Sužalojimai
Išsigandusi atitraukiau savo ranką jam nuo veido, apsvaigusi iš laimės, net nepastebėjau koks jis. Giliai alsavau kaupiantis ašaroms akyse, rankomis užsidengiau burną, nes iš jos veržėsi klyksmas ir begalinė rauda. Niekada nemačiau jo tokio. Nemokėjau apsakyti vaizdo, kurį mačiau prieš save... Kairė Darijaus galvos pusė buvo apibintuota, o kita pusė, kuri matėsi, nusėta mėlynėmis, kurios po truputi nyko... Nuleidau akis, nebegalėdama save toliau kankinti.
Giliai įkvėpusi pajėgiau dar kartą pakelti akis, tada netikėtai pastebėjau sugipsuotą jo dešinį petį. Nujaučiau, kad tai ne viskas... Dabar suvokiau, kodėl jie visi tylėjo ir nieko nenorėjo sakyti apie Darijų. Buvau palūžusi ir tai būtų mane galutinai sugniuždę. Net dabar žiūrint į jį negaliu sulaikyti ašarų. „Bet jis gyvas, gyvas“ kartojau sau mintyse, bet jos manęs nė kiek nepaguodė. Spaudžiau kumštį pagalvojusi apie tuos niekšus...
- Jūs atsiimsite...- iškošiau pro dantis.
Pyktis - vienintelis būdas išlieti skausmą. Drebančia ranka švelniai paėmiau jo delną. Atrodė, kad jis stiklinis, bet koks veiksmas gali jam suteikti skausmą, todėl net toks prisilietimas mane gąsdino.
- Darijau... viskas bus gerai,- kalbėjau pro ašaras, net pati netikėjau savo žodžiais, nors to labai troškau - aš myliu tave ir tai bus net tada jei tu...- negalėjau baigti sakinio, laisvąja ranka nusivaliau ašaras.
Juk jis pasveiks ir bus toks pats Darijus, juk bus? Bus! Pasakykit man kad bus! Lyg beprotė šaukiau mintyse. Atsargiai padėjau galvą ant Darijaus krūtinės, leisdama sau išsilieti. Negalėjau suprasti, po kokia laiminga žvaigžde aš gimiau, kad likimas mane taip mėto? Buvau užsigrūdinusi ir viską kenčiau viena, o dabar kai kenčia mano artimi žmonės, tai tiesiog nepakeliama. Gal aš to ir verta, nes buvau niekas, ja ir liksiu... Bet kodėl Darijus? Kodėl?
- Vanesa...- kimus balsas nutraukė mano mintis.
Akimirksniu pakėliau galvą, norėdama įsitikinti, kad man nepasigirdo. Darijus atmerktomis akimis žiūrėjo į mane, pajaučiau, kaip jis švelniai spustelėjo mano ranką.
- Ak Darijau, atleisk jei aš tave pažadinau, tik...
- Ne, aš norėjau tave pamatyti.- taręs susiraukė iš skausmo, mačiau, kad kalbėti jam labai sunku.
- Nekalbėk, viskas gerai... aš čia...- raminau jį.
Stengiausi žiūrėti jam tik į akis, nes tik jos man leido atpažinti manąjį Darijų.
- Atleisk...
- Nekalbėk niekų, aš neturiu tau ko atleisti. Man svarbiausia, kad tu gyvas, o žaizdos išgis ir viskas bus taip, kaip buvo.- nusišypsojau vydama blogas mintis.
- Atleisk, viskas atsitiko per mane...- vos išlemeno, nenorėjau nei su juo ginčytis, nei liūdinti.
- Tai nesvarbu, dabar turi kuo greičiau pasveikti.
- Kodėl tu vežimėlyje?- piktai paklausė, kai pamatė jį.
- Todėl, kad koja gipse...- nusijuokiau nužvelgdama savo koją.
- O ne Vanesa...- sudejavo, kai bandė pasukti galvą.
- Atsargiau, nejudėk,- išsigandusi ranka paliečiau jo veidą, neleisdama pajudinti.
- Net pajudėti negaliu, jaučiuosi sukaustytas.
- Tai tik laikina. Kasdien ateisiu tavęs lankyti, būsiu šalia...- švelniai paglosčiau jo veidą.
- Ar galiu tavęs kai ko paprašyti?- šyptelėjo lūpų kampučiu, kiek leido jėgos.
- Žinoma, prašyk ko tik nori.- ramiai atsakiau.
- Gal skambės keistai, bet ar gali mane pabučiuoti?
Sutrikusi žiūrėjau į jį, manydama, kad jis pajuokavo, bet vėliau supratau, ką reiškia jo prašymas. Sveikąją koją atrėmiau į žemę ir laikydamasi už lovos šono sugebėjau pakilti iš vežimėlio. Pasilenkiau, kad būčiau virš jo. Mačiau, kaip jis nusišypsojo stebėdamas mano pastangas, atsakiau tuo pačiu. Mažinant atstumui tarp mūsų veidų, bijojau, kad galiu viską sugadinti. Bet tai tik baimė, bučinys buvo trumpas, bet su didele meile.
Pamiršau visas ašaras ir liūdesį, tikinau save, kad tai tik išbandymas, kurį turime įveikti kartu. Aš daugiau ne esu viena ir kartais, tai tiesiog pamirštu. Su Darijumi praleidau valandą, gal net dvi, laikas bėgo nepastebimai. Šis trumpas susitikimas man suteikė jėgų ir vilties, kurios taip trūko.
- Panele, turite grįžti į palatą,- tarė įžengęs daktaras į palatą.
- Jau? Ar negalima dar keletą minučių?- meiliu balseliu paklausiau.
- Deja ne, galėsite susitikti rytoj.
Liūdnai pažvelgiau į Darijų.
- Iki...- nenoriai ištariau.
- Neliūdėk, turime visą gyvenimą...- vos ištarus Darijui, daktaras išvežė mane iš palatos.
Akių nenuleidau nuo Darijaus, kol jį pakeitė tik baltos sienos lekiančios man pro akis. Dabar jaučiausi rami ir iš dalies laiminga, tai tik sunkus laikotarpis, kuris galiausiai baigsis. Tik jo trukmė man nežinoma. Stiprus durų trenksmas išblaškė mano mintis, pakėlusi galvą išvydau tuščią lovą ir gerai pažįstamą vaizdą pro langą.
- Tai todėl nenorėjot man leisti pamatyti Darijų?-rimtu balsu paklausiau daktaro, kai laikydamas mane už rankos padėjo įlipti į lovą.
Pasimetęs žvilgsnis ir kelios tylos sekundės.
- Ne tik dėl išvaizdos, paprasčiausiai, tai buvo geriausia tau ir žinoma Darijui...- šiek tiek sutrikęs atsakė.
- Tai bent pasakysite, kokie jo sužalojimai, kodėl dalis jo galvos su bintuota, o petys su gipsuotas?- bėriau klausimą po klausimo.
Daktaras nusišypsojęs atsisėdo ant lovos šalia manęs.
- Jei taip nori žinoti, galiu pasakyti, tik ar tau patiks.... Petys su gipsuotas, nes lūžo dešinysis mentikaulis, taip pat du šonkauliai. Galva su bintuota, todėl kad prakirstas antakis, taip pat galvoje reikėjo siūti ne vieną žaizdą. Gal nepastebėjai, bet teko daryti skruostikaulio operaciją, nes kaulas buvo sutrupintas. Čia vienos iš sunkiausių sužalojimų, svarbiausia tai, kad nepažeisti gyvybiškai svarbūs organai. Kartais pasitaiko, kad lūžę šonkauliai praduria plautį, bet šiuo atveju to nenutiko...- netekusi žado klausiausi daktaro žodžių, prieš Darijaus sužeidimus, manieji atrodo vaikiški. Bet ko tada reikėjo tikėti, kai jį spardė trys vaikinai.
- Skamba siaubingai...- atsidusau.
- Vaizdelis toks pat, bet nenusimink, svarbiausia jis išsikapstė iš duobės, kurioje buvo pirmąją dieną. Netrukdysiu ilsėtis, tuoj ateis seselė. Nesijaudink, net nepastebėsit, kaip pralėks laikas ir būsite tokie pat sveiki, kaip ir ankščiau.- nusišypsojęs atsistojo.
- Ačiū jums.
- Jūs jauni ir dar ne laikas palikti šio pasaulio. Iki Vanesa, dar susitiksim.- mirktelėjęs išėjo iš palatos palikdamas mane apmąstymams.
Jis teisus, laikas tai nevaldomas gamtos dėsnis. Vieną dieną tu guli sukaustyta skausmo, o kitą šoki į viršų džiaugdamasi gyvenimu.
Po trijų mėnesių....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą