Ateities šešėlis

Kilo mintis naujam kūriniui. Štai tokia įžanga. Kada tęsiu toliau, dar nežinau.

Įžanga

Bedvasis žvilgsnis tyrinėjo mane. Jaučiausi, lyg jis mane permatytų kiaurai. Nors tik ploni naktiniai dengė mano šaltą kūną, bet atrodė, kad esu nuoga. Žvarbus vėjas dar kartą pūstelėjo į mane, priversdamas sukąsti dantis. Šio stingdančio šalčio nebegalėjau pakęsti, bet pajudėti iš vietos nenorėjau. Buvau per daug susidomėjusiu nepažįstamuoju, kuris neatitraukdamas žvilgsnio artėjo link manęs.

Ištiesiau drebančią ranką, kuri nuo šalčio prarado natūralią spalvą. Smalsumas užgožė ne tik baimę, bet ir protą. Elgiausi spontaniškai, negalvodama apie pasekmės. Blanki figūra artėjo link manęs. Nuleidau akis į sniegu padengtą žemę. Avėjau tik basutes, kurias spėjau įsispirti išbėgant į lauką. Nors kūnas, virpėjo iš šalčio, mano tikslas nepasikeitė. Privalėjau sužinoti, kas mane persekioja visą savaitę.

Vaizdas po truputį aiškėjo. Galėjau įžiūrėti veido kontūrus ir aukštą, plačių pečių figūrą. Atrodė, kad jį gaubia šešėlis, vis slenkantis kartu. Lyg būtų draudžiamą jį pamatyti, ar atpažinti.

Sutrikau gavusi atsaką. Balta ranka, išlindusi iš po juodo apsiausto, tiesėsi į mane. Pakėliau akis dar kartą mėgindama įžiūrėti veidą.

- Kas tu?- mano tylus balsas nubangavo oru, atsimušdamas į prieš mane stovintį nepažįstamąjį.

Mano klausimas atkreipė jo dėmesį. Staiga jis pakėlė galvą pažvelgdamas į mane. Atrodė, kad pasaulis slysta man po kojomis. Žalios, lyg beribio vandenyno atspalvio, akys privertė mane sustingti. Kirbanti ugnis jose, padėjo man suvokti, kad tai negali būti realybė.

- Padėk man...- lyg iš gelmių atsklido švelnus balsas.

Jo ranka sustingo, visai šalia manosios. Figūra nyko mano akyse.

- Palauk!- sušukau bandydama sulaikyti jį.

Bet mano ranka perėjo kiaurai, ir bejėgė kritau į šaltą sniegą. Vos pajudindama sustingusį kūną atsistojau, bet jo jau nebebuvo.