36 skyrius - Tai tik vaizduotės vaisius

Tai tik vaizduotės vaisius

- Vanesa, mieloji atsigauk...- kuždėjo švelnus balsas prie ausies.

Pramerkiau akis. Darijus laikė mane savo glėbyje, sunkiai įžiūrėjau jo veidą, buvo tamsu. Kaip aš čia atsidūriau? Juk mes su Darijumi buvome palapinėje. Klausiančiu žvilgsniu pažvelgiau į Darijų.

- Pagaliau, kaip mane išgąsdinai, - švelniai ranka perbraukė per žandą, sudrebėjau.

- Kas atsitiko? Kaip aš čia atsidūriau?- pradėjau žvalgytis, gulėjau ant žemės šalia palapinės. Dar labiau sutrikau.

- Pavalgę ėjome į palapinę, kai staiga tu susmukai. Nežinojau ką daryti, bet ačiū Dievui tu atsigavai. Gal visgi iškyla buvo bloga mintis. Aš tikras kvailys, tave ką tik išleido iš ligoninės...- atsidusęs nuleido galvą.

Vangiai pakėliau ranką, atrodė kad ji akmeninė. Toks veiksmas atėmė daug mano jėgų. Priglaudžiau ranką Darijui prie smakro pakeldama nusileistą galvą. Mūsų akys susitiko. Nejaukiai žvelgė vienas į kitą. Tai buvo akys, kurios priverčia drebėti, dėl kurių galėčiau padaryti bet ką.

- Tai buvo pati nuostabiausia diena, ir aš nė kiek nesigailiu...- sušnibždėjau.

- Tikrai?

- Tikrų tikriausiai...- užtikrintai atsakiau.

Ar jis ne nuostabus? Švelnus, gražus, nuoširdus, rūpestingas, geras... Galėčiau vardinti ir vardinti. Kartais galvoju, kad aš jo neverta. Aš meluoju jam, nors ir saugodama, bet vis tiek tai melas, kuris griaužia mane iš vidaus. Aš negaliu jam visko pasakyti, tai būtų didžiausia klaida...

- Man svarbiausia, kad tu laiminga. Tada laimingas esu ir aš...

- Kodėl tu toks nuostabus?- šelmiškai šyptelėjau.

- Aš nuostabus? Pamatytum mane rytais. - nusijuokė.

- O pamatytum mane.

Papūtė ledinis vėjas. Kaip greitai pasikeitė oras, diena buvo tokia šilta o dabar. Sudrebėjau.

- Eime, tau reikia pailsėti - prilaikydamas mane už liemens padėjo atsistoti.

Įėję į palapinę pasijaučiau geriau, nebejaučiau šalto vėjo. Palapinė buvo tokia pati, kokią mačiau. Viskas vyko taip tikroviškai, prisilietimai, bučiniai, negaliu patikėti, kad tai tik mano vaizduotės vaisius. Šis vaisius buvo labai saldus, net per daug. Prikandau lūpą, iš kur pas manęs tokios mintys? Valdykis Vanesa.

- Tai tavo miegmaišis.

Išgirdusi balsą už nugaros atsisukau. Darijus rodė į tą patį miegmaišį, kuriame buvau. Viskas taip keista.

- Aha...- numykiau.

- Šis mano, jei bus šalta sakyk, žinau gerą šildymo būdą.-šyptelėjo.

O ne... Viskas kartojasi iš naujo. Lyg kas nors būtų atsukęs laiką atgal. Sutrikau nežinodama ką atsakyti. Čia buvo tik nualpimas, bet sapnas kurį mačiau – lyg langas į būsimą klaidą, kurią privalau ištaisyti. Kas tai? Mano susimaišiusi vaizduotė, ar tai ko neįmanoma paaiškinti?

- Pasitenkinsiu miegmaišiu... – neaiškiai leptelėjau.

- Kaip nori, bet žinok mano pasiūlymas tebegalioja. Labanakt...- pabučiavęs į žandą įlindo į savo miegmaišį. Tą patį padariau ir aš. Nors miegmaišis šildė mano kūną, bet viduje jaučiau nepaaiškinama drebulį. Kovojau pati su savimi.

- Labanakt...- sukuždėjau.

Nusisukau į kitą pusę, ranka nusivaliau ašaras. Darijus daugiau nieko nesakė. Gulėjau žiūrėdama į tamsą, bijojau užsimerkti, bet akys pačios merkėsi. Nuovargis nugalėjo. Tamsa užvaldė mane, mačiau tik ją, daugiau nieko.

Jutau, kaip šaltos rankos glostė mane veidą. Kūnu bėgiojo šaltas drebulys, kuris pažadino mane. Pramerkiau akis. Vis dar buvo tamsu, mėnulio šviesa apšvietė palapinę, todėl galėjau matyti viską aplink. Gulėjau savo miegmaišyje. Rankomis patrynusi akis. Apsižvalgiau. Buvau visiškai viena. Kur Darijus? Nebuvo nei jo, nei miegmaišio, kaip suprasti. Išsigandau, kur jis galėjo dingti?

- Darijau! - šuktelėjau, bet niekas neatsiliepė.

Šįkart drebėjau ne iš šalčio, o iš baimės. Ką man daryti? Darijus negalėjo su manimi taip pasielgti. Turi būti bent kokia nors priežastis. Išgirdau kažkieno žingsniu,kurie artėjo prie palapinės.

- Darijau, čia tu?- paklausiau. Atsako nesulaukiau.

Žingsniai vis artėjo. Jei ten ne jis, tai kas? Aš viena. Sulenkusi kojas apkabinau jas. Laukimas, daugiau nieko man neliko. Žingsniai buvo visai šalia palapinės. Lėti ir užtikrinti, atrodė, kad jis tyčia mane kankina.

O gal ten Darijus? Bet kodėl jis tyli? Staiga žingsniai sustojo. Girdėjau, kaip užtrauktukas lėtai atsitraukia. Šis garsas persmelkė mane kiaurai. Galiausiai pamačiau žmogaus veidą, kurį puošė pasitenkinimo šypsena. Čia Jis...

- Sveika Vanesa, laukei manęs?- krūptelėjau nuo jo balso. Žiūrėjau į jį baimės kupinomis akimis. Norėjau klykti, bet negalėjau nei prasižioti.- Negi manęs nepasiilgai?

Sukaupiau visas jėgas.

- Ne, Augustai, dink iš čia...- vos girdimu balsu išlemenau.

- Kokie mes pikti, aš atėjau pasilabinti.- šyptelėjo.

Net neslėpdamas savo gyvuliškos traukos artėjo prie manęs. Ropojau atgal, bet palapinė buvo nedidelė.

- Traukis...

- Kai pyksti, esi dar patrauklesnė,- taręs palietė mano koją ir ranka glostė kildamas aukštyn.

Jaučiau šlykštulį. Giliai užslėpti prisiminimai grįžo dviguba banga atgal. Vakarėlis, kambarys, smūgiai. Nevaldomas klyksmas išsivežė iš gerklės. Baimė užvaldė kiekvieną kūno dalelę. Augustas ranka užspaudė burną.

- Tyliau gi nenorim, kad kas nors mus išgirstų.

Purčiau galvą lyg sakydama ne. Akys prisipildė ašarų, o rankos spaudėsi į kumščius.

- Ramiau, tau patiks, prižadu...- sušnibždėjo prie ausies.

Baimė neužvaldė mano protą. Privalėjau sugalvoti, kaip pabėgti. Netikėtai ranka užkliuvau už žibintuvėlio. Tvirtai rankoje suspaudžiau jį. Akys bėgiojo nuo Augusto iki palapinės išėjimo, tik vienas žingsnis ir aš galiu ištrūkti. Sukaupusi drąsą užsimoviau ir trenkiau žibintuvėliu per galvą. Augustas susvyravo ir virto ant žemės, pasinaudojusi tuo išropojau iš palapinės. Atsistojusi pradėjau bėgti. Nesvarbu kur, bėgau kur akys neša. Tai mano vienintelis šansas.

- Atsiimsi kale ! - išgirdau šaukiant Augustą.

Nežinau iš kur pas manęs tiek jėgų, bet bėgau neatsigręždama, nors buvo tamsu įžiūrėjau keliuką. Jis vedė parko išėjimo link. Mačiau, kad Augustas vejasi mane, širdis pradėjo plakti greičiau. Tai buvo dar viena priežastis nepasiduoti. Ar man pavyks? Turi pavykti.

Po truputi jėgos seko, liko visai nedaug. Už posūkio turėjau pasiekti miestą. Sukaupiau paskutines jėgas. Netrukus pastebėjau šviesas ir važiuojančių mašinų garsą. Buvai visai netoli, už kelių sekundžių pasiekiau kelią. Instinktyviai išbėgau ant jo. Rankomis mosigavau ir šaukiau pagalbos. Bet išgirdau tik mašinos signalą. Atsisukau, išvydau mašiną lekiančią į mane.