2 skyrius - Išgąstis

2 skyrius

Išgąstis

Nelijos baltas veidas atrodė dar liūdnesnis tarp nėriniuotų užuolaidų, kurios blaškėsi į visas puses. Jos mažytis kumštis atsimušė į stiklą, bet tai nesukėlė jokio garso. Dabar, kaip ir ne vieną kartą braukiau ašarą žiūrint į jos kančias. Ji neturi gyvenimo, blaškosi po pasaulį nežinodama, kur jos vieta. Juk ji dar tokia maža... Turėjau aš būti jos vietoje ar bent mirti kartu su ja. Nelija negalėjo manęs palikti ir dabar nenori, negi todėl ji neiškeliauja į dangų? Daug kartų apie tai mąsčiau, bet kas kart atrandu priežasčių netikėti šia versija. Trokštu jai padėti, bet kaip?

Apsižvalgiau norėdama įsitikinti, kad niekas manęs nestebi. Keli praeiviai kalbėjosi tarpusavyje, net nežiūrėdami į mano pusę. Nieko negalvodama pasileidau bėgti namų link, drebančiomis rankomis atplėšiau duris. Bėgdama užkliuvau už kilimo ir susvyravusi atsimušiau į sieną. Sudejavusi paglosčiau skaudantį petį, bet tęsiau savo tikslą. Laikydamasi už laiptų turėklų, užlipau į antrą aukštą. Atlapojusi savo kambario duris akimirksniu sustingau įsmeigdama žvilgsnį į tuščią langą. Užuolaidos švelniai bangavo, ryškūs saulės spinduliai glostė jas. Langas buvo plačiai atvertas, Nelijos nemačiau.

- Neli?! – sucypiau ne savu balsu.

Apsižvalgiusi pripuoliau prie lango, laikydama už palangės persisvėriau norėdama patikrinti ar mano kraupios mintys gali būti tiesa. Žvelgiau į nieko neišsiskiriantį kiemą. Nelijos niekur nemačiau.

- Kamila!?- liūdnas Nelijos balsas mane išgąsdino.

Pakraupusi atsisukau į ją. Neli buvo nuleidusi galvą, atrodė, lyg kęstų nepakeliamą skausmą. Rankos nusvirusios, o tvarkingos kasos susišiaušusios. Akių negalėjau matyti.

- Nelija, kas atsitiko?- atsargiai paklausiau, bijodama ją išgąsdinti.

- Tu ketinai mane palikti?- virpančiu balsu išlemeno, net nepajudėdama.

Mano galvoje pradėjo suktis įvairios mintys, permetusi jas suvokiau, kodėl aš sukėliau tokias Nelijos išvadas. Aš net nežadėjau ją palikti, kodėl ji taip galvoja? Juk tai tiesiog neįmanoma, o gal ne?

- Kodėl tu taip galvoji? Aš net neketinau.

- Bet tu mane užrakinai! – sušuko, kiek leido balsas.

- Apie ką tu kalbi?- pasimečiau.

- Aš negalėjau išeiti, jis sakė, kad man negalima eiti su tavim, - pirštu parodė į kambario sieną.

Žengiau dar vieną žingsnį įsistebeilindama į Nelijos parodytą vietą. Mirguliuojantis oras privertė mane atšokti. Tryniau akis manydama, kad man pasivaideno. Dar kartą pažvelgusi nieko nebemačiau, sumišusi pažvelgiau į Nelijos žalias akis.

- Kas tas jis?

- Dėdė, jis... – sumišo pažvelgusi į sieną – buvo čia...

- Nelija eime iš čia...

Čiupau už rankos, bet ji perėjo kiaurai. Žvilgsniu parodžiau, kad sektų man iš paskos. Laiminga sulinkčiojo galvą ir plačiai nusišypsojusi nulėkė laiptais žemyn. Lėtai atsisukau ir dar kartą pažvelgiau į tą pačią sieną, ieškodama bet kokio ženklo. Prieš akis iškyla matytas vaizdas, stipriai užsimerkiu ir apsisukusi ant pirštų galų išėjau iš kambario. Man tik pasirodė, čia nieko nebuvo.

Ranka švelniai slydo laiptų turėklais, akimis tyrinėjau daug metų matytas sienas ir daiktus. Norėjosi įsiminti kiekvieną smulkmeną ir detalę. Juk negalėjau žinoti, gal viską matau paskutinį kartą. Po Nelijos mirties daug kas pasikeitė. Mama ilgą laiką kaltino mane, kaip aš turėjau jaustis? Ypač tada, kai ji užgeso prieš mano akis. Buvau maža, negalėjau susigaudyti ar padėti.

- Kamila greičiau! – susierzinusi pašaukė mane Nelija.

Lyg pabudusi iš tranco nulipau laiptais žemyn. Namai buvo tušti, mama darbe. Iš dalies džiaugiausi, bet skaudu ją palikti vieną. Gaila, kito pasirinkimo neturiu. Tik atsisveikinti su gyvenimu, kurį paliksiu už šių namo durų. Žinoma, tik trumpam laikui, nuo praeities nepabėgsi, jis lyg šešėlis visada persekios mane. Kaip mažoji Nelija, nuo jos nei pabėgsiu, nei pasislėpsiu. Per tiek metų jau turėjau susitaikyti, bet viskas nėra, taip paprasta.

Atidariusi dureles atsisėdau į mašiną. Neli krykštavo ant galinės sėdynės. Nors vienam ši kelionė suteikia džiaugsmo. Juk jau daugybė metų ji nebuvo išvažiavusi iš šio miestelio. Pasitikrinau rankinės turinį, buto adresas ir piniginė vietoje. Nenoriai užvedžiau mašiną, riaumojantis variklio garsas nubaidė kelis paukščius. Neli garsiai nusijuokė.

- Jis toks senas...

- Kitokio neturiu... – burbtelėjau.

- Mačiau tokią gražią mašiną per televizorių, kodėl tu tokio neturi? – rimtu balseliu paklausė.

- Tokios mašinos kainuoja labai daug... – nusišypsojau.

- O kiek tas daug? Juk sakei susirasi darbą sostinėje.

- Susirasiu, bent to tikiuosi. Bet pirmiausiai turiu įsikurti, kaži ar užteks mano santaupų.

Išsisukau iš pagrindinio kelio į autostradą. Žemėlapis ant priekinės sėdynės man buvo, kaip gelbėjimo ratas. Tokiu atstumu dar neteko važiuoti, bet laikas išskleisti sparnus ir pamatyti pasaulį, daugiau nei dvidešimt kilometrų spinduliu. Net juokinga, kokia esu atsilikusi. Baimė mane lygi nuo pat vaikystės, tai tapo mano kasdienybe.

- Ar dar ilgai? – jau apie dešimtą kartą paklausė Nelija, zirzdama ant sėdynės.

- Netoli, pakentėk.

- Mes važiuojame, taip ilgai...

Po valandėlės pagaliau pamačiau sostinės pradžią. Širdyje pasidarė ramiau, bet tuo pačiu pajaučiau baimę. Ir vėl ji? Esu viena, nepažįstamoje vietoje. Bet ką galiu prarasti? Pasaulis pilnas paslapčių, ir jų visų negali žinoti, nes tada pasaulis taps neįdomus. Aš su savimi nešioju labai didelę paslaptį, kitiems negalima jos sužinoti, nes tada viskas prasidės iš naujo. Mano gyvenimas ir vėl sugrius.

Tyrinėdama žemėlapį pagaliau radau adresą. Pasistačiusi mašiną išlipau lauk. Pakėliau galvą žvalgydamasi į daugybę daugiaaukščių namų ir įvariusias reklamas. Užrakinau mašina, Nelija stovėjo šalia manęs įsikibusi į palto kraštą. Prie savęs spausdama rankinuką pradėjau eiti link adrese nurodyto namo. Aš čia gyvensiu?