6 skyrius - Laikraštis

6 skyrius

Laikraštis

Nelijos akys lyg nebylios žvelgė į mane klausdamos to paties. Apatinė lūpa nevaldomai pradėjo drebėti, norėjo kažką pasakyti, bet vietoj to prikando ją. Nežinodama net ką daryti paliečiau Dainiaus kaktą, tada palenkiau galvą klausydamasi ar jis kvėpuoja. Atsidusau, kai pajutau švelnaus oro gūsį man į ausį.

- Dainiau ar girdi mane?- tyliai paklausiau, net pati bijodama savo balso, o gal net jo.

Nė judesėlio. Kelias sekundes palaukusi pakėliau akis į Neliją, kuri sustingusi stovėjo visai šalia. Jos balta oda atrodė, kaip permatoma, be galo plonytė. Akys žibėjo, kaip krištolas.

- Neli? – nedrąsiai kreipiausi.

Ji staiga įsmeigė bedvasį žvilgsnį į mane. Net krūptelėjau, laukiau, net nežinau ko...

- Čia ne aš Kamila, tikrai ne aš! – purtydama galvą traukėsi šalin.

- Bet kas? Kodėl Dainius be sąmonės? Kažką reikia daryti. – kamantinėjau, nors tai labiau priminė tardymą.

- Aš...aš...- nedrįso pasakyti.

- Neli kalbėk! – nesusivaldžiusi sušukau.

- Aš nenorėjau, kad jis jam ką nors padarytų…- nuleidusi akis žiūrėjo į gulintį Dainių.

- Kas tas „jis”? Ir ką jam padarė?

- Dėdė...Jis palietė jį ir staiga jis pakrito. Aš bijojau net pajudėti...- jos balsas virpėjo.

Pažvelgiau į vis dar nejudantį Dainių, pakilusi pribėgau prie vieno iš krepšio ir ištraukiau vaistinėlę. Drebančiomis rankomis atradau amonijako ir vatos. Prikišau jam prie nosies vatos gabalėlį, po kelių sekundžių jis pradėjo raukytis.

- Dainiau, ar girdi mane?- susirūpinusi paklausiau.

Jis mirgčiomas galiausiai atsimerkė ir pasimetės pažvelgė į mane.

- Kas čia nutiko?

Nežinojau ką atsakyti, negi pasakysiu kad jį užpuolė vaiduoklis. Jis mane išvadintų beprote. Turėjau kažką sugalvoti ir kuo greičiau, kad jis nieko nesuprastų. Galvele mano dirbk...

- Nežinau, aš buvau virtuvėje, kai grįžau tu gulėjai ant žemės. Tikriausiai nualpai. Ar tau viskas gerai su sveikata, tu man jau kai atėjai atrodė baltas, - stengiausi atrodyti susirūpinusi.

- Aš pamenu tik tiek, kad užsirašinėjau matmenis ir staiga man aptemo akyse. Man reikia atsigulti...- užiėmė už galvos.

- Žinoma, gulkis ant sofos. Štai arbata, atsigerk gal pagerės. – padėjau puodelį ant staliuko.

Dainius atsigulė ant sofos, jo veide mančiau sumišimą. O kaip jis gali kitaip jaustis? Jei tik žinotų tiesą... Akys nukrypo į Neliją stovinčią prie durų. Jos akys žvelgė į žemę, o kūnas buvo lyg sustingęs. Taip norėjosi sužinoti, kas dabar dedasi jos mažoje galvelėje. Gal ji man melavo ir savo veiksmus teisina išgalvotu dėde? Bet jei tai tiesa... Kas toji dvasia ir ko ji nori iš mūsų? Man tik vienas aišku, kad tai nieko gero nežada.

- Kaip jautiesi? – paklausiau Dainiaus.

Jis vis dar gulėjo užsiėmęs už galvos, pergyvenau, kad jam nepasidarytų dar blogiau.

- Taip pat...- vangiai atsakė.

- Gal tau būtų geriau grįžti namo ir mūsų planus atidėti rytojui?

- Gal visgi tavo tiesa, - pakėlęs akis pažvelgė į mane.

- Nenoriu, kad per mane tau kas nors atsitiktų, - nuoširdžiai nusišypsojau, prarydama sunkią kaltę.

Dainiaus akyse pamačiau laimės kypirkštėlę, tikiuosi jis mano žodžių nesuprato klaidingai. Sunkiai pakilęs iš lovos pasiėmė kelis savo atsineštus daiktus ir patraukė link durų. Sekiau jam iš paskos stebėdama jo linguojantį kūną. Priėjęs prie durų atsisuko į mane.

- Iki rytojaus...- burbtelėjo.

- Iki, tikiuosi rytoj jausiesi geriau.

- Ne tu viena, - atsakės užtrenkia duris man prieš akis.

Stovėjau vietoje bandydama suvokti kas čia atsitiko. Daug klausimų sukosi mano galvoje, bet nežinojau kas galėtų į juos atsakyti. Niekada negalvojau, kad dvasios gali taip paveikti žmogų. O jei dabar mano eilė? Papurčiau galvą vydama tokias mintis.

Apsisukusi patraukiau link svetainės, Nelijos jau nebebuvo. Žvilgtelėjau į laikrodį ant rankos, kuris rodė trečią valandą dienos. Ką aš dabar veiksiu? Turiu visą dieną, beje šiandien pirmadienis. Visgi galėčiau susirūpinti dėl darbo. Atsiminiau ant lovos gulinčius laikraščius. Patraukiau link virtuvės, pasiėmiau porą bandelių ir nukeliau į miegamąjį. Patogiai įsitaisiau ant lovos ir atsikandusi bandelės pradėjau sklaidyti laikraštį.

Laikraštis mirgėjo nuo pasiūlymų dirbti padavėja, auklė, valytoja... Su tokiais darbais nenorėjau prasidėti, geros ateities jos man nesiūlė. Ypač tada, kai mane labiausiai domino žurnalistės darbas, be to turėjau ir diplomą. Jau buvau praradusi viltį ir jau ketinau laikraštį mestį į šalį, kai mano akys užkliuvo už skelbimo laikraščio apačioje. „Ieškome laikraščiui naujo žurnalisto(ės) naujienų skiltei. Būtinas išsilavinimas. Adresas: Laisvės g. 16...“

Pašokau lovoje, to žodžio prasme. Negalėjau patikėti, kad man galėjo taip pasisekti. Tiek svajojau apie tokį darbą. Negalėjau laukti nė minutės. Prišokau prie savo lagamino ieškodamo ko nors tinkamo pokalbiui dėl darbo. Turiu atrodyti solydžiai, bet ne per daug. Ištraukiau juodas aptemptas kelnes ir baltą megztuką. Apsivilkusi drabužius pažvelgiau į veidrodį. Vaizdas manęs labai nedžiugino. Sugalvojau pasileisti plaukus, ko nelabai mėgdavau. Perbraukiau šepečiu kelis kartus per plaukus, leidau jiems lengvai kristi ant pečių. Apsivilkau paltą, į rankinuką įsimečiau diplomą ir užsidėjau ant peties, o laikraštį stipriai spaudžiau rankose. Jame buvo skelbimas su adresu.

Išėjusi iš laiptinės patraukiau link savo golfiuko. Atrakinusi mašiną išokau į vidų. Drebančiomis rankomis užvedžiau variklį ir įjungiau šildymą, leidau varikliui įšilti. Staiga toptelėjo, kaip reikės rasti Laisvės gatvę, jug aš nepažystu šio miesto. Susmukau savo sėdynėje. Žemėlapis... Ir kaip aš ankščiau nepagalvojau? Atidariau prietaisų skyrelį ir ištraukiau miesto žemėlapį. Kelias minutes įnirtingai ieškojau reikiamos gatvės ir kaip ten nuvažiuoti. Galiausi išsiaiškinusi pajudėjau iš vietos.

Gatvių ir namų gausa painiojo ir vis ilgino mano kelionę. Nemaniau, kad bus taip sunku rasti vieną gatvelę. Gal po kokio pusvalandžio pagaliau radau Laisvės gatvę. Pasistačiau mašiną artimiausioje aikštelėje ir pradėjau ieškoti šešiolikto namo. Prieš save išvydau gal kokių dešimties aukštų namą ant kurio buvo parašyta „Sostinės dienraštis“. Mano veidas akimirksiu nušvito.

Drąsiai pakėlusi galvą atidariau duris ir žengiau vidun.