasignalavau ir išlipusi iš mašinos pradėjau eiti link durų. Pusiaukelėje durys atsidarė ir į lauką išėjo Darijus, akimirkai netekau žado. Jis atrodė tobulai... Juodas kostiumas, jam tiko idealiai. Kai jo akys sustojo ties manimi, veide nušvietė šelmiška šypsenėlė. Nežinau kas man pasidarė, bet kaip vaikas pribėgusi puoliau jam į glėbį.
- Labas rytas! - laiminga sušukau.
- Vau, kažkas šiandien puikios nuotaikos...- pakilnojęs antakius saldžiai pabučiavo.
- Žinoma puikios, šiandien nuostabi diena.
- Man, tai ne...- susiraukė.
- Ką čia kalbi?- sutrikusi pažvelgiau į jį.
- Tai tu esi nuostabi, diena nublanksta prieš tave.
- Ak tu mažas ilgaliežuvi, - nusijuokdama įgnybiau į ranką.
- Pasakai komplimentą, o dar tave žnaibo. Leisk tave geriau apžiūrėti...- paėmęs už rankos apsuko kelis kartus, jaučiausi, kaip princesė.
- Kažko trūksta...- rimtu veidu susimąstė.
- Ko? - sutrikusi nužvelgiau į save.
- O gi tokio gražuolio, kaip aš šalia...- prisiglaudė prie manęs apkabindamas per liemenį.
- Pamaiva...- garsiai nusijuokiau - eime, nenoriu pavėluoti.
Kartu apsikabinę nuėjom iki mašinos. Nieko nelaukdami susėdom, nuvažiavom link mokyklos, kurios kieme ir vyks šventė. Vairuojant pastebėjau susimąsčiusį Darijaus veidą.
- Apie ką galvoji?- nutraukdama tylą paklausiau.
- Aš?- lyg pabudęs iš sapno pažvelgė į mane.
- O matau ką nors dar?- nusijuokiau iš jo mimikos.
- Tik galvoju, kad tampu priklausomas nuo tavęs, prarandu savo vyriškas pozicijas...- susirūpinusiu balsu pasakė, kad nesusilaikiau nenusišypsojusi.
- Apie ką tu čia?- bandžiau nustatyti rimtą balsą.
- Tu mane važinėji, nors turėčiau aš.
- Juk žinai, kad gydytojas tau neleido.
- Paguodei...- susiraukė nusukdamas galvą nuo manęs.
Nusprendžiau jo neerzinti, vyriška savigarba labai svarbi, bent jau jiems. Ak tie vyrai, kas juos supras. Netrukus pasiekėm mokyklą ir visi ožiukai seniausiai išlakstė. Susikabinę rankomis nužingsniavom link mokyklos kiemo.
Iš tolo girdėjosi muzika, o kiemas buvo pilnas mokinių. Dauguma mokinių atsisuko nužvelgdami mus, merginos tiesiog akimis rijo manąjį Darijų. Jau seniai prie to pripratau, todėl tiesiog nusijuokiu nekreipdama dėmesio.
- Sveiki meilučiai...- už nugaros išgirdau gerai pažįstamą balsą.
Atsisukę išvydom besišypsančią Anetą, kuri neatsiliko nuo mūsų. Suknelė išryškino jos nuostabią figūrą. Viršutinė dalis balta, o apatinė iki kelių juoda.
- Vau, Aneta tu tiesiog gundanti... - vos man ištarus, jos skruostai nusidažė raudoniu.
- Am, ačiū… Apie tave galėčiau tą patį pasakyti, jūs abu puikiai tinkant vienas kitam.- nužvelgė mums.
- Mes karščiausia pora mokykloje.- prabilo Darijus kilstelėjęs nosį.
- Buvot, juk šiandien atsisveikinsime su ja...- einant link kiemo tarė Aneta.
- Geriausias metų įvykis,- nusijuokė Darijus.
Susižvalgėm su Aneta, ir nekreipdamos dėmesio į jo juokelius nuėjom prie kitų klasiokų.
Ceremonija netruko ilgai, kadangi iš pradžių buvo oficialioji dalis ir direktoriaus pasisakymas. Kai visiems išdalino atestatus, vyko trumpa fotosesija. Nepraleidom progos nusifotografuoti visi trys ir žinoma dviese su Darijumi.
Besikalbant su keliomis klasiokėm mano akys nukrypo link matyto juodo mersedeso, kuris sustojo šalia mokyklos. Pamaniau, kad man pasivaideno, bet kai iš jos išlipo Aren ir Vykintas, jaučiau, kaip mano kojos nutirpo. Su puokšte gėlių abu besišypsantys ėjo link manęs.
- Atsiprašau, aš tuoj ateisiu.- tarusi draugėmis žengiau link jų.
- Vanesa!- sušuko Aren bėgdama link manęs.
Laiminga puoliau jai į glėbį, nustebinta tokios staigmenos.
- Aren, kaip jūs čia atsiradote?- paleisdama ją iš glėbio paklausiau.
- Kaip mes nepasveikinsime savo vienintelės pusseserės su mokyklos baigimu. Sveikinu...- pakštelėjo į skruostą.
- Vanesa,- šiltai nusišypsojęs priėjo Vykintas.
- Sveikinu.- tarė ištiesdamas gėles.
- Ačiū...- pabučiavau į žandą.
- O sveiki, pagaliau atvažiavot.- priėjęs pasisveikino Darijus.
- Kaip suprasti pagaliau?- sutrikusi pažvelgiau į Darijų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą