11 skyrius - Reputacija

11 skyrius

Reputacija

Prieš save išvydau plačiai besišypsantį veidą, kuriame kirbėjo paslėpti ketinimai. O taip, tai - Rėjus, jau buvau visai apie jį pamiršusi. Bet aišku, jis man neleis pamiršti, o kaipgi kitaip. Net nežinojau, ar džiaugtis, ar liūdėti jį pamačiusi. Ką man jam atsakyti? Galva buvo visai tuštutėlė. Akys nukrypo į Emiliją, kuri akies kampučiu stebėjo mus su Rėjumi, Timas buvo atsukęs nugarą, atrodė, kad jis net nejuda.

Rėjus nekantraudamas laukė atsakymo, aš tylėjau...

- Taigi ką galvoji? Ar nenorėtum? – žvelgė į mane veriančiu žvilgsniu, neturėjau kur dingti, jaučiausi nejaukiai. Juk jis mano viršininkas, tai tikrai negerai...

- Kad aš nesu alkana, be to noriu baigti savo darbą, daug ką turiu padaryti, juk pirmoji diena,- bandžiau kuo mandagiau išsisukti.

Rėjaus veide akimirksniu dingo šypsena. Dar labiau susikrimtau, tikiuosi nepasigailėsiu savo sprendimo, o tai visai tikėtina. Ir kodėl aš vis patenku į tokias nemalonias situacijas?

- Darbas palauks, nepabėgs. Be to negalima dirbti tuščiu skrandžiu, nesveika, - nepasidavė jis.

Atsidusau, manau, kad nepavyks išsisukti. Bet nenoriu, kad kiti darbuotojai galvotų, jog su viršininku mane sieja kažkokie intymūs santykiai, ir dėl to gavau darbą... Tokia reputacija nieko gero nežada, o toks jo pakvietimas pietauti sukels dar daugiau kalbų. Galvoje painiojosi įvairiausios mintys neleisdamos ramiai galvoti.

- Nesijaudink, nenumirsiu. Aš nenoriu gaišinti jūsų ir savo laiko, viskas gerai, gal kitą kartą, - nuleidau akis į kompiuterį tikėdamasi, kad jis pasiduos ir paliks mane ramybėje.

- Jeigu taip nori, tai iki kito karto, - vangiu balsu atsakė.

Mano maldos išsipildė.

Pakėliau akis žvelgdama į jį apgailestaujančiu žvilgsniu, bet jis greitai nukreipė akis ir nieko nelaukęs nuėjo savo keliais. Susmukau kėdėje pajausdama palengvėjimą, bet kaži ar jis truks ilgai. Rėjus tikrai atrodė nepatenkintas, jei jis nuspręs man, kaip nors atsikeršyti ar pamokyti... Hmm.. tai visai įmanoma. Kodėl jis būtinai kvietė mane? Kodėl ne tą ilgakoję blondinę? Tikriausiai Rėjui patinka šviežias kraujas, o aš kaip tik toks. Puikumėlis...

Sėdėjau nieko neveikdama, tiesiog spoksojau į kompiuterio ekraną vis neprisiversdama toliau dirbti. Šią akimirką norėjosi pranykti, dingti iš čia ir tiesiog pabūti viena, bet tai tik kvaili mano norai.

Erzinantis gergždimas privertė mane atsisukti. Emilija su kėde bandė prisistumti prie manęs, kėdės ratukai skleidė keistą triukšmą, atkreipiantį aplinkinių dėmesį. Sukrizenau pamačiusi jos šiek tiek juokingas pastangas, galiausiai jai pavyko ir ji sėdėjo visai šalia manęs. Apsižvalgė ir prisilenkė prie manęs.

- Bet tu čia drąsiai... Aš tai net negalvojusi būčiau sutikusi, - sušnibždėjo ir galiausiai kilstelėjo antakius šelmiškai nusišypsojusi.

- O ką aš turėjau daryti? Juk tai pirmoji mano darbo diena, nenoriu bereikalingų paskalų, - šaltai atkirtau sukryžiuodama rankas ant krūtinės.

Ema susiraukusi žiūrėjo į mane, akimirka susimąstė.

- Gal ir tavo tiesa... Nors aš čia dirbu visai neseniai, bet vis dar negaliu atsigėrėti Rėjumi, jis toks seksualus... ach...- atsiduso užsisvajodama.

Nevalingai prunkštelėjau.

- Kas? – piktai dėbtelėjo į mane.

- Ne nieko, nesusilaikiau, - su ranka bandžiau paslėpti šypseną.

- Ačiū...- ironija girdėjosi jos balse.

- Nepyk. Tiesa, Rėjus gražus, bet jis manęs nedomi,- gūžtelėjau pečiais lyg man nerūpėtų.

Emilija išplėtė akis ir nenuleisdama jų spoksojo į mane.

- Gal turi vaikiną? Ar tiesiog neturi skonio? – erzino mane.

- Neturiu ir man nereikia, man ne tai dabar galvoje, - šaltai atrėžiau.

- O kas tada galvoje?- nepasidavė.

Viduje kilo pyktis, bet tuo pačiu norėjosi juoktis. Turėjau pripažinti, kad šis pokalbis, nors buvo nemalonus, bet linksmas ir įdomus. Emilija, taip lengvai manęs neištardys, nesu skysta, bent tikiuosi, kad nesu. Ai koks skirtumas, seniai su kuo nors taip atvirai kalbėjausi... Gal tiesiog norėjau turėti draugę...

Jau žiojausi atsakyti, kai mane pertraukė piktas Timo balsas:

- Gal užteks pliurpti ir pradėsite dirbti?

Su Emilija susižvalgėme ir tyliai sukrizenome.

- Kodėl tu toks nuobodus Timai? – neiškentusi paklausė Emilija.

- Todėl, kad aš atsakingas už straipsnius, kuriuos dar nebaigėte, - net neatsisukęs atrėžė.

Sutikau su Timu, negalima atlaidžiai žiūrėti į darbą, juk jis atsakingas už skiltį. Matosi, kad jis yra tikrai atsakingas, bet vis dėlto įdomu, kas dedasi jo galvelėje, ką galvoja. Tai tikra mįslė mano pavargusiai galvelėj.

Ragindama Emiliją grįžau prie darbo, bet lyg tyčia sugurgė mano pilvas nutraukdamas įsivyraujančią tylą. Jaučiau, kaip mano skruostai po truputį pradėjo kaisti. Meldžiau Dievo, kad niekas nepradėtų juoktis ar tyčiotis. Bet negi Dievas per dieną gali du kartus padėti? Kaži, būtų per gerai...

- Gal visgi reikėjo sutikti su pasiūlymu, - sukrizeno Emilja.

- Gal užteks... – maldaujančiai pažvelgiau į ją. Nebenorėjau tęsti šios temos.

- Gerai jau gerai, - šyptelėjo ir pasiknisusi savo rankinėje ištraukė du obuolius, vieną pasidėjo ant stalo kitą ištiesė man, - štai užkask, kitaip tavo skrandis mums neduos ramybės.

- Ačiū Emilija, - alkanos akys godžiai žvelgė į obuolį, nieko nelaukdama paėmiau jį.

- Vadink mane Ema.

- Gerai.

Obuolys pranyko per kelias sekundes, net negalvojau, kad esu tokia alkana. Tikiuosi niekas nestebėjo šito baisaus vaizdo. Vėl įsivyravo mirtina tyla. Nuoširdžiai kibau į darbą, alkis manęs nebetrikdė, todėl galėjau atsipalaidavusi darbuotis. Po kelių valandų pajutau, kai akys pavargo nuo kompiuterio ekrano, atrodė, lyg tuoj pravirksiu. Vis žvilgčiodavau į laikrodį, valandos lėkė nepastebimai greitai, jaudinausi, kad galiu nespėti. Bet kai padėjau paskutinį tašką, maniau, kad iš laimės pradėsiu šokinėti. Aišku susilaikiau.

- Kamila baigei? - pirmoji prabilo Emilija.

- Ką tik, o tu? – susidomėjusi pažvelgiau į jos kompiuterį.

- Taip pat, - nudžiugusi išsišiepė.

- Išsaugokite ir atsiųskite man, - įsiterpė Timas.

Pasimetusi spoksojau į jį, kaip aš jam atsiųsiu? Jaučiausi tikra idiotė. Nusprendžiau stebėti Emiliją, ji išsaugojusi dokumentą tiesiog įmetė į pašto dėžute ant darbalaukio. Pažvelgiau į savo monitorių, tą patį padariau ir aš, pasirodo nebuvo labai sunku.

- Galite eiti, - monotonišku balsu tarė Timas.

- O tu neisi? – susirūpinusi paklausiau.

- Ne, aš dar nebaigiau... Iki rytojaus, - net neatsisukęs atsakė.

- Iki, - suglumusi tariau.

- Čiau Timukai, - krizendama atsisveikino Emilija.

Apsivilkau paltą ir palaukusi Emilijos palikome Timą vieną. Ėjome tyloje link lifto. Man pasirodė keista, kad Timo nuotaika taip greitai pasikeitė, net nesugebėjo pažvelgti į akis atsisveikinat ir nieko nepasakė, apie mano straipsnį. Tikriausiai aš jam nepatikau, gal per lėtai dirbau, o gal tiesiog jis pamanė, kad aš su Rėjumi... Fuuu.. Tik ne tai. Tikiuosi, kad tai tik mano kvaili spėliojimai ir ne karti realybė. Praeinant pro Rėjaus kabinetą kūnu perbėgo šaltas šiurpulys. Sustingau lyg įbesta.

- Kamila eime, - ragino Emilija.

Letai pasukau galvą į Rėjaus kabineto duris, žvelgiau į atsispindintį savo veidą ant stiklo. Užsimerkiau, giliai įkvėpdama, tai tiesiog nevalingas drebulys... Atsimerkiau ir prieš save išvydau jaunos merginos atspindį ant stiklo šalia manęs. Jaučiau, kaip kojos pradėjo drebėti, virpindama lūpą lėtai apsisukau, bet už manęs nieko nebuvo, kai atsisukau merginos ant stiklo nebebuvo. Širdis plakė lyg pašėlusi, jaučiau, kaip pradėjo svaigti galva, kūnas manęs nebenorėjo klausyti.

- Kamila kas tau?!!! – išsigandusi suklykė Emilija.

Bet nesugebėjau jai ką nors atsakyti, nebejaučiau žemės po kojomis, susmukau vietoje pasinerdama į begalinę tamsą.