13 skyrius - Išdidumas

13 skyrius

Išdidumas

Aš nemelavau, esu kitokia nei kiti. Ne tik tuo, kad vengiau žmonių ir naujovių, bet ir tuo kad mačiau tai ko nemato kiti. Mokykloje visada buvau atstumtoji, niekada nesmerkiau jų, kas norėtų draugauti su pamišele? Žinoma, ne viskas buvo tiesa ką apie mane kalbėdavo, bet jei ir būčiau neigusi, kalbos tikrai nesiliautų, o tik gautų pagrindo sklisti toliau. Susiguždavau pačiame galiniame suole, o šalia kas nors atisėsdavo tik paliepus mokytojui, tačiau tai buvo tik dar didesnė kančia, visi atkreipdavo į mane dėmėsį, o aš tik norėdavau būti nematoma. Gaila, kad tokia buvo tik Nelija, o aš ta kuri slepiasi šešėlyje.

Pabėgimas iš namų, manau yra vienas iš drąsiausių ir protingiausių mano poelgių per visą gyvenimą. Tik dabar supratau, kad niekada neturėjau tikrų namų, o gal tiesiog nežinau ką tai reiškia. Turiu pripažinti, kad ilgai dvejojau. Ne tik dėl Nelijos atvažiavau į sostinę, bet ir dėl dar vieno žmogaus, kurio be galo pasiilgau, bet tuo pačiu nekenčiu visa savo siela.

Sugrįžau į realybę iš galvoje išnirusių prisiminimų. Timas į mane žvelgė nustebusiu ir tuo pačiu susižavėjusiu žvilgsniu. Bandžiau ištrūkti iš jo glėbio, bet tai buvo visiškai belitiška, negalėjau pajudinti rankų.

- Paleisk mane! – ramiu tonu paprašiau, nors viduje norėjosi rėkti.

- Kamila aš tavęs nepaleisiu, kol man neatleisi, - perdėtai saldžiu balseliu paprašė.

- Tada tau ilgai reikės laukti, nes aš tikrai neatleisiu. Pats šito prisiprašei, - šyptelėjau šelmiška šypsena ir iš visų jėgų spyriau jam į koją. Jaučiau kaip rankos atsilaisvina ir pagaliau atsiplėšiau nuo jo. Patenkinta žvelgiau į Timo, kuris iš skausmo susiėmė už kojos.

Aš žiauri? Gal tai ir tiesa, bet neleisiu su manimi žaisti, tai tikrai ne mano būdui. Ko per gyvenimą išmokai, tai būti stipri ir kovoti už save. Neleisiu, kad kažkoks miesto berniūkštis kaišiotų nosį į mano gyvenimą ar lystų prie manęs.

- Gal išprotėjai? – sušuko ant manęs.

- Atleisk, bet geruoju manęs nenorėjai paleisti, tai...

Apsisukau ir iškėlusi galvą nužingsniavau link laiptinės durų. Už savęs dar girdėjau besikeikintį Timą, tai man sukėlė tik juoką. Pirštų galiukais paliečiau savo sušąlusias lūpas. Negalėjau patikėti, kad jis mane pabučiavo. Atrodė, kad vis dar jaučiu jo deginančias lūpas, tas nepaaiškinamas drebulys taip maloniai kuteno. Ne, tik man šis bučinys buvo ypatingas, jam tikriausiai tai tik naujas nuotykis, romanas su bendradarbe. Puiku, jei jis mano, kad aš taip lengvai užkibsiu, tai tegul galvoja išnaujo. Spyris turėjo leisti jam tai suprasti.

Paskubomis atrakinau buto duris, norėjosi kuo greičiau palysti po šiltu užklotu, kadangi visa tirtėjau iš šalčio. Bute buvo ne ką šilčiau nei laiptinėje, tikriausiai užsukti radiatoriai, visai užmiršau juos atsukti. Tamsoje apgraibomis atradau šviesos jungiklį. Lengvas spustelėjimas ir koridorių apšvietė ryški šviesa, apakinta jos šiek tiek prisimerkiau, bet prieš tai sugebėjau išvysti siluetą prie virtuvės lango. Kojos sustingo, tikėjausi, kad ten Nelija, bet negali žinoti, gal koks vagis. Patrynusi akis įsižiūrėjau į virtuvę, žengiau netvirtą žingsnį link jos.

- Neli, čia tu? – nedrąsiai sušukau.

Atsako nesulaukiau, tai privertė mane dar labiau išsigąsti. Virtuvė skendėjo visiškoje tamsoje, tik pro langą sklindanti mėnulio šviesa apšvietė smulkų siluetą. Nieko nelaukusi įjungiau virtuje šviesą. Išvydau sustingusią Neliją, kuri įsmeigusi žvilgsnį žvelgė pro langą, atrodė, lyg ji būtų kitame pasaulyje.

- Neli, tu mane išgąsdinai, ką čia darai? – atsidusi priėjau prie jos, tačiau ji tylėjo, - į ką taip žiūri?

Priėjusi prie lango pažvelgiau žemyn. Kiemas buvo apšviestas tik vienu žibintu, bet aiškiai matėsi vyriškos figūros žmogus, kuris stovėjo atsirėmęs į mano golfiuką. Negi Timas vis dar čia? Tegul tik greičiau važiuoja namo, nenoriu jo matyti akyse, nors rytoj vis tiek teks, bet elgsiuosi taip, lyg jo nepažinočiau.

- Kamila, kas jis toks? – susidomėjusiu balseliu paklausė Nelija, išmušdama mane iš vėžių.

- Jis mano bendradarbis Timas, parvežė mane namo,- stengiausi atsakyti kuo greičiau, kad nesukelčiau įtarimų.

- Ar jis tau nepatinka?- vis dar neatitraukdama žvilgsnio nuo jo paklausė.

- Kodėl klausi? – nustebau.

- Mačiau, kad jam spyrei, ar jis tau ką nors pasakė? – susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į mane.

Mano lūpų kampučiai pakilo, jos vaikiškas smalsumas mane visada žavėjo, atrodė, kad laikas jai yra sustojęs, per tuos penkiolika metų ji nė kiek nepasikeitė. Ko negalėčiau pasakyti apie save. Nelija neleidžia man jaustis vienišai, tačiau tai labai savanaudiška. Aš naudojuosi ja kaip daiktu, laikausi tvirtai įsikibusi ir nebegaliu paleisti, lyg būčiau priklausoma nuo jos. Mano sesutė...

- Juokėsi iš mano mašinos, todėl teko apginti ją, - nekaltai pamelavau.

Melas visada lydėjo mane, stengiausi neskaudinti jos, todėl aplinkinį pasaulį kūriau be skausmo, neapykantos ir keršto. Realybė yra žiauri. Aš tik norėjau ją apsaugoti, juk Nelija tik vaikas. Vaikas vaiduoklis...

- Ji tikrai juokinga, - plačiai nusišypsojusi tarė.

- Ei, maniau tu mano pusėje, - susiraukiau.

- Ne, vis tiek aš tavęs nebijau, tu man neįspirsi,- maivydamasi iškišo liežuvį.

- Negražu taip elgtis, Neli.

Šypsojausi kartu su ja.

- Vis dėl to spyris buvo geras, - nesiliovė ji.

- Užteks, aš esu labai pavargusi, einu miegoti.

- Eik... – šaltai atsakė nepajudėdama.

Mano akys nukrypo vėl į langą, giliai viduje vyliausi, kad Timas vis dar ten, tegul šąla, jam tai bus į naudą. Deja, jo nebebuvo. Kiemas buvo visiškai tuščias, jame nebuvo nė gyvos dvasios. Gal taip ir geriau, tegul eina sau. Turiu išmesti jį iš galvos ir kuo greičiau. Turiu svarbesnių reikalų, nei romanų kūrimas. Privalau pailsėti ir pasiruošti rytojui, laukia nelengva diena.

****

Nenoriai pravėjau paradines duris. Įžengiau jau į pažystamą patalpą. Lengvai atsidusau. Negaliu pamiršti, kad šis mėnuo man tik bandomasis. Iš pradžių Rėjus, dabar Timas. Manau man čia nevieta, ar sugebėsiu atlaikyti šių dviejų vyrų spaudimą? Turiu užsidėti geležinę kaukę, kitaip viskas sugrius. Negaliu taip greitai pasiduoti ir nuvilti Neliją. Ji taip džiaugiasi manimi, šiuo darbu. Jei ji tik žinotų ką čia aš turiu iškęsti. Jei tik...

- Kokia tu ankstyva.

Už savęs išgirdau pažįstamą balsą, automatiškai atsisukau.

12 skyrius - Jausmai

12 skyrius

Jausmai

Aštrus ir nemalonus kvapas pradėjo deginti nosį. Šlykštulys net perėjo į burną, taip mane pažadindamas iš tylios tamsos. Suraukiau nosį ir lėtai atmerkiau akis neramiai blaškydamasi.

- Nusiramink, viskas gerai, - girdėtas balsas ramino mane, bet negalėjau susigaudyti kas jis, ir kur esu.

Ryški šviesa apakino mane ir vėl užsimerkiau. Ranka atrėmiau į kažką minkšto, tikriausiai gulėjau ant sofos, ar kažko panašaus. Giliai įkvėpiau bandydama nusiraminti, bet man sunkiai sekėsi, vis dar negalėjau suprasti kur esu ir kas sėdi šalia manęs. Prisimenu stiklą ir kad aš į jį žiūrėjau... pamačiau... Ne, to negali būti, tai tiesiog neįmanoma, gal tiesiog pervargau, beveik nieko nevalgiau, viskas susidėjo ir aš... Pamačiau vaiduoklį? Nelija tik... O ne, visai ją pamiršau.

- Nelija! – sušukau pašokdama vietoje, plačiai atmerkiau akis ir akimirksniu man apsvaigo galva.

- Atsargiau, tau dar reikia pagulėti, - pajaučiau rankas švelniai laikančias mane, kad nesusvyruočiau ir nenukrisčiau.

Atsisukau balso savininko pusėn norėdama sužinoti, kas jis. Mūsų akys susitiko, į mane žvelgė susirūpinusios mėlynos akys, o aš kaip kvailė žiopsojau į jį. Timas sustingo kaip ir aš. Bandė susigaudyti, kaip turėtų reaguoti į mano tokį elgesį. Jaučiausi tokia pažeidžiama, nenorėjau nei pajudėti. Nė vienas vaikinas nėra manęs apkabinęs, ar taip lietęs. Jaučiau švelnius dirsčiojimus ant odos. Galva vis dar svaigo, nežinau ar nuo tų vaistų, ar staigaus atsikėlimo ar nuo jo..

Timo žvilgsnis buvo visai kitoks.

- Kamila... – sutrikęs išlemeno, bet aš vis dar buvau lyg hipnozės būsenoj.

Kitas mano žingsnis buvo spontaniškas, tikriausiai negalvojau ką darau. Padėjau Timui galvą ant peties ir užsimerkiau. Nenorėjau matyti nei jo reakcijos ar girdėti ką jis sako, tik pasinaudojau šia akimirka, o gal net juo. Labai ilgai buvau viena... per daug ilgai. Po kelių sekundžių pajaučiau, kaip Timas stipriai mane apkabina, priglausdamas mane dar arčiau.

Aplink buvo taip tylu, kad net girdėjau jo širdies plakimą, tolygų, bet gana greitą. Stengiausi pamiršti, kas jis toks, kas aš jam, ir kur esu, nors net nežinau kur. Juokinga.

Minutės bėgo, bet nei Timas, nei aš nekalbėjome, ir net negalėjome vienas nuo kito atsitraukti. Bet protas man neleido nusiraminti, privalėjau suprast, kad tai gana kvaila. Kaip aš elgiuosi? Net nesugebu to paaiškinti. Jausmų antplūdis? Paranoja ar tiesiog protelis susisuko? Turėjau kažką daryti, Timas neprivalo manęs guosti ir gaišti savo laiko su manim, gal jo namuose kažkas laukia.

- Atsiprašau, - vos girdimai sušnibždėjau ir bandžiau atsitraukti nuo jo, bet Timas tvirtai mane laikė ir neleido net pajudėti.

Neturėjau jėgų priešintis.

- Už ką? – sutrikęs paklausė.

- Už tai, kad esi su manim, tu neprivalai to daryti. Gaišinu tavo laiką... – nenoriai tariau, bet žinojau, kad privalau tai padaryti, kad ir kaip sunku.

- Tikrai ne, net negalvok taip...

- Tai kodėl tu čia? Ir kodėl mane apkabinai? – peržengiau visus savo drovumo barjerus ir drąsiai paklausiau, tikiuosi nesigailėsiu.

- Aš...

Jau ketino atsakyti, kai jį pertraukė durų trenksmas. Mes akimirksniu pašokome vietoje atsitraukdami vienas nuo kito. Tarpduryje išvydome valytoją, kuri išplėtusi akis žiūrėjo į mus. Jaučiau, kaip skruostai pradėjo kaisti.

- Atsiprašau, bet aš turiu išvalyti poilsio kambarį, - vartydama akis išrėžė.

- Žinoma, mes jau eisime, - už mane atsakė Timas.

Valytoja susivaipė ir stovėjo laukdama kol mes išeisim. Timas pirmas pašoko, įteikė rankinuką, kuris gulėjo šalia ir ragindamas timptelėjo už rankos. Net nespėjau apsižvalgyti, kai jis mane tiesiogine prasme ištempė iš kambario. Ėjome tuščiu koridoriumi, nebuvo matyti nė vieno žmogaus.

- Kiek valandų? Kur visi?– susirūpinusi paklausiau.

- Apie septintą, visi jau seniausiai namuose, - atsakė spausdamas pirmo aukšto lifto mygtuką.

- Kodėl tu neišvažiavai? - paklausiau, nors pati žinojau atsakymą.

- Negalėjau tavęs palikti, o Emilija privalėjo grįžti namo... – žvelgė tiesiai prieš save, į mane nedrįso atsisukti.

- Aš tik sukėliau jums rūpesčių, atsiprašau, - dabar dar labiau susikrimtau.

- Nesakyk taip, man nebuvo sunku, vistiek manęs niekas nelaukia... – girdėjau liūdesio gaidelę jo žodžiuose, nedrįsau daugiau ko nors klausti.

Lifto durys atsidarė ir mes abu patraukėme link išėjimo. Eidama išsitraukiau mašinos raktelius, tikėjausi, kad ji užsives, tokiu oru nenoriu šalti lauke. Jau ketinau čiupti už rankenos, kai Timas užstojo man kelią.

- Kas nutiko?- sutrikusi paklausiau.

- Aš negaliu tau leisti vairuoti, - rimtu balsu tarė.

- Bet tu dėl manęs ir taip daug padarei, - nervindamasi kandžiojau apatinę lūpą.

Pakliuvau tikrai ne į labai malonią situaciją. Ir ką aš turėjau daryti? Atsisakyti? Bet jis supyktų, be to turėjau pripažinti, kad jaučiausi nekaip ir vairuoti man būtų pavojinga. Labai sunku pripažinti savo silpnumą, ypač man, nemėgau kitų žmonių pagalbos, visada buvau savarankiška.

- Nepriimsiu neigiamo atsakymo, raktelius? – bandė vaidinti rimtą, bet vos laikė šypseną.

Pasidaviau ir atidaviau raktelius.

- Nežinau, kaip aš tau atsilyginsiu, - atsidusau.

- Oi, yra daug būdų, - kilstelėjo antakius.

Suglumusi pažvelgiau į jį.

- Juokauju, - garsiai pradėjo juoktis, šyptelėjau ir aš.

Išėjome į gatvę, kuri buvo padengta plonu sniego sluoksniu. Snaigės lėtai krito žemyn, taip suteikdamos dar didesnio žavesio. Dangus buvo apsiniaukęs, tik gatvės žibintai apšvietė miestą. Mano golfiukas buvo gražiai apsnigęs, priminė laikus, kai jį buvau ką tik nusipirkusi. Nors nesigėdydavau savo mašinos, bet dabar buvo baisu, kad jį vairuos kitas žmogus. Gal labiau bijojau, kad nesugestų pusiaukelėje, nesinorėjo stumti. Kai Timas paklausė, kuri mano mašina ir parodžiau į golfiuką, jis reagavo šaltai, nei juokėsi, nei pasibjaurėjo, man kaip mat palengvėjo.

Parvažiavome gana greitai, nepaisant to, kad visą kelią tylėjome. Tiesiog nebežinojau, ką jam pasakyti. Po įvykio poilsio kambaryje, man buvo gėda ir be galo smalsu ką jis galvoja apie mane.

Timas pastatė mašiną aikštelėje ir išjungė variklį. Dabar mūsų tyla atrodė nepakenčiama, net erzinanti, privalėjau, jam ką nors pasakyti.

- Ačiū... - galiausiai išlemenau nepakeldama akių.

- Nėra už ką, man buvo nesunku, - maloniai atsakė, taip priversdamas jaustis dar kaltesne.

- O kaip tu grįši?

- Išsikviesiu taksi, - ramiai atsakė.

- Net nežinau ką tau ir pasakyti, tu man esi per geras, - galiausiai pakėliau akis į jį.

Timas visą šį laiką žiūrėjo į mane, jo akys buvo tokios nuoširdžios ir mielos.

- Nenusišnekėk, viskas gerai, - taręs atidarė dureles ir išlipo iš mašinos, tą patį padariau ir aš.

Užrakinęs mašiną ir ištiesė raktelius man. Bandžiau apeiti mašiną ir pasiimti juos, bet mano batai labai slidūs, ir kelis kartus vos neišsitiesiau ant ledo. Jau ištiesiau ranką norėdama pasiimti raktelius ir dėdama koją, kaip tik pataikiau ant ledo lopinėlio, jaučiau, kaip prarandu pusiausvyrą. Viena ranka spėjau įsikibti Timui į striukę, bet ji kaip man išslydo. Jis sugebėjo sureaguoti greičiau nei aš. Timas rankomis stipriai suspaudė mano liemenį ir prisiglaudė prie savęs. Persigandusi apsivijau Timo kaklą sušalusiomis rankomis.

Juokas išsiveržė iš mano gerklės, jaučiausi tokia nevėkšla.

- Štai ir vėl tave saugau, - švelniu balsu prabilo Timas.

Pažvelgiau į jo akis ir akimirksniu juokas dingo iš mano lūpų.

- Taip...- drebančiu balsu išlemenau.

Jaučiau jo rankas virtai mane laikančia lyg bijodamos, kad aš galiu pabėgti. Bet bėgti aš neketinau, tas nepaaiškinamas jausmas vėl užliejo mane. Mūsų veidai buvo vienas šalia kito, nors šiltas alsavimas kuteno mano sušalusią odą, bet pasitraukti nenorėjau. Žvelgiau į jo lūpas, kurios artėjo prie manęs ir troškau tik vieno, kad tai būtų ne sapnas.

Timo švelnios lūpos prisilietė prie manųjų, atrodė lyg jos degtų. Nepaaiškinamas jausmų antplūdis užliejo mano kūną. Pirmą kartą tai jaučiau, pala, juk tai pirmasis mano bučinys, pirmasis. Timas mane dar stipriau prisispaudė prie savęs, o aš tirpau kaip snaigė delne. Stengiausi ištrūkti iš jo glėbio, bet tai buvo tik beprasmiškas priešinimas. Kūnu perbėgo drebulys, kuris mane labiau gązdino, nei maloniai jaudino. Viduje virė priešingų jausmų mišinys.

Timas atsitraukė nuo mano lūpų palikdamas mažyti atstumą tarp jų. Jo alsavimas buvo greitas ir netolygus, mano širdis šokinėjo, kaip pašėlusi, maniau, kad vėl prarasiu pusiausvyrą.

- Atleisk Kamila, aš nesusivaldžiau, - tarė negalėdamas atgauti kvapą.

- Tu...tu... ką tu padarei? – gaudydama kvapą išlemenau.

- Kamila aš pamaniau... – pasimetęs žvelgė į mane.

Timo rankos atsilaisvino, aš pasinaudojau duota progą ir iš visų jėgų stūmiau jį nuo savęs, tačiau jis nė kiek nepajudėjo, atrodė tarsi kovočiau su siena. Beprasmiška ir kvaila. Įsiūtis užvaldė mane. Tačiau nežinojau dėl ko labiausiai siutau, ar dėl Timo įžulaus elgesio, ar dėl to, kad man patiko bučinys. Aš jį pažįstu tik vieną dieną, juk tai priešingybė man, kas darosi? Kas tas jausmas kirbantis širdyje? Niekada taip nesijaučiau, todėl buvau visiškai pasimetusi

- Ką pamanei? Kad aš viena iš tavo merginų? Aš tau sakiau, kad esu kitokia nei visi! Atstok nuo manęs! – sušukau nesavu balsu.

Jo rankos mane vėl apsivijo.

11 skyrius - Reputacija

11 skyrius

Reputacija

Prieš save išvydau plačiai besišypsantį veidą, kuriame kirbėjo paslėpti ketinimai. O taip, tai - Rėjus, jau buvau visai apie jį pamiršusi. Bet aišku, jis man neleis pamiršti, o kaipgi kitaip. Net nežinojau, ar džiaugtis, ar liūdėti jį pamačiusi. Ką man jam atsakyti? Galva buvo visai tuštutėlė. Akys nukrypo į Emiliją, kuri akies kampučiu stebėjo mus su Rėjumi, Timas buvo atsukęs nugarą, atrodė, kad jis net nejuda.

Rėjus nekantraudamas laukė atsakymo, aš tylėjau...

- Taigi ką galvoji? Ar nenorėtum? – žvelgė į mane veriančiu žvilgsniu, neturėjau kur dingti, jaučiausi nejaukiai. Juk jis mano viršininkas, tai tikrai negerai...

- Kad aš nesu alkana, be to noriu baigti savo darbą, daug ką turiu padaryti, juk pirmoji diena,- bandžiau kuo mandagiau išsisukti.

Rėjaus veide akimirksniu dingo šypsena. Dar labiau susikrimtau, tikiuosi nepasigailėsiu savo sprendimo, o tai visai tikėtina. Ir kodėl aš vis patenku į tokias nemalonias situacijas?

- Darbas palauks, nepabėgs. Be to negalima dirbti tuščiu skrandžiu, nesveika, - nepasidavė jis.

Atsidusau, manau, kad nepavyks išsisukti. Bet nenoriu, kad kiti darbuotojai galvotų, jog su viršininku mane sieja kažkokie intymūs santykiai, ir dėl to gavau darbą... Tokia reputacija nieko gero nežada, o toks jo pakvietimas pietauti sukels dar daugiau kalbų. Galvoje painiojosi įvairiausios mintys neleisdamos ramiai galvoti.

- Nesijaudink, nenumirsiu. Aš nenoriu gaišinti jūsų ir savo laiko, viskas gerai, gal kitą kartą, - nuleidau akis į kompiuterį tikėdamasi, kad jis pasiduos ir paliks mane ramybėje.

- Jeigu taip nori, tai iki kito karto, - vangiu balsu atsakė.

Mano maldos išsipildė.

Pakėliau akis žvelgdama į jį apgailestaujančiu žvilgsniu, bet jis greitai nukreipė akis ir nieko nelaukęs nuėjo savo keliais. Susmukau kėdėje pajausdama palengvėjimą, bet kaži ar jis truks ilgai. Rėjus tikrai atrodė nepatenkintas, jei jis nuspręs man, kaip nors atsikeršyti ar pamokyti... Hmm.. tai visai įmanoma. Kodėl jis būtinai kvietė mane? Kodėl ne tą ilgakoję blondinę? Tikriausiai Rėjui patinka šviežias kraujas, o aš kaip tik toks. Puikumėlis...

Sėdėjau nieko neveikdama, tiesiog spoksojau į kompiuterio ekraną vis neprisiversdama toliau dirbti. Šią akimirką norėjosi pranykti, dingti iš čia ir tiesiog pabūti viena, bet tai tik kvaili mano norai.

Erzinantis gergždimas privertė mane atsisukti. Emilija su kėde bandė prisistumti prie manęs, kėdės ratukai skleidė keistą triukšmą, atkreipiantį aplinkinių dėmesį. Sukrizenau pamačiusi jos šiek tiek juokingas pastangas, galiausiai jai pavyko ir ji sėdėjo visai šalia manęs. Apsižvalgė ir prisilenkė prie manęs.

- Bet tu čia drąsiai... Aš tai net negalvojusi būčiau sutikusi, - sušnibždėjo ir galiausiai kilstelėjo antakius šelmiškai nusišypsojusi.

- O ką aš turėjau daryti? Juk tai pirmoji mano darbo diena, nenoriu bereikalingų paskalų, - šaltai atkirtau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

Ema susiraukusi žiūrėjo į mane, akimirka susimąstė.

- Gal ir tavo tiesa... Nors aš čia dirbu visai neseniai, bet vis dar negaliu atsigėrėti Rėjumi, jis toks seksualus... ach...- atsiduso užsisvajodama.

Nevalingai prunkštelėjau.

- Kas? – piktai dėbtelėjo į mane.

- Ne nieko, nesusilaikiau, - su ranka bandžiau paslėpti šypseną.

- Ačiū...- ironija girdėjosi jos balse.

- Nepyk. Tiesa, Rėjus gražus, bet jis manęs nedomi,- gūžtelėjau pečiais lyg man nerūpėtų.

Emilija išplėtė akis ir nenuleisdama jų spoksojo į mane.

- Gal turi vaikiną? Ar tiesiog neturi skonio? – erzino mane.

- Neturiu ir man nereikia, man ne tai dabar galvoje, - šaltai atrėžiau.

- O kas tada galvoje?- nepasidavė.

Viduje kilo pyktis, bet tuo pačiu norėjosi juoktis. Turėjau pripažinti, kad šis pokalbis, nors buvo nemalonus, bet linksmas ir įdomus. Emilija, taip lengvai manęs neištardys, nesu skysta, bent tikiuosi, kad nesu. Ai koks skirtumas, seniai su kuo nors taip atvirai kalbėjausi... Gal tiesiog norėjau turėti draugę...

Jau žiojausi atsakyti, kai mane pertraukė piktas Timo balsas:

- Gal užteks pliurpti ir pradėsite dirbti?

Su Emilija susižvalgėme ir tyliai sukrizenome.

- Kodėl tu toks nuobodus Timai? – neiškentusi paklausė Emilija.

- Todėl, kad aš atsakingas už straipsnius, kuriuos dar nebaigėte, - net neatsisukęs atrėžė.

Sutikau su Timu, negalima atlaidžiai žiūrėti į darbą, juk jis atsakingas už skiltį. Matosi, kad jis yra tikrai atsakingas, bet vis dėlto įdomu, kas dedasi jo galvelėje, ką galvoja. Tai tikra mįslė mano pavargusiai galvelėj.

Ragindama Emiliją grįžau prie darbo, bet lyg tyčia sugurgė mano pilvas nutraukdamas įsivyraujančią tylą. Jaučiau, kaip mano skruostai po truputį pradėjo kaisti. Meldžiau Dievo, kad niekas nepradėtų juoktis ar tyčiotis. Bet negi Dievas per dieną gali du kartus padėti? Kaži, būtų per gerai...

- Gal visgi reikėjo sutikti su pasiūlymu, - sukrizeno Emilja.

- Gal užteks... – maldaujančiai pažvelgiau į ją. Nebenorėjau tęsti šios temos.

- Gerai jau gerai, - šyptelėjo ir pasiknisusi savo rankinėje ištraukė du obuolius, vieną pasidėjo ant stalo kitą ištiesė man, - štai užkask, kitaip tavo skrandis mums neduos ramybės.

- Ačiū Emilija, - alkanos akys godžiai žvelgė į obuolį, nieko nelaukdama paėmiau jį.

- Vadink mane Ema.

- Gerai.

Obuolys pranyko per kelias sekundes, net negalvojau, kad esu tokia alkana. Tikiuosi niekas nestebėjo šito baisaus vaizdo. Vėl įsivyravo mirtina tyla. Nuoširdžiai kibau į darbą, alkis manęs nebetrikdė, todėl galėjau atsipalaidavusi darbuotis. Po kelių valandų pajutau, kai akys pavargo nuo kompiuterio ekrano, atrodė, lyg tuoj pravirksiu. Vis žvilgčiodavau į laikrodį, valandos lėkė nepastebimai greitai, jaudinausi, kad galiu nespėti. Bet kai padėjau paskutinį tašką, maniau, kad iš laimės pradėsiu šokinėti. Aišku susilaikiau.

- Kamila baigei? - pirmoji prabilo Emilija.

- Ką tik, o tu? – susidomėjusi pažvelgiau į jos kompiuterį.

- Taip pat, - nudžiugusi išsišiepė.

- Išsaugokite ir atsiųskite man, - įsiterpė Timas.

Pasimetusi spoksojau į jį, kaip aš jam atsiųsiu? Jaučiausi tikra idiotė. Nusprendžiau stebėti Emiliją, ji išsaugojusi dokumentą tiesiog įmetė į pašto dėžute ant darbalaukio. Pažvelgiau į savo monitorių, tą patį padariau ir aš, pasirodo nebuvo labai sunku.

- Galite eiti, - monotonišku balsu tarė Timas.

- O tu neisi? – susirūpinusi paklausiau.

- Ne, aš dar nebaigiau... Iki rytojaus, - net neatsisukęs atsakė.

- Iki, - suglumusi tariau.

- Čiau Timukai, - krizendama atsisveikino Emilija.

Apsivilkau paltą ir palaukusi Emilijos palikome Timą vieną. Ėjome tyloje link lifto. Man pasirodė keista, kad Timo nuotaika taip greitai pasikeitė, net nesugebėjo pažvelgti į akis atsisveikinat ir nieko nepasakė, apie mano straipsnį. Tikriausiai aš jam nepatikau, gal per lėtai dirbau, o gal tiesiog jis pamanė, kad aš su Rėjumi... Fuuu.. Tik ne tai. Tikiuosi, kad tai tik mano kvaili spėliojimai ir ne karti realybė. Praeinant pro Rėjaus kabinetą kūnu perbėgo šaltas šiurpulys. Sustingau lyg įbesta.

- Kamila eime, - ragino Emilija.

Letai pasukau galvą į Rėjaus kabineto duris, žvelgiau į atsispindintį savo veidą ant stiklo. Užsimerkiau, giliai įkvėpdama, tai tiesiog nevalingas drebulys... Atsimerkiau ir prieš save išvydau jaunos merginos atspindį ant stiklo šalia manęs. Jaučiau, kaip kojos pradėjo drebėti, virpindama lūpą lėtai apsisukau, bet už manęs nieko nebuvo, kai atsisukau merginos ant stiklo nebebuvo. Širdis plakė lyg pašėlusi, jaučiau, kaip pradėjo svaigti galva, kūnas manęs nebenorėjo klausyti.

- Kamila kas tau?!!! – išsigandusi suklykė Emilija.

Bet nesugebėjau jai ką nors atsakyti, nebejaučiau žemės po kojomis, susmukau vietoje pasinerdama į begalinę tamsą.