Atvira širdis
Akyse mačiau skausmą, bet tuo pačiu ir meilę. Jei negalėjau patikėti jo žodžiais, tai akys privertė patikėti. Augustas niekada nėra, taip į mane žiūrėjęs. Žiūrėdavo tik Darijus. Negi jis sako tiesą ir mane myli? Žiūrėjau į jį negalėdama patikėti.
- Tu mane myli?- Augustas nudelbė akis.
- Netiki manimi? Matau, gali net neatsakyti...
- Po tokio tavo elgesio, tikrai sunku patikėti.
- Žinau, žinau, žinau! - paskutinį žodį vos ne išrėkė.- aš paskutinis kvailys, sumautas turtuolis šiknius, kaip tu sakei. Žinai, kodėl aš toks?- atsistojo šalia manęs, mus skyrė vos keli centimetrai. Mano širdis pradėjo greičiau plakti. Kas man darosi? Negi seni jausmai atgijo? Ne, ne, ne...
- Koks?- drebančiu balsu paklausiau, toks atstumas mane trikdė. Žengiau žingsnį atgal.
- Nebėk nuo manęs, aš bandau viską paaiškinti.- nutilęs nuleido galvą- ach... čia tik žodžiai, bet juos ištarti, taip sunku. Viskas prasidėjo nuo lažybų, man tai labai patiko, ir nors tada nesupratau kodėl, bet dabar gerai suprantu, nes tu man kritai į akį jau seniai. Stebėdavau tave, bet tu buvai, kaip mano draugeliai sako, „ ne mūsų lygio“, todėl niekada nepriėjau ir nesusipažinau. O kai netikėtai gavau tokį pasiūlymą, pasinaudojau net negalvojęs. Tu manei, kad tai buvo gero berniuko kaukė?- žvilgtelėjo į mane, sutrikau.
- Taip...- šaltai atsakiau, norėjau išgirsi jo pasakojimą.
- Deja ne, tai buvo mano tikrasis veidas, kuris buvo giliai užslėptas. Bet kai būdavau su tavimi, jaučiausi taip laisvai ir kuo toliau, tuo sunkiau buvo skirtis su tavimi. Tu pakeitei mane, net to nenorėdama. Nusimečiau savo pasipūtusio gražuoliuko kaukę, kuri taip stipriai buvo priaugusi prie veido. – tylėjau klausydamasi jo žodžių.
Augusto balsas buvo toks rimtas ir tuo pačiu su džiaugsmo ugnele. Jis neleido man suabejoti, nors vienu žodžiu, bet mano smegenims visą šitą informaciją, buvo per sunku suvirškinti.
- Kodėl tu buvai toks? Pasipūtęs ir išdidus?- nutraukiau jį. Pakėlęs akis pažvelgė į mane, tikriausiai tokio klausimo nesitikėjo.
- Todėl, kad nekenčiau gyvenimo ir žmonių. Niekada neturėjau mylinčios šeimos, tėvai užsiėmę savo verslais, nekreipė dėmesio į mane. Neturiu nei brolio ar sesers, esu vienas tarp gražių namo sienų. Ir kas iš to? Todėl po truputį užsiauginau storą odą ir pasidariau šaltas ir bjaurus. Man nerūpėjo kiti, nes aš niekam nerūpėjau...
- Augustai..- tarusi žengiau link jo, bet sustingau, šį kart jis atsitraukė.
- Leisk man baigti...
- Gerai.
- Kuo toliau, tuo labiau mano jausmai tau stiprėjo. Taip, aš tave įsimylėjau, man tai tapo ne žaidimas, o tikras gyvenimas. Siekiau tavęs, vogiau tavo bučinius, kurie man buvo tokie saldūs. Buvau nusprendęs atšaukti lažybas...- nutilo.
- Kodėl neatšaukei?
- Kai pamačiau tave ligoninėje bučiuojantis su Darijumi, tiesiog pasiutau. Man tai buvo spjūvis į veidą, tada grįžo blogasis Augustas. Negalvojau ką darau, man nerūpėjo priemonės, turėjau tik tikslą - atkeršyti judviem ir išskirti. Bandžiau tave įskaudinti žiauriausiais būdais...Vanesa, tu net neįsivaizduoji , kaip aš gailiuosi... Bet negalėjau kitaip, meilė tau privertė mane taip elgtis. Atsitokėjau tik dabar, kai man atvėrei akis... Prašau pasakyk ką nors...
Mačiau tokį Augustą, kokį pažinojau. Nors dabar sunku pasakyti, koks yra iš tikrųjų, viskas per daug painu. Galėjau pasakyti tik tiek, kad šis Augustas buvo atviras. Išliejo visą savo širdį, o aš stovėjau nežinodama ką atsakyti.
- Aš negaliu patikėti tavo žodžiais...- sušnibždėjau.
- Vanesa, parašau patikėk, aš tau sakau tiesą.- žengęs prie manęs ir paėmė ranką. Jo šiluma buvo tokia maloni, bet tuo pačiu gąsdinanti. Galutinai pasimečiau. Visa tai atrodė, neįtikėtina.
- Augustai...
- Taip?
- Kodėl tu tik dabar prisipažinai ir viską papasakojai? Kodėl vietoj mano kankinimo, tiesiog visko nepaaiškinai?
- Todėl, kad tu buvai su juo... Mane užvaldė pavydas ir pyktis.Vanesa, pamiršk jį, aš myliu tave, mes galim būti tokie laimingi - jo balse girdėjau tiek laimės, bet žodžiai man laimės nė kiek nesuteikė.
- Mes nebūsim laimingi, aš myliu Darijų...
- Negi man nieko nejauti? Mūsų draugystės pradžioje, tu virpėdavai mano glėbyje, atsakydavai į bučinius...- nepasidavė.
- Jaučiau tau simpatiją, bet ji neišaugo į meilę. Suprask Augustai, širdžiai neįsakysi.
- Suprantu, dar ir kaip... Tai tu man neatleisi?- pažvelgė į mane kupinu vilties žvilgsniu. Nenorėjau jo nuvilti, bet aš kitaip negalėjau.
- Augustai, tu per daug mane įskaudinai, man sunku viską užmiršti ir tau atleisti.
- Prašau tavęs Vanesa, aš padarysiu bet ką, tik pasakyk.
- Juk supranti, kad tarp mūsų nebus nieko daugiau, kaip draugystė?
- Suprantu...- atsidusęs atsakė.
- Duok man laiko, turiu viską apgalvoti.
- Gerai, jei tau tai padės...- nusišypsojo.
Nesusilaikiau ir žengusi žingsnį apkabinau Augustą, tai buvo draugiškas apkabinimas. Norėjau paguosti, iš dalies supratau jį, kai augi vienas, kiekvienas žingsnis atrodo bevertis, lyg važiuotum keliu, o mašinoje sėdi vienas. Aplinkiniai džiaugiasi gyvenimu, o tu - tik stebėtojas, pašalinis ir nereikalingas žmogus. Stiprūs smūgiai į duris mane išgąsdino, atsitraukiau nuo Augusto ir pažvelgiau į duris.
- Atidaryk duris Augustai, žinau, kad jūs esate čia! - piktas Darijaus balsas pervėrė mano širdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą