8 skyrius - Nusivylimas

8 skyrius

Nusivylimas

Stipriai užsimerkiau norėdama, kad viskas būtų tik sapnas. Kas man dedasi? Gal baigiu išprotėti... Man ir taip buvo sunku susitaikyti su Nelijos egzistavimu, o dabar viskas prasideda iš naujo. Pradedu nekęsti šio miesto, per kelias dienas mano gyvenimas smunka vis gilyn. Girdžiu ir kitų dvasių balsus. Bet kodėl...?

Pajaučiau šiltą ranką sau prie veido, ji lengvai kilstelėjo smakrą.

- Kamila nusiramink... – švelnus Rėjaus balsas privertė mane suklusti.

- Aš... aš...turiu eiti...- išlemenau bandydama atsistoti.

- Ne, tokios aš tavęs neišleisiu. Nemaniau, kad aš tave taip išgąsdinsiu. Atleisk, tai daugiau nepasikartos.

- Ne, ne...- purtydama galvą pažvelgiau jam į akis.

- Atsiprašau... – susirūpinęs žiūrėjo į mane.

- Nesvarbu, aš tik...- nutilau susimąstydama, ką turėčiau pasakyt? Kad išgirdau vaiduoklio balsą... tikrai ne... – pati kalta.

- Nekalbėk niekų, - ištiesė man ranką padėdamas atsistoti.

Net negalvodama paėmiau ją ir pakilau nuo žemės.

- Taigi man atleidi? – vis nepasidavė.

- Neturiu už ką atleisti, pamiršk viską. Aš turiu eiti...

- Na kaip nori, bet būk atsargi, - nenoriai pasitraukė nuo manęs.

- Būsiu, - bandžiau nusišypsoti, bet...

Nusisukau ir pradėjau eiti link durų.

- Tu kitokia.

Išgirdusi Rėjaus balsą atsisukau.

- Tu net neįsivaizduoji, koks esi teisus, - žvelgiau jam tiesiai į akis, lyg norėdama ištrinti jam iš galvos savo pasakytus žodžius.

Giliai įkvėpiau ir atidariau duris. Žengiau koridoriumi bandydama sulaikyti ašaras. Jaučiausi silpna, kaip stiklas, kuri vos paliestas suduš į mažyčius gabalėlius. Bandžiau suvokti tris dalykus. Pirma – Rėjus norėjo mane pabučiuoti, antra – aš net nenorėjau priešintis, o trečia – merginos balsas šnibždėjo „Jis mano“, ar ji turėjo omenį Rėjų? Viskas tapo per daug sudėtinga, o tai turėjo būti tik paprastas susitikimas dėl darbo.

Prie savęs spaudžiau rankinuką, lyg bijodama jį pamesti, nenustojau žvalgytis į šalis. Tas prakeiktas balsas man nedavė ramybės, negalėjau jo pamiršti. Kaip begalėdama skubėjau namo, tamsios gatvės mane dar labiau baugino. Danguje švietė daugybė žvaigždžių, kurios šiuo metu man visai nerūpėjo. Žemė buvo padegta plonu sluoksniu sniegu, todėl negalėjau didinti greičio, buvo pavojinga. Pamačiusi pažįstama gatvę lengviau atsidusau. Užrakinau mašiną ir vos ne bėgte pasileidau link durų.

Iš šono neatrodau tokia bailė, kokia esu viduje. Per savo gyvenimą užsiauginau storą ignoravimo odą, nekreipdavau dėmesio į aplinkinius, jų kalbas ir elgesį. Niekada nesistengdavau kažkam įtinkti, tiesiog buvau savimi – keista tylene, kuri nemėgo su kuo nors bendrauti. Niekada nevirškindavau padlaižių ir apsimetėlių, tokių labai daug vaikinų tarpe. Net nenoriu prisiminti...

Metusi rankinuką į šoną kritau į lovą. Sudejavau, kai išsikišusi spiralė įdūrė į nugarą, na ir čiužinėlis. Neturėjau jėgų kovoti su šia seniena. Kelias minutės gulėjau spoksodama į lubas, pajuodavusias lubas. O velnias.... Dainius, jug rytoj jis turi ateiti, o man pirmoji diena darbe. Ką daryti? Nežinau kaip su juos susisiekti... Parašysiu lapelį ant durų, viską reikės atidėti savaitgaliui, apsipirkimams neturiu laiko. Netikėjau ir net neplanavau, kad taip greitai susirasiu darbą. Man tikrai pasisekė, tik nežinia ar ši sėkmė - laiminga.

Šiaip taip išlipau iš lovos, nusimaudžiau, nusistačiau žadintuvą ir dar kartą kritau į lovą, tik šį kart užmigau giliu miegu.

Šaižus žadintuvo cypimas privertė atsimerkti, nusižiovavusi atsisėdau lovoje. Akimirksniu sustingau. Nenuleisdama akių žiūrėjau į Neliją sėdinčią ant lovos krašto. Ji man nuoširdžiai nusišypsojo, tuo pačiu atsakiau ir jai.

- Labas rytas sese,- džiugiai prakalbo Neli.

- Labas... kur tu buvai?

Neli kaip mat paniuro, šypsena dingo iš veido.

- Atsiprašau Kamila, bet tai ne nuo manęs priklausė. Mane pasiglemžė tamsa ir atsidūriau vėl čia... – nusiminusi nuleido galvą.

- Nenusimink, aš tiesiog išsigandau. Turiu tau puikią naujieną, gavau darbą ir šiandien pradedu dirbti! – stengiausi kuo linksmiau tai pranešti.

- Tikrai? – akimirksniu prišoko prie manęs – tai puiku, o kur? Ką darysi? – negalėjo nustygti vietoje.

- Dirbsiu laikraštyje žurnaliste, kiek žinau naujienų skiltyje, na šiandien viską tiksliai sužinosiu. Beje man jau laikas keltis, negaliu vėluoti.

Akimirksniu pašokau iš lovos ir pasileidau link vonios. Per penkiolika minučių spėjau greitai pasiruošti. Apsivilkau juodas klasikines kelnes, baltą palaidinę su ilgom rankovėm ir ant viršaus užsimečiau trumpą juodą švarkelį. Plaukus pasileidau ir paskubomis perėjau su tiesintuvu. Šiek tiek tušo ir veidrodyje pamačiau visai kitą žmogų. Norėjau atrodyti kuo gražiau ir įspūdingiau, net nežinau kodėl... Gal norėjau, kad mane tokią pamatytų Rėjus. Na, kad nepasidaryčiau gėdą ir panašiai... ach ir kodėl aš save apgaudinėju, aš visada liksiu nieku.

Atsidususi apsivilkau paltą ir pasiėmiau rankinuką. Visą laiką mane stebėjusi Nelija staiga prabilo.

- Niekada nemačiau tavęs tokios gražios Kamila, - šyptelėjo man.

- Privalau tokia būti, jug dirbsiu svarbų darbą.... aš jau turiu lėkti.

- Gerai, lauksiu tavęs, - savo švelniu balsu praskaidrino man nuotaiką.

Su širdgėla išėjau iš buto, taip nenorėjau palikti Nelijos, bijojau, kad grįžusi, galiu jos neberasti. Atidariusi laiptinės duris plačiai nusišypsojau, aplink buvo balta, balta, sniegas padegė visą miestą. Mažos krištolinės snaigės lėtai krito žemyn, suteikdamos vaizdui dar didesnio grožio. Norėjosi stovėti ir gerėtis šiuo pasakišku vaizdu, bet negalėjau. Lyg atsibudusi iš transo pradėjau eiti link mašinos.

Net nepajutau, kaip nuvažiavau, tik supratau tada, kai stovėjau prieš pastato duris. Giliai įkvėpiau ir įžengiau vidun. Šįkart žmonių buvo mažiau, tik kažkoks vyras sėdėjo ir ta pati mergina, kaip vakar, registratūroje. Nusivilkau paltą ir jį paėmusi į rankas pradėjau eiti link jos. Priėjusi arčiau perskaičiau jos vardą.

- Sveika Silvija, - pirmoji pasisveikinau.

Mergina pakėlė galvą.

- Labas? – pasimetusi pažvelgė į mane.

- Aš vakar čia buvau dėl laisvos darbo vietos, mane priėmė. Beje aš esu Kamila, malonu susipažinti, - ištiesiau ranką.

- Man taip pat, - šyptelėjusi paspaudė, - tai sveikinu, redaktorius neseniai atvyko, liepė tau perduoti, kad pirmiausia ateitum į jo kabinetą, - pavartė akimis, lyg jai tai būtų ne naujiena.

- Hmmm, ačiū, tai aš jau eisiu, - pasimetusi atsakiau.

Nerūpestingai linktelėjo galvą net nepažvelgusi į mane. Daugiau nieko nelaukusi žengiau link lifto. Pakilau į trečią auštą ir keliavau ta pačia kryptimi, kaip vakar. Einant pamačiau kažkokį vyrą ir moterį stovinčius prie redaktoriaus durų. Vyras buvo atsukęs nugarą, o mergina su trumpu sijonėliu linksmai kikeno maivydamasi prieš jį. Jis per liemenį apkabino merginą ir atsisukęs pradėjo eiti į mano pusę. Tada mano šypsena išgaravo, kaip dūmas. Sustingau vietoje. Ten buvo Rėjus, o taip... Na ir kvailė, ko kito turėjau tikėtis, jis tikriausiai vilioja visas savo darbuotojas. Štai ką jis turėjo omeny sakydamas, kad išvaizda darbo dalis, tai sąlyga, jei esi bjauri darbą matysi, kaip savo ausis.

Rėjus mane pamatęs pasimetė, akimirką žvelgė į mano piktą veidą, o kitą negalėjo atplėšti nuo manęs akių, akivaizdžiai gerėjusi vaizdu prieš save. Kažką sušnibždėjo merginai į ausį, ji susiraukė ir piktai mestelėjusi į mane žvilgsnį nuėjo. Rėjus pradėjo eiti link manęs.

(Taip buvo apsirengusi Kamila)