Susitikimas
Jau Liepos vidurys, laikas bėga taip greitai. Parėjo mėnuo, kaip nemačiau Augusto, vis knietėjo paklausti Anetos, kur jis yra, bet neišdrįsdavau. Vėliau sužinojau, kad jis išvyko į kelionę su tėvais, nežinau kodėl, bet man trūko jo. Po Augusto išpažinimo mano širdyje kažkas suvirpėjo, gal jis pažadino senus jausmus, kurie buvo pasislėpę giliausiame širdies kampe. Ką aš čia šneku? Negaliu pamiršti Augusto poelgio. Juk tai nežmoniška.
Man nederėtų taip galvoti, juk šalia turiu nuostabų žmogų ir su tokiomis mintimis verčiu mūsų jausmams blėsti. Turiu užmiršti Augustą, laikas turi man padėti. Mano ir Darijaus meilė - tiek daug iškentė. Pašalinės mintys negali visko sugriauti, negaliu leisti.
- Alio, žemė kviečia Vanesą! - mano mintis nutraukė Anetos ranka mojuojanti man prieš veidą.
- Atsiprašau, užsigalvojau...
- Nemiegok, mums reikia nusipirkti maisto, palapinę ir du miegmaišius mums su Juliumi.
- Gerai, gerai. Eime..- čiupusi jos ranką nusitempiau prekybos centro link. Įėjusios pasiėmėm vežimėlį.
- Taigi ko mums reikia?
- Dešrelių, pomidorų, agurkų, duonos, obuolių, traškučių, spraito, kečiupo, palapinės, dviejų miegmaišių... Ko dar?- žvalgydamasi paklausė Aneta.
- Dar iešmų, ant ko kepsim.
- Teisingai. Tu eik paimk spraito ir kečiupo, aš einu link daržovių skyriaus.
- Gerai. - pritardama nuėjau toliau.
Už kelių žingsnių pamačiau gėrimų skyrių. Šalia stovėjo keli žmonės, nekreipiau į juos dėmesio. Akį patraukė tik vienas likęs spraito butelis. Pagreitinusi žingsnį atsidūriau šalia lentynos. Vaikinas stovėjęs netoli manęs jau tiesė ranką į butelį, bet aš buvau greitesnė ir pačiupau butelį greičiau už jį.
- Atsiprašau, bet man jo labiau reikėjo... -tarusi vaikinui nusijuokiau.
Atsisukau į jį, kaip ir jis į mane. Tada mane ištiko šokas, spraito butelis išslydo man iš rankos ir visu garsu tėškėsi ant žemės. Aš net nepajudėjau, stovėjau akis įsmeigusi į jį. Negalėjau patikėti.
- Augustai...?- vos girdimai išlemenau. Augustas žiūrėjo į mane nustebęs nemažiau nei aš. Pasilenkęs paėmė butelį nuo žemės.
- Sveika Vanesa, čia tavo. Tiek kovojai dėl jo, - Augusto akyse mačiau džiaugsmą.
- Sveikas, ačiū..- imdama butelį numykiau. Tylėdami žiūrėjome vienas į kitą, tikriausiai jis, kaip ir aš nerado žodžių.
- Girdėjau buvai kelionėje?- norėjosi paklausti visai kitko, bet nedrįsau.
- Taip, su tėvais dvi savaitės atostogavome Turkijoje…- tarė vartydamas akis.
- Nepatiko kelionė? – spėjau.
- Kaip čia pasakius, žinai su tėvais, negi gali būti smagu?- nusijuokė.
- Manau ne... – šyptelėjau, paskui surimtėjau.- po to vakaro tavęs nemačiau, ar tu vengei manęs?- Augusto veide dingo juokas, nusukęs žvilgsnį atsakė:
- Vanesa, pamiršk viską, tu esi su Darijumi...
- Esu, bet tai nereiškia, kad turi dingti iš mano gyvenimo, ypač po to kai tu prisipažinai man... – nutilau.
- Užtenka, nedraskyk man širdį, suprask man ir taip sunku.
- Neužtenka, aš negaliu visko pamiršti ir numoti ranka!
- Pamiršk mane Vanesa, lyg manęs ir nebuvo, aš tau sukėliau tik skausmą. Ir tai išpirksiu kęsdamas tokį patį skausmą, nematant ir negalėdamas turėti tavęs šalia... sudie Vanesa, daugiau manęs nepamatysi.
- Kaip nepamatysiu? Apie ką tu kalbi?- buvau šokiruota.
- Aš išvykstu studijuoti, daugiau čia negrįšiu...- žengęs žingsnį link manęs pabučiavo į kaktą. Kūnu nubėgo malonus drebulys.- užmiršk mane, lyg manęs net nebuvo…- taręs atsitraukė ir nuėjo net neatsisukęs.
- Augustai sustok...- sušnibždėjau sau po nosimi, mano balsas užlūžo.
Stovėjau negalėdama pajudėti, jis išėjo ir daugiau jo nepamatysiu. Mano širdyje kažkas dužo, net nežinau kas, gal viltis? Taip netikėtai sutikau, o jis vėl išėjo ir šįkart visam laikui.
Negi jis taip stipriai mane myli, kad negali net būti šalia manęs. Augusto žodžiai skambėj galvoje „Pamiršk mane Vanesa, lyg manęs ir nebuvo, aš tau sukėliau tik skausmą. Ir tai išpirksiu kęsdamas tokį patį skausmą, nematant ir negalėdamas turėti tavęs šalia... sudie Vanesa, daugiau manęs nepamatysi...“ kodėl? Kodėl šie žodžiai man tokie skaudūs?
- Vanesa, štai kur tu, ar užmigai?- išgirdau piktą Anetos balsą už nugaros.
Negaliu jai nieko pasakyti. Ji gi nežino apie mane ir Augustą, taip ir nedrįsau papasakoti.
- Ne, tik buvau sutikusį draugę iš ligoninės, užsikalbėjom, - tariau nustačiusi nekaltą šypsenėlę.
- Šiandien tu kaip nesava, greičiau paskubėkim. Aš jau viską paėmiau, eime prie kasų.
- Gerai.- linktelėjau.
Už viską sumokėjusios išėjom iš parduotuvės. Aneta su pirkiniais patraukė namo kaip ir aš. Susitarėm, kad už valandos kartu su Juliumi atvažiuos prie mano namų. Kelias savaites planuota išvyko pagaliau įvyks. Tai vienas vasaros privalumų, gali be jokių rūpesčių mėgautis oru, kuris paskutinėmis dienos pasakiškas.
Po kelių minučių pasiekiau namus.
- Senele, aš namie!- sušukau įėjusi, tai tapo jau tradicija.
- Pagaliau, tavęs Darijus laukiau tavo kambaryje! - atsakė senelė, balsas sklido iš svetainės.
Nudžiugusi užlipau laiptais ir įbėgau į kambarį. Prie mano naujo nešiojamo kompiuterio sėdėjo Darijus.
- Ar leidau!?- sušukau, Darijus krūptelėjęs atsisuko į mane.
- Išgąsdinai…- pakraupęs pažiūrėjo į mane.
Padėjęs kompiuterį pašoko iš lovos, tiesiai man į glėbį, neišlaikiusi pusiausvyros, kritome tiesiai ant žemės. Pajutau aštrų skausmą galvoje, vaizdas susiliejo.
- Vanesa!–išgirdau išsigandusį Darijaus balsą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą