4 skyrius - Laiptinė

Laiptinė

Drebančiomis rankomis atsirėmiau į žemę, pakėlusi galvą apsižvalgiau. Nelijos nebuvo.

- Neli! – verksmingu balsu išlemenau.

Atsakymo nesulaukiau, buvau visiškai viena. Atsisėdusi ant žemės apkabinau kojas. Galva nusviro ant kelių. Nežinojau, ką daugiau daryti. Kas ją išsivedė, gal daugiau niekada nesugrįš? Taip negali būti, negali! Aš nenoriu būti viena...

Taip prasėdėjau apie dešimt minučių, iki tol kol šaltis pradėjo kaustyti mano kūną. Kambaryje po truputį pradėjo nykti šviesa, jį užvaldė vakaro tamsa. Kūnu perbėgo nemalonus šiurpulys, kai vėjas atsitrenkė į langą, išjudindamas iš vietos. Pakėliau galvą, apsižvalgiau aplinkui. Privalau būti stipri, negali pasiduoti, juk pradedu naują gyvenimą.

Nerangiai atsistojau, palikdama šaltas grindis. Pirmiausiai mano žvilgsnis nukrypo į lovą. Pasiėmusi reikalingą dėžę, ištraukiau švarią patalynę. Su šluota trenkiau į čiužinį, dulkių gūsis privertė mane nusičiaudėti. Ir kur aš papuoliau? Akivaizdu, reikės naujos lovos. Pasiklojusi lovą atsisėdau ant jos. Mano akys sustojo ties viena dėže, stryktelėjusi nuo lovos. Ištraukiau nešiojamą kompiuterį ir įjungusi jį paleidau muzikos grotuvą. Raminanti muzika užliejo visą kambarį, pasijutau žymiai geriau. Nuėjau į virtuvę, spintelės buvo visiškai tuščios, neradau net stiklinės atsigerti vandeniui.

Žvilgtelėjau į laikrodį, rodė pusė aštuonių. Juk žiema, vakarai visada ilgesni. Nusprendžiau išeiti į lauką, reikia atrasti nors vieną prekybos centrą, neturėjau visiškai ko valgyti. Išjungiau kompiuterį. Apsivilkau paltą ir radusi rankinę išėjau iš buto. Užrakinau duris.

Lipau laiptais žemyn, kai netikėtai išgirdau artėjančius žingsnius. Pasimetusi pakėliau akis į viršų, manydama, kad kas nors ateina iš viršutinių aukštų. Bet mano akys sustingo ties laiptais, ant jų išvydau senyvo amžiau moterį, kuri sėdėjo nuleidusi galvą.

- Gal reikia pagalbos? – nedrąsiai paklausiau jos.

Moteris net nepajudėjo. Sutrikusi stebėjau ją. Staiga atsidarė laiptinės duris, nukreipdamos mano dėmesį, deja nespėjau pamatyti kas įėjo. Kai atsisukau, moters nebebuvo. Jaučiau, kaip visą kūną apėmė drebulys. Išsigandusi nubėgau laiptais žemyn, čiupau laiptinės durų rankeną ir kaip beprotė išbėgau lauk. Nespėjau sustoti, kai prieš save pamačiau žmogų, puoliau į jį, bet lyg nebūtų maža, netyčia paslydau ant užšalusios pelkės. Neišlaikius pusiausvyros kritom abu ant žemės.

- Auč... – sudejavau iš skausmo.

Rankomis atsirėmiau į šaltą ledą.

- Atsiprašau labai aš... – lemenau kažką.

- Lipk greičiau nuo manęs! – piktai sušuko ant manęs vyriškas balsas.

Kęsdama skausmą, atrėmiau kojas ir nerangiai atsistojau. Laikydama už nugaros rankas išsitiesiau, kaklą pervėrė aštrus skausmas.

- Ar tu bent žiūri kur eini? – burbuliuodamas stojosi nepažįstamasis.

- Atsiprašau, aš labai išsigandau, kai ten buvo ta moteris, o paskui kažkur... – nutilau suvokusi, kad paistau tikras nesąmones, kuriomis niekas tikrai nepatikės.

Valydamas sniegą nuo drabužių vyras pažvelgė į mane. Pakėliau rankinę, kuri buvo nukritusi ant žemės. Dabar galėjau jį pažiūrėti. Pustrumpiai plaukai madingai nukirpti, o didelės akys įrėmintos į tvarkingus antakius, lūpų kampučiai pakilę, mačiau, kad jis taip pat vertina mane. Prabangus juodas paltas, kruopščiai užvyniotas šalikas ant kaklo, odinės pirštinės. Viskas dvelkė pinigais ir prestižu. Amžių buvo gana sunku atspėti, bet už mane tai tikrai vyresnis, tikriausiai koks nors verslininkas, ar šiaip turtingos šeimos atžala. Aš atrodžiau, kaip balta varna prieš jį. Susigėdusi susigūžiau, nuleidau akis.

- Dar kartą atsiprašau, aš eisiu... – nesulaukdama jo atsakymo prabilau, norėjosi kuo greičiau dingti. Apsigręžiau žengdama žingsnį.

- Palauk! - netikėtai sušuko.

Nenoriai atsigręžiau.

- Aš jau atsiprašiau, - burbtelėjau.

- Aš tai pat norėjau atsiprašyti, skubėjau ne mažiau kaip jūs, todėl esu kaltas ir aš.

- Negi jums rūpi ką tokia, kaip aš galvoja apie jus? Man nereikia jokių atsiprašinėjimų, keliaukite toliau, - iškošiau pro dantis.

Susikišau rankas į kišenes, stebėdama jo veido fizionomijos pokyčius.

- Suprantu, kad jus supykdžiau, bent leisk sužinoti bent tavo vardą, - žengė link manęs.

Pakėlusi rankas atsitraukiau.

- Ei, ei, tavo nuotaikos greitai keičiasi. Laikykimės saugaus atstumo. Neieškau pažinčių, todėl likime prie jūs, to turėtų užtekti. Be to, jūs kažkur skubėjote, ar ne taip? – šyptelėjau.

- Tiesa, - žvilgtelėjo į veidrodį.

Net neatsisveikindama apsigręžiau ir patraukiau link gatvės.

- Susimildama, negi taip sunku!? – šūktelėjo pamatęs mano elgesį.

- Jei būtum prisistatęs, gal ir būčiau pasakiusi! – juokdamasi šūktelėjau, užėjusi už namo jo nebemačiau.

Eidama pėsčiųjų takeliu žvalgiausi ieškodama kokios nors parduotuvės. Toli eiti nereikėjo, kai pamačiau prekybos centrą. Įsidėmėjau kelią, kad einant atgal nepasiklysčiau. Pasiėmiau vėžimėlį, nusprendžiau tuo pačiu nusipirkti reikalingiausių daiktų. Eidama į vežimėlį kroviau: lėkštes, puodelius, valgymo įrankius, samtį, rankšluosčius, arbatinuką, maistą ir taip toliau... Po pusvalandžio mano vežimėlis buvo perpildytas, daugiau nieko nebegaliu krauti, kitaip namo niekaip visko neparneščiau. Pasiėmiau kelis laikraščius ir žurnalą, jose gal rasiu darbo skelbimų. Už viską sumokėjusi kasoje, krypuodama keliavau namo. Nešiau du didelius krepšius, viename iš jų vyravo - maistas, kitame - įvairiausi reikmenys. Slidus kelias, dar labiau apsunkino mano kelionę.

Sustojau pailsėti laiptinėje, sunkiai gaudžiau orą. Lauke buvo gana šalta, gal apie dešimt laipsnių šalčio. Rankos buvo visiškai sušalusios, sukišusi jas į kišenes atsirėmiau į sieną. Išgirdau greitus žingsnius, kurie leidosi laiptais. Nuleidau galvą norėdama linkti nepastebėta.

- Čia ir vėl tu?- išgirdusi klausimą pakėliau galvą.

Vos keliais laipteliais aukščiau stovėjo tas pats vyras, su kuriuo prieš tai susidūriau.

- Tu manęs laukei ar ką? – susiraukusi burbtelėjau.

- Nors nepatikėsi, bet susitikom atsitiktinai, - šyptelėjo.

Matėsi, kad jam šis susitikimas labai patiko. Kažko nesinorėjo juo tikėti, bet per daug gerai apie save galvoju.

- Kaip matau, tau visai patinka mane erzinti, - mane dažniausiai erzina perdėtas žmonių lipšnumas.

Pasilenkusi paėmiau krepšius.

- Mano tikslas - ne toks, palauk, padėsiu tau, - nulipęs laiptais paėmė krepšius.

- Aš galiu pati, - suirzau.

- Tu vos paeini, nesiginčyk geriau.

Daugiau nebeturėjau ką atsakyti.