1 skyrius
Tvirtas stiklas
Žvelgiau pro langą į sniegu padegtą kiemą. Negailestinga žiema vargina žemę jau antrą savaitę. Krištolinės snaigės krito lėtai žemyn, vinguriuojančios papučiant vėjui. Saulės spinduliai atsimušė į sniegą, ryški šviesa apakino mane. Susiraukusi užsimerkiau ir žengiau žingsnį atgal, atsitraukdama nuo lango.
Atrodo paprastas rytas, bet toks jis nebuvo. Viduje jaučiau nepaaiškinamą tuštumą, lyg viskas, dėl ko iki šiol gyvenau, išnyko. Pasaulis tyčiojasi iš manęs, žmonės juokiasi. Ir kodėl? Todėl, kad aš kitokia, matau ir girdžiu tai ko neturėčiau. Gyvenu tarp dviejų pasaulių. Riba nyksta, todėl viskas po truputi griūna. Turiu viską pradėti iš naujo, kitoje vietoje, tarp nepažįstamų žmonių.
- Neli? – susimąsčiusi pašaukiau sesę, tikėdamasi, kad ji kambaryje.
- Taip, ar kas nutiko? – savo meiliu balseliu paklausė. Jos vaikiškas susirūpinimas, man visada atrodė žavingas.
- Ne nieko, tik norėjau įsitikinti, kad tu vis dar čia, – įsmeigiau žvilgsnį į savo mylimiausią kaktusą ant palangės. Baltas žiedas, buvo vos ne didesnis už patį kaktusą.
- Juk aš visada su tavimi! – užtikrino linksmu balsu.
Pasigirdo beldimas į duris.
- Prašau. – vangiai atsakiau ir atsisukau.
Kambario durys atsivėrė, tarpduryje pamačiau susirūpinusį mamos veidą. Jos akys kritiškai nužvelgė mane ir kelis lagaminus sukrautus mano kambaryje. Galbūt širdyje ji tikėjosi, kad aš persigalvojau, bet ji klydo. Neketinau sustoti, privalau pasiryžti šiam svarbiam žingsniui. Rankose gniaužiau megztinio rankovę, bandydama nuraminti nervus.
- Visgi nepersigalvojai? Kamila neprivalai išvažiuoti, čia tavo namai, o ką kiti galvoja ir kalba neturėtų...
- Mama! – piktai pertraukiau – aš daugiau nebegaliu, ar tu nesupranti? Visiems bus geriau jei aš išvažiuosiu.
- Kamila, kodėl tu su mamyte pykstiesi? – liūdnu balseliu paklausė Nelija, kuri išsigandusi stebėjo mus.
Nedrąsiai pažvelgiau į ją, paskui vėl į mamą, kuri pastebėjo mano lakstantį žvilgsnį. Nežinojau ką daryti, ar atsakyti jai, ar...
- Ji čia? – sutrikdydama mane paklausė mama.
- Mama nepakeisk temos, aš išvažiuoju, o Nelija ji...
- Aš čia! – pyktelėjusi šūktelėjo sesutė.
- Tavęs čia neturėtų būti! – susierzinusi šūktelėjau.
Neli nuliūdusi susigūžė. Iš karto pasigailėjau savo poelgio. Mama sutrikusi stebėjo mano elgesį. Nerangiai priėjusi atsisėdau ant lovos šalia sesutės.
- Atsiprašau, aš tik nesusivaldžiau...- tyliai sukuždėjau ir pakėliau galvą. Nelijos siluetas po truputi nyko.- neišeik ! – sušukau ir ranka perrėžiau jos likusius kontūrus. Ji išnyko.
- Jos jau nebėra. Patenkinta?! – įsiutusi sušukau ant mamos.
- Kamila jos iš tikro ir nėra. Nelija mirė prieš penkiolika metų.
Prisiminimai ir skausmas didžiule banga persmelkė mano kūną. Mama yra teisi, Nelijos nebėra jau penkiolika metų. Pakreipiau galvą link nedidelės nuotraukos ant sienos, joje buvau aš su Nelija, kai mudviem buvo septyneri. Visiškai vienodos suknelės ir didžiuliai kaspinai ant galvų. Mūsų buvo neįmanoma atskirti. Ne tik todėl, kad buvome panašios lyg du vandens lašai, bet todėl, kad mes buvome neišskiriamos. Visada kartu, viena už kitą. Iki tos dienos, kai mums buvo lemta išsiskirti.
- Ji paliko jus, bet ne mane...- išlemenau.
- Bet tai neįmanoma, tu gadini sau gyvenimą. Turi susitaikyti, kad jos nėra, kitaip tu...
- Išprotėsiu? – pakilau nuo lovos įsmeigdama niekinantį žvilgsnį į mamą - tai norėjai pasakyti? Žinai ką mamyte, aš jau išprotėjusi! Ir daugiau nesirodysiu tavo akyse, gali nebijoti!
- Kamila aš...
- Išeik lauk, man reikia baigti krautis daiktus. – nusisukau nuo jos, sukryžiuodama rankas ant krūtinės.
- Tu niekur nevažiuosi! – galiausiai sušuko.
- Ką? – nustebusi pažvelgiau į ją – man jau dvidešimt dveji, tu negali man uždrausti.
Mama pasimetusi nutilo, kažko ieškojo mane veide, bet neradusi nuleido rankas. Dar kartą pažvelgusi į lagaminus išėjo lauk. Galėjau atsipūsti. Netvirtais žingsniai priėjau prie sienos įsmeigdama žvilgsnį į nuotrauką. Į ją žiūrėdavau gana retai, kadangi Nelija visada su manimi. Sunku suvokti, kad kažkada ir aš tokia buvau, maža ir visada besišypsanti. O kokia dabar esu? Visų vengiama ir niekinama. Niekada neturėjau nei vaikino, nei draugų. Visada buvau viena. Pakėlusi rankas nukabinau nuotrauką ir įdėjau į lagaminą.
Pasiėmusi dėžę susikroviau likusius daiktus, knygas ir įvairiausius niekus. Nors ir atrodžiau tokia pasiryžusi išvykti, vis tiek jaučiausi sugniuždyta. Turėdama palikti visus prisiminimus, nors ir kokie skaudūs jie būtų. Juk čia mano namai, sienos, kurios matė, kaip aš augau ir keičiausi, langai, kurie man leido pažinti išorinį pasaulį. Viskas lieka čia, galiu išsivežti tik prisiminimus. Sunkiai atsidusau.
Nešiau paskutinę dėžę į savo senutėlį golfą. Nerimavau ar į jį sugebėsiu sutalpinti visus savo daiktus. Prieš tai atrodė, kad jų visai nedaug, teko pavargti nešant juos iš antro aukšto. Pastebėjau kreivus kaimynų žvilgsnius. Veiduose ryškiai matomos šypsenos, paskatino mane dar labiau paskubėti. Buvau pavargusi nuo tokių žvilgsnių, trokštu eiti gatve ir nejausti smerkiančių žvilgsnių, bei tylių pašnabždėsių.
- Kamila! – išgirdau šaukiant neramų Nelijos balsą.
Stovėjau kieme šalia mašinos. Pradėjau žvalgytis ieškodama iš kur sklinda jos balsas. Pakėlusi akis pažvelgiau į savo kambario langą. Nelija isteriškomis akimis žiūrėjo į mane ir rankomis trankė lango stiklą, kuris buvo jai per tvirtas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą