9 skyrius - Kolega

9 skyrius

Kolegos

Nustačiau rimtą ir tuo pačiu nerūpestingą veidą. Negalėjau parodyti savo emocijų šiam šikniui, to tikrai nesulauks. Turiu baigti prisigalvot visokių vėjų ir neišskysti, atėjau čia dirbti, privalau parodyti ką sugebu.

- Vau... vos tave atpažinau. Praskaidrinai man rytą, - su ironija balse sustojo prieš mane.

- Kurgi ne, manau, kad tau padėjo ta blondinė, tikrai ne aš, - erzinau jį.

-Ji? Tikrai ne, ji tik niekas, tau neprilygsta,- mirgtelėjo man akį.

Na jau dabar aš įsiutau, viduje tiesiog degiau pykčiu. Šis pamaiva dar drįs mane lyginta su ta..ta... Net neturiu žodžių, kaip ją apibūdinti. O kas aš jam? Porcelianinė lėlė? Turiu tvardytis...

- Tai kur mano darbo vieta? – pro sukąstus dantis paklausiau, tyčia pakeičiau temą.

- O tu matau nekantrauji pradėti, man patinka darbštūs darbuotojai. Pirmiau užeikime į mano kabinetą.

Ištiesė ranką leisdamas man eiti pirmai. Šyptelėjusi kreiva šypsenėle nuėjau jo kabineto link. Jis ėjo šalia manęs, mandagiai atidarė kabineto duris. „Tokiu lipšnumu jis manęs neapgaus“ pagalvojau. Vis dar buvo sunku perprasti jo charakterį, kartais norėdavosi spjauti jam į veidą, o kitą akimirką tiesiog žiūrėti į jį. Bet ne, aš ne iš tų kurios limpa jam prie kaklo, parodysiu...

Patogiai įsitaisiau toje pačioje kėdėje, kaip vakar.

- Na ką gi, pirmiausiai štai darbo sutartis,- ištiesė baltą lapą man, paėmiau jį ir pradėjau skaityti,- svarbiausi punktai yra tokie, jog dirbsite žurnaliste, na čia savaime aišku, penkias dienas per savaitę, bet yra punktas, kuris rašo, kad gali tekti dirbti ir savaitgaliais, čia priklauso nuo aplinkybių. Suprantate, kad naujienos nelauks, kol baigsis savaitgalis, mums reikia pačių naujausių, šviežių, suprantate?

- Žinoma, - atsakiau linksėdama galvą, vis dar buvau įkniubusi į sutarties skaitymą.

- Taigi tu priklausysi naujienos skilties grupei, ją sudaro dabar du žmonės, su jais vėliau supažindinsiu. Laikraštyje ši skiltis sudaro tris puslapius, pagrindinės temos: kultūra, renginiai, žmonės, nelaimingi atsitikimai ir panašiai.

- Čia rašoma, kad pirmasis mėnuo bandomasis? Kaip suprasti? – susirūpinusi pažvelgiau į jį.

- O kas čia neaišku? Jei per mėnesį nesugebėsite pritapti, tada turėsim su tavimi atsisveikint,- šyptelėjo, lyg tai jam labai patiktų. Šūdžius...

- Supratau...- atsidusau.

- Na čia ne naujiena, daugumoje darboviečių taip yra, taigi...

- Kur man pasirašyti? – nieko nelaukdama paklausiau.

- Ten apačioje, - pakilo nuo kėdės, padavęs parkerį atsistojo šalia.

Buvo šiek tiek nejauku, toks artumas man nepatiko. Greitai pasirašiau ir atidaviau jam lapą.

- Sveikinu, dabar esi mūsų laikraščio darbuotoja, - šypsodamasis ištiesė man ranką, nenoriai spustelėjau ją.

- Ačiū... – išlemenau.

Stojosi nejauki tylos minutė. Rėjus vis dar spaudė mano ranką, lyg neketindamas paleisti. Pirmoji atsipeikėjusi patraukiau ją. Nuleidau akis, man nepatinka toks jo veriantis žvilgsnis.

- Taigi...- nutęsė, lyg kažko laukdamas.

- Taip? – klausiamai pažvelgiau į jį.

Rėjus įtemptai mąstė, mačiau, kad nori kažką pasakyti. Dvejojo, bet galiausiai prabilo.

- Kamila, norėjau dar kartą atsiprašyti dėl vakar. Nederėjo man taip elgtis, bijojau, kad šiandien gali nebe pasirodyti...- jo balsas užlūžo.

Rėjaus žodžiai mane privertė sustingti. Dabar aš dvejojau. Tikėti juo ar ne? Gal tai tik puiki jo vaidyba, kuri galiausia baigsis lova. Žvelgiau į jo ryškiai mėlynas akys, ir nemačiau nieko, išskyrus susirūpinimą. Jis laukė mano atsakymo, kruopščiai rinkau tinkamus žodžius. Ką aš jam galėjau pasakyti? „Nieko tokio, mane tik išgąsdino kažkokios merginos vaiduoklės balsas, ai beje ar aš tau sakiau, kad matau dvasias?“. Tikriausiai iškviestų apsaugą ir išmestų mane iš čia. Neblogas vaizdelis.

- Pamiršk viską, nieko nebuvo, - nuleidau akis įsmeigdama jas į grindis.

-Tikiuosi, tai nepakenks mūsų tolesniam bendravimai. Nedelskim, eime parodysiu tavo darbo vietą.

Nusiraminau, kai jis pakeitė temą. Iš manęs melagė ne kokia, todėl ši padėtis man nė kiek nepatiko, jaučiausi spaudžiama iš visų pusių. Rėjus linktelėjo galvą rodydamas, kad sekčiau iš paskos. Stengiausi išlikti rami, nors rankos nevaldomai drebėjo. Ko aš bijojau? Net pati nežinau. Nemėgau pažindintis su naujais žmonėmis, o išgirdusi, kad dirbsiu grupėje su dviem žmonėmis, mane šiek tiek gąsdino. Jei nepritapsiu? Jei susimausiu vos tik pradėjusi dirbti? Čia ne šiaip sau koks laikraštukas, o masiniu tiražu leidžiamas leidinys. Jį skaito daugybė žmonių... daugybė...

Ėjau šalia Rėjaus šviesiu koridoriumi, akimis prabėgau pro stiklines duris ant kurių buvo užrašyta „Posėdžių salė“. Dar praėję kelias duris pasukome į dešinę, prieš save išvydau erdvią patalpą, kurio virte virė darbas. Joje buvo kelios eilės stalų su kompiuteriais, kurie buvo atskirti pertvaromis, lyg ir kaip siena. Žmonės vaikščiojo, kalbėjosi, nors buvo anksti, bet žmonių čia netrūko. Net negalvojau, kad čia dirbs tiek žmonių. Nujaučiu, kad čia tik dalis jų.

Rėjus nesustodamas ėjo toliau, aš negalėjau atsižiūrėti šia vieta. Nuo dabar čia bus mano antrieji namai. Tik dabar pastebėjau, kad vos pamatę Rėjų visi niunka į kompiuterį ar popierius, prieš tai kalbėję ar šiaip nuobodžiavę. Matėsi iš veidų, kad Rėjus nebuvo jų taip laukiamas žmogus. Tikriausiai Rėjus nėra angeliukas, gi jis vyriausias redaktorius, labai svarbios pareigos. Ne tik jis sulaukė žvilgsnių, keli vaikinai akivaizdžiai spoksojo į mane ir kažką šnibždėjo vienas kitam. Vienas buvo gana aukštas, tamsiais plaukais, kurie uždegė dalį apvalaus veido, kitas šiek tiek žemesnis, kaštoniniais plaukais, kurie buvo išsidraikę į visas puse, lyg ką tik išlipęs iš lovos. Abu vilkėjo gana solidžiai, su prasektais marškiniais ir kostiuminėmis kelnėmis. Kiek spėjau pastebėti, panašiai buvo apsirengę visi. Turėsiu atnaujinti savo garderobą ir skubiai. Pastebėjęs vaikinų žvilgsnius Rėjus piktai dėbtelėjo į jų pusę. Vaikinai akimirksniu nuleido akis į savo kompiuterius. Patenkinta šyptelėjau.

Praėjome dar kelias eiles stalų, kol galiausiai Rėjus pasuko į kairę ir sustojo šalia tuščio stalo. Aš taip pat sustojau žvelgdama į juodą kompiuterio ekraną ir tuščią kėdę. Šalia stovėjo dar du stalai, kurie jau buvo užimti. Visi šie trys stalai buvo vienas šalia kito ir nuo kitų atskirti sienomis, ant kurių buvo prikabinėta įvairiausių lapų lapelių, nuo laikraščio skiaučių ir plakatų. Prie kitų dviejų stalų sėdėjo vaikinas ir merginas, kurie pamatę mus atsisuko. Išvydau klausiančius žvilgsnius nukreiptus į mane. Tikriausiai jie nežinojo, kad aš pasirodysiu. Čia aš dirbsiu?

Rėjus atsisuko į mane.

- Atėjome, štai tavo darbo vieta. Kompiuteris, yra internetas ir visos reikalingos programos. Beje susipažink čia tavo kolegos Timas ir Emilija.

Pirmoji pašoko mergina ištiesdama man ranką.

- Sveika, aš esu Emilija, malonu susipažinti, - nuoširdžiai nusišypsojo, švelniai spustelėjau jos ranką.

Mane pakerėjo jos juodi ilgi plaukai, kurie įrėmino ausinio atspalvio veidą. Lygi oda atrodė vos ne tobula, rudos akys puikiai tiko šiame derinyje, o putlios lūpos buvo išryškintos rausvu blizgiu. Už mane ji buvo vos žemesnė, bet avėjo aukštakulnius ir dėvėjo smėlio spalvos kostiumėlį, kuris puikiai tiko jos idealiai figūrai. Nurijau pavydo seilę.

- Man taip pat, mano vardas Kamila.

Vaikinas taip pat pasekė merginos, tai yra dabar Emilijos, pavyzdžiu.

- Kiek supratai aš esu Timas, sveikinu prisijungus prie mūsų kolektyvo, - plačiai nusišypsojo parodydamas baltutėlius dantis.

Timo akyse mačiau nuoširdumą, nuo pirmo žvilgsnio jaučiau iš jo sklindančią šilumą. Man labiausiai krito į akis jo simpatiškas veidas ir mieli akinukai, kurie jam puikiai tiko, gal net pridėjo žavesio. Reikėjo šiek tiek kilstelėti galvą norit į jį pažiūrėti.

- Ačiū... – nedrąsiai išlemenau.

- Paliksiu tave jų globai, nesijaudink jie tau paaiškins ir pasakys ką daryti. Aš turiu daug darbų, todėl turiu eiti. Sėkmės Kamila, - net nespėjus man atsakyti apsisuko ir nužingsniavo atgal.

Tiesiog puiku, jis mane paliko net nespėjus atsitokėti. O kas dabar? Lėtai pasukau galvą pažvelgdama į juos.