7 skyrius - Pokalbis

7 skyrius

Pokalbis

Prieš save išvydau erdvę patalpą, kurios dalis sienos buvo vien iš stiklo, atsivėrė vaizdas į miestą. Vienoje pusėje stovėjo eilė kompiuterių, stalai, įvairios reklamos, buriavosi ir kalbėjosi žmonės. Vieni sėdėjo prie kompiuterių, kiti įnirtingai diskutavo sėdėdami ant fotelių. Kitoje pusėje pamačiau mielą merginą sėdinčią su ausinėmis ir su kažkuo kalbančia. Ji sėdėjo prie aukšto stalo virš kurio buvo parašyta „Informacijos skyrius“. Nieko negalvodama patraukiau link jos.

- Laba diena, - pasisveikinau.

Mergina išgirdusi mane pakėlė akis.

- Laba diena, kuo galėčiau padėti?

- Aš pagal skelbimą, dėl žurnalistės darbo, - šyptelėjau.

- Jums pasisekė, esate pirmoji. Turėsite pokalbį su vyriausiu redaktoriumi, kuris ir nuspręs. Jis kaip tik dabar yra savo kabinete. Pakilkite liftu į trečią aukštą ir paeikite koridoriumi tiesiai, pamatysite jo kabinetą. Sėkmės, -nuoširdžiai nusišypsojo.

- Ačiū, man tikrai prireiks.

Atsidususi nuėjo link lifto. Paspaudžiau trečią mygtuką ir su baime kilau į viršų. Pokalbis su vyriausiu redaktoriumi mane gardino dar ir kaip. O jei susimausiu, pasakysiu kokią nesąmonę. Man tikrai „šakės“... ne tas žodis. Tylus pyptelėjimas ir atsidarančios durys išsklaidė mano mintis. Kaip ir liepė pradėjau eiti koridoriumi tiesiai, žvalgydamasi į duris. Pačiame gale pamačiau ant durų didelės raidėm parašyta „Vyriausias redaktorius“. Vardą ir pavardę tingėjau skaityti, ne tas buvo galvoje. Mandagiai pasibeldžiau į duris.

- Užeikite, - atsiliepė balsas už durų.

Drebančia ranka atidariau duris. Išvydau didžiulį kabinetą, lyg iš naujausių filmų, modernūs baldai ir panašiai. Kabinėto viduryje stovėjo didžiulis stalas, už kurio sėdėjo vyras kažką įnirtingai ieškantis spintelėje.

- Laba diena, - pasisveikinau.

Tada jis pakėlė akis ir pamačiau jo veidą. Jaučiausi taip, lyg prarasčiau pusiausvyrą. Negalėjau patikėti savo akimis. Tikriausiai, tai koks nevykęs pokštas. Sutikau jo ne mažiau nustebusį žvilgsnį.

- Kamila?- nedrąsiai paklausė.

- Vėl tu? Ne, man tikrai sekasi..- suirzusi burbtelėjau.

- Taip aš. Žinok aš ne mažiau nustebęs, kaip tu. Jei jau atėjai, prisėsk, - parodė į vieną iš kėdžių prieš stalą. Nenoriai atsisėdau.

Tai buvo tas pats ponas turtuolis į kurį vakar atsitrenkiau. Rėjus ar kaip ten jo vardas. Mažiausiai norėjau jį sutikti, o dabar jis gali būti mano viršininkas, nors kaži ar mane priims.

- Matau tau šis susitikimas labiau patinka nei man,- erzinau.

- Tavo tiesa. O tu gal manęs ieškojai? – šelmiškai šyptelėjo.

Nevaldomai prunkštelėjau.

- Norėtum...

- Žinoma, - nenuleido nuo manęs žvilgsnio.

Akimirkai mano žvilgsnis nužvelgė jį. Jis buvo apsivilęs pilkos spalvos kostiumą, kuris jam puikiausiai tiko. Šviesoje jo veidas man pasirodė visai kitoks, jis atrodė dar gražesnis. Ką aš čia kalbu? Jug akivaizdu, kad jis tobulas moterų viliojimo mašina. Negaliu išskysti prieš kažkokį ponaitį, kuris nevertas mano dėmesio.

- Tai tada ką veiki pas manęs? – toliau kamantinėjo.

- Aš atėjau dėl žurnalistės darbo, radau skelbimą, - nenoriai atsakiau.

- Ak šit kaip...- nužiūrėdamas mane susimąstė.

- Aš ne modeliu noriu dirbti, tai nebūtina mane skenuoti nuo apačios iki viršaus, - neiškentusi išrėžiau.

- Išvaizda darbo dalis mieloji, susitaikyk. Ir galėtum būti malonesnė, atsimink tu nori darbo, o viskas priklauso nuo manęs, - patenkintas šyptelėjo.

Maniau sprogsiu viduje.

- Kaip suprasti?

- O gerai pagalvok.

- Jei tokios sąlygos, tai man nereikia šio darbo! – iškošiau pro dantis ir pašokau nuo kėdės.

- Ei, palauk! – sulaikė mane.

Nenoriai atsisukau. Jis stovėjo visai šalia. Jo žvilgsnis buvo visai kitoks, netgi išsigandęs. Nesupratau kodėl jis į mane taip žiūrėjo, o toks artumas mane dar labiau trigdė.

- Atsiprašau, nepagalvok blogai. Gal pradėkime nuo pradžių? – viltingai paklausė.

Minutei įsivyravo tyla. Man šio darbo mirtinai reikėjo. O jis.... na nieko jau tokio blogo nepasakė. Pati nesupratau, kodėl esu tokia nusistačiusi prieš jį.

- Jei daugiau taip nesielgsi.

- Žinoma. Sėskis atgal. – paragino.

Palaukiau kol jis atsisės į savo vietą, tada atsisėdau ir aš.

- Taigi atėjai dėl darbo vietos. Kol kas dar nė vienas neatsiliepė į mūsų skelbimą. Taigi ar esi dirbusi kokia nors laikraštyje? – rimtu veidu paklausė.

- Na ne, bet visada norėjau. Aš tik pavasarį baigiau studijas, savo miestelyje neturėjau galimybės dirbti pagal specialybę.

- Taigi esi su diplomu, puiku. Galėčiau jį pamatyti, man reikėtų pasidaryti kopiją.

- Žinoma.

Iš rankino ištraukiau diplomą ir padaviau Rėjui.

- Manau, kad mūsų laikraštis bus puiki galimybė tau atskleisti savo sukauptas žinias,- žvelgdamas per diplomą tarė.

- Tai mane priimate?- negalėdama patikėti paklausiau.

- Taip,- pakeldamas akis nuo diplomo atsakė.

Mano veide nušvito šypsena, negalėjau patikėti, kad gavau darbą.

- Ačiū labai, manim nenusivilsite,- negalėjau nustygti vietoje.

- Tikiuosi.

Rėjus pakilo nuo kėdės, tą pati padariau ir aš.

- Rytoj aštuntą valandą būk jau čia, viską aprodysiu ir supažindinsiu su žmonėmis, kuriais turėsi dirbti.- kalbėjo artėdamas prie manęs.

- Tikrai būsiu.

Jis stovėjo visai arti manęs, negalėdamas nuleisti akių. Negi mane sužavės toks perdėtas tobulumas? Ne jau ne. Bandžiau užtraukti savo rankinuką, bet kaip žioplė jį netyčia išmečiau iš rankų. Abu pasilenkėme jo paimti. Mūsų veidai atsidūrė visai šalia vienas kito. Jaučiau, kaip kūnu laksto šiurpuliukai, sustingau. Jis žvilgtelėjo į mano lūpas, o ranka buvo ant manosios. Rėjus jau lenkėsi prie manęs, kai prie ausies išgirdau tylų merginos šnabždesį.

- Jis mano...

Persigandusi atšokau nuo Rėjaus net nepajusdama, kaip atsidūriau ant žemės. Giliai kvėpuodama atsirėmiau rankomis į žemę, bijojau pažvelgti į jį. Rėjus pasimetęs žiūrėjo į mano persigandusi veidą. O aš vis dar ausyse girdėjau merginos juoką.