Girtuoklis
Mane pasitiko negailestingas lietus, kurio lašai riedėjo mano veidu kartu su sūriomis ašaromis. Kur aš bėgu? Į šį klausimą negalėjau atsakyti, bėgau kur akys veda. Saulė jau slėpėsi už horizonto, todėl buvo gana tamsu. Įžiūrėjau tamsią mašinos figūrą, aplenkiau ją ir bėgau neatsigręždama link vartų.
- Vanesa sustok!- išgirdau šaukiant Vykintą.
Bet aš nesustojau, bėgau toliau... Kodėl aš atvažiavau, sugrioviau savo gyvenimą, tai dabar griaunu kitų? Aš negaliu būti tokia savanaudė, negalėčiau pažvelgti jiems į akis, o ypač Vykintui. Jis man buvo toks geras, o ką aš padariau? Mano mintis nutraukė mašinos variklio garsas, pasukau galvą norėdama pažiūrėti. Tai buvo Vykintas, jis įsėdo į mašiną ir pradėjo važiuoti link manęs. Tik ne tai...
Sukaupusi visas likusias jėgas, priverčiau save bėgti dar greičiau. Pasiekusi vartus sustojau prieš kelią, girdėjau sau už nugaros artėjančią mašiną. Dabar ar niekada.
- Sustok Vanesa!- šaukė Vykintas, atsisukau. Jis iššokęs iš mašinos pradėjo bėgti link manęs.
- Atleisk man...- sukuždėjau.
Giliai įkvėpiau ir apsižvalgiusi kirtau gatvę. Pasigirdo mašinų pypsėjimai ir stabdymo garsas. Tik padėjus koją ant kietos plytelių dangos suvokiau, kad aš tai padariau. Kojos, rankos buvo vietoje. „Aš beprotė“, tai buvo vienintelė mintis, kuri sukosi mano galvoje. Bėgau nors neturėjau kur bėgti, juk aš čia viena, nepažįstamojoje vietoje... Bet neketinau stovėti vietoje.
Užsimečiau kapišoną sau ant galvos ir nekreipdama dėmesio į Vykintą, stovintį kitoje kelio pusėje, bėgau toliau. Už kelių metrų pamačiau kryžkelę, nieko negalvodama pasukau į dešinę. Bėgau, bėgau, bėgau... nesugebėjau net atsisukti atgal, nors buvo vakaras, bet žmonių gatvėje buvo nemažai. Ašaros ir tamsa nepadėjo orientuotis aplinkoje, todėl vis užkliūdavau už kokio nors praeivio.
- Ei gražuolė, kur leki?!- išgirdau šaukinat kažkokį vaikiną, kuris stovėjo atsirėmęs į sieną.
Mano jėgos seko, todėl sulėtinau žingsnį, giliai kvėpavau bandydama atgauti kvapą. Nužvelgiau nepažįstamąjį, nors tai nieko nepadėjo, įžvelgti galėjau tik siluetą. Nusukau žvilgsnį ir toliau žingsniavau nekreipdama dėmesio į jį.
- Palauk mažyte...- išgirdau kaip jis sekė mane, ėjo vos metro atstumu už manęs.
Mano širdis pradėjo lėkti šuoliais, drebančiomis rankomis išsitraukiau telefoną iš kišenės. Nežinojau ar jos dreba iš šalčio ar iš baimės, o gal net iš abiejų. Ištraukusi telefoną greitai įėjau į numerių sąrašą akimis ieškodama Vykinto numerio, kai netikėtai sustojau visai prie kito. Kodėl anksčiau nesusiprotėjau? Juk pažįstu žmogų, kuris čia gyvena, žmogų, kurio be galo pasiilgau... Paspaudžiau mygtuką skambinti, ir pridėjau telefoną prie ausies.
Pirmas signalas...
Antras...
Trečias...
Kodėl jis neatsiliepia?
- Klausau..- galiausi atsiliepė prikimęs balsas.
- Augustai, padėk man...- kūkčiodama išlemenau.
- Vanesa? Kas tau atsitiko?!
- Aš esu sostinėje...
- Sostinėje? Kaip tu ten atsiradai? Pasakyk tikslesnę vietą.- girdėjau kaip jis pašoko iš lovos, kažko ieškodamas. Apsižvalgiau, netoli stovėjo kavinė.
- Matau kavinę, pavadinimu „ Mo užeiga“...- vos įžiūrėjau pavadinimą.
- Žinau kur ji.
Staiga pajutau ranką sau ant peties, išsigandusi atsisukau.
- Kur bėgi mažyte?!- tas pats balsas paklausė, apkabindamas mane. Viena ranka bandžiau atsiplėšti nuo jo, kita vis dar laikiau telefoną.
- Paleisk mane! – išsigandusi sušukau.
- Vanesa? Kas ten vyksta?- tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdau šaukiant Augustą į telefono ragelį. Greitai įsikišau telefoną į kišenę bijodama, kad jį man atims. Nepažįstamojo ranką spaudė mano liemenį, negalėjau net pajudėti.
- Nesipriešink mažyte, tau tai patiks...- tvankus alkoholio kvapas tvenkė man į veidą, suraukusi nosį nusukau veidą. Muisčiausi bandydama išsilaisvinti, bet tai buvo tiesiog neįmanoma.
- Paleisk mane girtuokli...- bandžiau rankomis nustumti jį, bet tai pasirodo buvo kvailiausias mano sprendimas.
- Užsičiaupk... - iškošė pro dantis.
Pajaučiau, kaip viena jo ranka atsilaisvino. Staigus smūgis į veidą mane nubloškė ant žemės, galva trenkiausi į šaltą asfaltą. Aštrus skausmas nusmelkė mano žandą ir galvą, ropodama traukiausi nuo jo, kai jis šypsodamasis artėjo link manęs.
- Nepykdyk manęs, nenoriu tavęs skriausti... tu tokia seksuali...- sarkastiškai nusijuokė.
Baimė užvaldė kiekvieną mano kūno dalelę, apsižvalgiusi pastebėjau, kad esu skersgatvyje, todėl niekas ir nemato mūsų. Atsiremdama rankomis į žemę, atsistojau, nors galva sukosi ir tai atėmė daug jėgų, kurių ir taip mažai buvo likę. Pamačiusi kelią pradėjau bėgti link jo.
- Nemėgink bėgti! - išgirdau šaukiant sau už nugaros.
Jo balsas privertė mane bėgti dar greičiau, negalėjau pasiduoti... Kovosiu už save iki galo. Išbėgusi iš skersgatvio į kažką atsitrenkiau, ir vėl kritau ant žemės bet jos nepasiekiau. Pajaučiau rankas, kurios mane sustabdė ir prisitrauk artyn.
- Paleisk...!- išsigandusiu balsu išlemenau, rankomis bandžiau atsiplėšti nuo jo.
- Vanesa, nusiramink, čia aš. - išgirdusi gerai pažįstamą balsą pakėliau galvą. Susidūriau su ryškiai mėlynomis akimis, nors buvo tamsa sugebėjau jas įžvelgti.
- Ak Augustai...- laiminga puoliau jam į glėbį, jaučiausi saugi ir tuo pačiu bejėgė.
- Paleisk, ji mano...- tas pats prikimęs balsas privertė atkreipti mūsų dėmesį.
- Ne, ne, ne... – purčiau galvą.
- Ką jis tau padarė?- susirūpinęs paklausė, tada ranka perbraukė man per skruostą.
- Auč...- sudejavau iš skausmo, jis išsigandęs patraukė ranką.
- Kaip tu drįsti mušti merginą?!- supykęs sušuko.
- Koks tavo reikalas, dink man iš akių... – vos apvertė liežuvį.
- Augustai nereikia, prašau išvežk mane iš čia...- maldaujamai sušnibždėjau. Jis pažvelgė į mane, stumtelėjau jį link gatvės.
- Gerai...- atsidusęs nusisuko ir apkabinęs mane per liemenį nusivedė link mašinos.
- Kur tavo motociklas?- bandžiau nukreipti mintis kitur.
- Tokiu oru, jis netinkamas važinėti...- mašinų aikštelės žibintai apšvietė jo automobilį, netekusi žado apžiūrinėjau jį.
- Vau, čia ferrari?
- Taip f430... - patenkintas atsakė.
Užsižiūrėdama į mašiną užkliuvau už atsikišusios plytelės šaligatvyje. Neišlaikiusi pusiausvyros susvyravau, bet Augustas neleido man pargriūti tvirtai pagaudamas mane, mūsų akys žvelgė vienas į kitą. Viena ranka švelniai patraukė sruogą užkritusią man ant veido. Užsimerkiau, jaučiau jo šiltus pirštus liečiančius mano odą... Širdis pradėjo plakti dar greičiau...
- Aš tavęs taip pasiilgau...- švelnus balsas išsklaidė tylą.
Plačiai atsimerkiau suprasdama, kad balsas buvo mano. Negi aš tai pasakiau garsiai? Augusto akys sužibo, jos buvo dar arčiau, girdėjau net jo kvėpavimą.
- Aš tavęs taip pat pasiilgau Vanesa...
Nesipriešinau, negalėjau net pajudėti, kai pajaučiau jo saldžias lūpas ant savųjų. Man taip trūko... meilės... aš per daug kentėjau, gal taip bus geriausia? Likti su Augustu... Lėtai atsitraukiau nuo jo.
- Ak Darijau... – atsidusau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą