94 skyrius - Gyvenimo kapitonai PABAIGA

Gyvenimo kapitonai

Įsivyravo nejauki tyla ir tik paslaptingi žvilgsniai ir šypsenėlės veiduose, man leido suprasti, kad jie kažką slepia. Tik ką slepia ir kodėl, man buvo didžiausia paslaptis. Mačiau, kad tokia esu vienintelė ir tai tikrai susiję su manimi.

- Darijau?- suraukdama antakius pažvelgiau į jį.

- Taip aš kaltas, tik nemušk manęs!- sušuko iškeldamas rankas i viršų, lyg pasiduotų.

Visi aplinkiniai pradėjo juoktis, taip dar labiau mane sutrikdydami.

- Aktorius...- atsidusau.

- Nekreipk į jį dėmesio,- mirktelėjo man Aren.

- Lengva tau pasakyti, tai man niekas neketina viso šito paaiškinti?- nužvelgiau visus po vieną.

Laukiau, to trokštamo aiškaus atsakymo, bet su kiekviena minute, jis vis tolo.

- Mes atvyko ne tik dėl tavo išleistuvių...- tarė Vykintas nutraukdamas mano pesimistiškas mintis.

- Norime pranešti puikią žinią,- užbaigė Vykinto mintį Aren.

- Nekankinkite, sakykite greičiau.- nežinia ir smalsumas griaužė mane iš vidaus.

Geros žinios tokios retos, nors paskutiniu metu jų vis daugėja, bet tai nesumažina nekantrumo. Laimė labai trapi, tuo jau seniai įsitikinau. Šypsodamiesi susižvalgė Aren su Vykintu, atrodė, kad žvilgsniu sugebėjo persimesti keliais žodžiais.

- Visi dokumentai dėl labdaros fondo vaikų namams patvirtinti notaro. Jau šią savaitę pinigai pasieks vaikus ir bus pradėti remonto darbai.- nesustodama šypsotis išdėstė Aren.

Sustingau, kaip statula negalėdama pajudėti. Pagaliau mano pinigai galės padėti tokiems pat vaikams kokia aš buvau, bent šiek tiek pagerinti jų gyvenimą. Žinau, tai tik pinigai ir jie niekada nepakeis tikros šeimos, bet stengiuosi padaryti, tai ką leidžia mano jėgos. Negaliu pinigais nupirkti namų, bet galiu nupirkti naujas lovas ir drabužius, kurie bent trumpam suteiktų laimės. Žinojimas, kad tavimi kažkas rūpinasi, visada paliečia širdį. Jutau, kaip mano lūpų kampučiai pakilo, o šypsena nušvietė veide.

- Jūs įsitikinę?

- Žinoma, tėtis viską sutvarkė, jam tai vieni niekai. Jis negalėjo atsisakyti tokio kilnaus tavo prašymo, suprantame, kaip tau tai svarbu.

- Negaliu patikėti,- pajutau Darijaus rankas sau ant liemens, kurios švelniai prisitraukė mane arčiau.

- Daugiau jokių paslapčių...- sukuždėjau jam į ausį.

- Tai buvo staigmena, negalėjau jos sugadinti,- atsitraukęs pabučiavo man į kaktą.

- Ačiū jums už viską...- nuoširdžiai padėkojau.

- Nėra už ką dėkoti, tai mažiausia ką galėjome dėl tavęs padaryti.- šypsodamasi atsakė Aren.

- Manau, mums jau metas. Netrukdysime jums, savo misiją įvykdėm.- tarė Vykintas timptelėdamas Aren už rankos.

- Taip tiesa.- pritardama linktelėjo.

- Man jūs netrukdote, bet jei reikia.

- Taip žinoma. Iki Vanesa, nepamiršk mūsų aplankyti.

Apkabino mane Aren.

- Būtinai, bet dabar mano tikslas įstoti į mokyklą apie kurią svajoju jau seniai.

- Beje, į kokią mokyklą ketini stoti?- susidomėjo Aren.

- Muzikos ir teatro akademija. Dainavimas mano svajonė...- atsakiau žvelgdama Darijui į akis, tik jo paskatinta pradėjau dainuoti.

Migloti prisiminimai iškyla mano galvoje, švelnus mamos balsas, kuris amžiams įsirėžė mano širdyje. Tėtis visada kartodavo, jog paveldėjau mamos balsą ir tapsiu dainininke, mano vaikiškam proteliui, tai skambėjo lyg pasaka. Pasirodo pasakos paremtos realybe, tai man parodė gyvenimas. Tėtis mane išmokė groti gitara, nors man buvo tik penkeri ir to neužmiršau iki dabar. Nesu tobula, turiu daug ko išmokti, bet aš to noriu ir trošku visa širdimi, ar to neužtenka?

- Sėkmės tau.

- Ačiū.- nuoširdžiai padėkojau.

- Iki.

Nutolantys Vykinto ir Aren veidai nusinešė linksmą judviejų juoką.

- Ir ką veiksime šiąnakt makaule?- atsistodama prieš jį apkabinau per liemenį.

- Kaip ir kas naktį Pinke, mėgausimės meile.

Čiupdamas man už nugaros nulenkė žemyn ir padovanojo saldų bučinį.

Manote viskas tobula? Deja taip nėra, randai ir prisiminimai neleidžia pamiršti skaudžios praeities. Niekas nepakeis mano vaikystės, kaip ir nesugrąžins tėvų...

Šie metai, man atnešė tiek skausmo, bet kartu ir tiek meilės. Jausmo, kuris suteikė jėgų gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka, nors ir kokia ji bebūtų. Kvaila ir vaikiška užgaida mus su Aneta nuvedė pas būrėją. Netikėta pranašystė išsipildė.

Dabar sėdėdama prieš tėvų kapą prisimenu kiekvieną akimirką. Tamsus skersgatvis, išgąstis, Darijau akys, kurios užbūrė mane nuo pirmo žvilgsnio. Tai buvo pradžia, mūsų meilės pradžia... Ar aš gailiuosi? Tikrai ne, buvo ir klaidų, dėl kurių gailėjausi, bet jei ne jos dabar čia nesėdėčiau ir nesijausčiau laimingiausiu žmogumi visame pasaulyje.

Atsistojusi nuo suoliuko, atsiklaupiau prieš paminklą. Baltų gėlių puokštę padėjau šalia jo. Šypsodamasi paliečiau išraižytus tėvų vardus. Nė viena ašara nenuriedėjo mano skruostu, galėjau tik šypsotis.

- Myliu jus tėveliai ir žinau, kad ten aukštai danguje saugote mane. Dabar aš laiminga, ir tokia noriu likti... Be jūsų sunku, bet aš stengiuosi. Ačiū, kad man atsiuntėte Darijų. Jis - mano gyvenimas. Jaučiu jus širdyje ir liksite ten amžinai, nors esate labai toli...

Kalbėjau lyg jie būtų šalia ir klausytųsi kiekvieno mano žodžio, bet taip ir buvo. Jaučiau juos ir žinojau kad mane girdi. Likimas viską sutvarkė į savo vietas, nors jos gal ne visiems patogios.

Sunkiai keldama koją pastačiau ant žemės. Nenoriai atsistojau palikdama dviejų pačių man brangiausių žmonių kapus. Juk jie kartu, nors šį pasaulį privalėjo palikti, bet juos išskirti negali niekas... Štai kur amžina meilė ir aš gimiau iš jos.

Ant peties užsidėdama gitaros dėklą, išėjau iš kapinių su lengvumu širdyje. Čia lankydavausi gana dažnai ir visada eidavau viena. Darijus suprato mane, vos iš pirmo žodžio. Net pati nemokėjau paaiškinti, kodėl taip elgiausi, tiesiog ten buvo vienintelė vieta, kurioje negalėjau slėpti jausmų.

Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir neradusi nė vienos žinutės šiek tiek susiraukiau. Greitai parašiau „ Kaip ir tarėmės lauksiu tavęs parke“ ir išsiunčiau Darijui. Mėgaudamasi nuostabia vasaros diena ėjau gerai pažįstama gatve. Kiekvieną parduotuvę ir namą mačiau nuo pat vaikystės, vienos kilo mano akyse, o kitos po truputi seno. Čia pralėkė visas mano gyvenimas ir neįsivaizduoju kitos vietos, kur galėčiau gyventi. Apima liūdesys, kai pagalvoju, kad teks iš čia išvykti. Negalėsiu važinėtis į sostinę kiekvieną dieną. O taip, mane priėmė į mokyklą, studijuosiu muziką ir lavinsiu savo balsą. Tai tiesiog nuostabu.

Akys nukrypo link spaudos kiosko, laikraščio antraštė privertė mane sustoti. Priėjusi prie stiklo dar kartą perskaičiau ją „ Suplanuotas nusikaltimas ar nelaimingas atsitikimas, jauną vaikiną pasodino į vežimėlį?“. Nuotrauka mane šokiravo, joje esantis žmogus privertė sudrebėti, giliai slėpti prisiminimai iškilo į viršų.

- Atsiprašau, kiek kainuoja šis laikraštis?- paklausiau pardavėjos.

- Litas penkiasdešimt...- automatišku balsu atsakė.

- Prašom,- ištraukdama iš rankinės piniginę padaviau pinigus.

Laikraštis atsidūrė mano rankose. Nieko nelaukusi pradėjau skaityti straipsnį.

„Liepos trečios vakaro įvykis, vienus šokiravo, o kitus privertė susimąstyti. Policijai gerai žinomas jaunuolis Atas Lopauskas, pateko į tragišką avariją. Važiuojant autostrada sprogo vairuotojo pusės galinis ratas, to pasekoje automobilis nulėkė į griovį ir vertėsi daugiau nei penkis kartus. Ekspertų nuomone avarija įvyko dėl prastų padangų, bet neatmeta galimybė, jog padanga buvo sugadinta ne atsitiktinai. A.L nuvežus į sostinės ligoninę, buvo nustatytas stiprus nugaros slankstelių sužeidimas.“

Daugiau skaityti nepajėgiau, neatitraukiau akių nuo Ato nuotraukos, nors tą vakarą buvo tamsu, jo veidas giliai įstrigo mano atmintyje. Sunku buvo suvokti, kad tai gali būti nelaimingas atsitikimas. Buvau nusprendžiusi, kad nenusileisiu iki jų lygio . Esame žmonės, todėl ir turime elgtis žmogiškai. Nuojauta kuždėjo, kad kaltininkas yra labai arti...

Laikraštį įbrukau į rankinuką, nenorėdama gadinti tokios nuostabios dienos. Einant gatve galvoje maišėsi dvi jausmų pusės, viena džiaugėsi, kad teisybė egzistuoja. Kita dar labiau džiaugėsi, nes rankų teptis nereikėjo ir nesvarbu kaltas kas nors ar ne... Viskas jau įvyko ir pamoka didžiulė.

Prieš akis atsivėrė nuostabus kraštovaizdis, kuris akimirksniu išblaškė liūdnas mintis. Lapų šlamėjimas, įvairiausių spalvų gėlės spinduliavo šilumą ir grožį. Atitraukusi rankinuką išėmiau daug kartų lankstytą lapelį, kuriame gražia rašysena puikavosi keli sueiliuoti stulpeliai.

Per šiuos metus nepasikeitė tik ąžuolynas, kuris iškentęs didžiausius speigus, žaliuoja taip pat, lyg ir vaikystėje. Ši vieta sukelia tiek prisiminimų, visi šilti ir malonūs. Atsisėdusi ant suoliuko išsitraukiau gitarą. Kelis kartus perbraukusi pirštai per stygas, užgrojau savo kurtą melodiją, o žodžiai užrašyti lapelyje puikiai tiko jai. Net nereikėjo į jį žiūrėti, nes daina liejosi iš širdies...

Gyvenau tik viltim,

Jog sutiksiu tave...

Jog tu savo mintim,

Užvaldysi mane...

Akys žibės

Sunkiu kristalu,

Kai bejėgė suklupsiu...

Prieš tave ant grindų

Pasiklydau savyje...

Kaip pamačiau aš tave,

Pamilau, įklimpau...

Tavo bučiniuos skendau...

Sudaužyta širdim,

Aš nueisiu keliu

Drebančiom lūpom

Sakysiu:- Myliu...

Likimas painus,

Paklaidino jis mus...

Bet meilė širdy,

Nepaskęs užmirštį...

Pasiklydau savyje...

Kaip pamačiau aš tave,

Pamilau, įklimpau...

Tavo bučiniuos skendau...

Paskutiniai žodžiai nuskambėjo lyg aidas...

- Nepakartojama...- išgirdau balsą sau už nugaros.

Atsisukusi išvydau besišypsantį Darijų, kuris atsirėmęs į medį stebėjo mane.

- Ji dar nebaigta...- nedrąsiai pasukau galvą ir greitai įkišau lapelį į kišenę.

Į šią dainą sudėjau visą savo širdį ir ją atverti, kam nors kitam yra labai sunku. Net jei šis žmogus būtų jos šeimininkas.

- Tu man net nesakei, kad kuri...- tarė prisėsdamas šalia.

- Norėjau pabandyti, turiu ką nors parodyti mokyklos komisijai...- atsakiau dėdama gitarą į įdėklą.

- Komisijai? Tu nori pasakyti, kad...?

- Mane priėmė!- garsiai sušukau į nustebusį Darijaus veidą.

- Puiku, kartu studijuosim sostinėje. Aš mediciną...

- O aš muziką!

Atsirėmiau į Darijaus krūtinę, o jo rankos apsivijo mano liemenį. Tikriausiai ne vienas esate pajutę tą jausmą, kai mylimo žmogaus prisilietimas priverčia drebėti, o skleidžiama šiluma, gali sušildyti net šalčiausią dieną. Taip jaučiausi aš, kai aplinkinis pasaulis tau negali padaryti nieko blogo, nes tu esi su juo... Žmogumi, brangesniu už viską šiame pasaulyje.

- Viskas atrodo, taip tobula...- tariau žvelgiant į siūbuojančias medžių viršūnes.

- Taip yra todėl, nes esame kartu. Meilė paverčia šį pasaulį geresnį ir šviesesnį.

- Tu teisus...- atsidusau, tvirčiau suspausdama jo delną.

Tai tik akimirka iš mano gyvenimo, kuri sukelia šypseną vos prisiminus. Visos jos tokios, kurias praleidžiu kartu su Darijumi. Pasaulis negali suktis aplink vieną žmogų, bet ar tu negali suktis kartu su juo? Žengti žingsnį į žingsnį, ir žiūrėti viena kryptimi. Turėti bendrą tikslą, žmogų esanti šalia tavęs padaryti patį laimingiausiu, nes tada ir tu toks būsi.

- Myliu tave...- švelnus Darijaus balsas pasiekė pačius tolimiausius širdies kampelius. Šis balsas lydės mane visą gyvenimą, bent to aš tikiuosi. O ar taip bus niekas negali patvirtinti. Mes patys kuriame ateitį, kiekvienas esame savo laivo kapitonai.

- Aš tave dar labiau...- tyliai sukuždėjau.

Švelnus bučinys nudegino mano skruostą. Vienas iš milijono bučinių, kurių sulauksiu per savo ilgą ir... galima sakyti laimingą gyvenimą.

PABAIGA