40 skyrius - Tik dėl jo

Tik dėl jo

Prabudusi žiūrėjau į lubas, nenorėjau sulaukti šio ryto. Tai lyg mano egzekucijos diena, kurioje atliksiu savo bausmę. Sulauksiu rytojaus? Žinoma sulauksiu, bet ar norėsiu sulaukti? Ar įstengsiu atsikelti ir gyventi toliau. Tai košmaras, kurio vardas - Augustas.

Su panieka tariu šį vardą. Ką tik susikūriau naują gyvenimą, su mylinčia šeima ir draugais. O jis stengiasi viską sugriauti, net nepagalvodamas apie kitus, tik apie save. Jis prakeiktas savanaudis šiknius, nevertas vaikščioti šia žeme, norėčiau jo...

Mano mintis nutraukė telefonas, atėjo žinutė nuo Anetos. Vangiai pakėliau jį.

„Labas rytas, tikiuosi nepažadinau. Labai tavęs pasiilgau, galėtumėme susitikti, kaip manai?“ Nebloga mintis, nenoriu visą dieną sėdėti namuose ir laukti šeštos valandos. Atrašiau.

„Labas, nepažadinai, ką tik pabudau. Puiki mintis, aš tavęs taip pat pasiilgau. Po poros valandų ateisiu pas tavęs, gerai?“

Atrašiusi pamečiau telefoną. Akys nukrypo į langą, saulės spinduliai veržėsi pro jį. Pro pravertą langą girdėjosi pravažiuojančios mašinos. Gyvenimas verda. Bent jau oras geras, palyginus su vakar.

Tėvų istorija. Kai jos nežinojau jaučiausi geriau, o dabar jaučiu begalinį sunkumą širdyje. Jie taip pat kentėjo dėl meilės, kovojo dėl jos iki paskutiniųjų. Štai kur tikroji ir amžinoji meilė. Darijau, dėl tavęs galiu padaryti viską, o tu ar galėtum? To aš nežinau, todėl ir bijau...

Telefonas ir vėl suskambėjo, paėmiau jį.

„Gerai, lauksiu“

Atsidusau, laikas lipti iš lovos. Sukaupusi paskutines jėgas išlipau.

****

Tuk, tuk, tuk...

Pabeldžiau į Anetos namų duris, po kelių sekundžių jas atidarė besišypsanti Aneta.

- Sveika..- pasisveikinusi apkabinau ją.

- Sveika, atrodo visą amžinybę tavęs nemačiau.

- Tai jau tikrai.

- Užeik...- pasitraukė į šoną leisdama man įeiti.

Siauru koridoriumi nuvedė į savo kambarį, namai buvo tušti. Įėjusi į kambarį atsisėdau ant sofos, čia jau tapo mano vieta.

- Viena namuose?- paklausiau Anetos, kuri išgirdusi klausimą nuliūdo.

- Taip, tėvas išvažiavo į Vokietiją, aplankyti mamos, likau viena.

- Kaip jaučiasi mama? Kaip gydymas?

- Daktarai sako, kad gydymas padeda, bet čia labai ilgas procesas, gali užtrukti metus, gal net daugiau.- bandė išspausti šypsenėlę, bet jai nepavyko.

- Neliūdėk, svarbiausia jog sveiksta.

- Tu teisi, aš tiesiog... Pasiilgau jos...- atsisėdo šalia manęs, nuleidusi galvą. Apkabinau ją per pečius.

- Suprantu, bet jai bus geriau, pasveiks ir galės gyventi normalų gyvenimą. Reikia turėti kantrybės. Neužmiršk, turi mane, aš visada tau padėsiu ir palaikysiu.

- Ačiū tau...- padėjo galvą man ant peties.

Galvoje sukosi viena mintis, bet negalėjau pasakyti garsiai, įskaudinčiau Anetą. Ji bent turi mamą, ir net tėtį, o aš neturiu... Bet dabar yra senelę, kuri nors ir negali man atstoti tėvų, bet gali suteikti meilės ir rūpesčio. Myliu ją... Liūdnos mintys ir prisiminimai greitai dingo, kai su Aneta pradėjom gaminti pusryčius.

Bandėm padaryti kulinarinį eksperimentą, bet gavosi kulinarinė tragediją. Todėl nusprendėm pavalgyti kavinėje, užrakinus būtą išlėkėm į miestą. Patraukėm artimiausios kavinės link. Ėjom gatve linksmai šnekučiuodamos ir garsiai juokdamosi. Sulaukėm nemalonių žvilgsnių, bet mums tai nė kiek nerūpėjo. Kavinė buvo paprasta ir tuo pačiu jauki, atsisėdusios prie staliuko užsisakėm po porciją lietinių blynų.

- Tai kaip tau sekasi su Juliumi?- šis klausimas kirbėjo, jau nuo pat susitikimo pradžios. Aneta paraudo ir nuleido akis.

- Vanesa, jis nuostabus...- sukuždėjo sau po nosimi.

- Jūs jau draugaujate?- nustebusi paklausiau. Aneta minutę patylėjo, bet galiausiai palinkčiojo galvą.

- Sveikinu, jūs tinkat vienas kitam.

- Ačiū tau. Taigi tapsim giminėmis?- nusijuokė Aneta.

- Kaip suprasti?- suglumau, nesupratau jos.

- Tu - Darijus, aš - Julius...- pirštu ant stalo nupiešė širdelę.

- Tu apie tai, na būtų puiku...- dabar aš paraudau.

- Našlaitė ir Darijus? Gyvas anekdotas...- už nugaros išgirdau balsą, kurį norėjosi pamiršti. Atsisukau, išvydau tai ko ir tikėjausi. Viktorija sėdėjo prie gretimo staliuko, vis taisydama savo išblukintos spalvos plaukus.

- Ir ką aš čia matau? Ar ne Viktoriją, vis dar nepakeitei išpuikintos varnos stiliaus. - atkirtau žiūrėdama į ją, pykčio kupinu žvilgsniu. To man ir betrūko... Sėkminga diena. Viktorija susiraukė ir kilstelėjusi koją atsistojo.

- Nemanyk, kad Darijus tavo. Aš vis dar prisimenu jo lūpų skonį, ir jis neleidžia man jo pamiršti kasdien. Jis tik žaidžia su tavimi, kas kart susitikdami mes juokiamės iš tavęs...- pasipūtėliškai pasakojo.

Ji meluoja, tai netiesa...

- Mažiau svajok, Darijus ne toks. Susirink savo nusmukusius plaukus ir dink iš čia! - nusisukau nuo jos. Negalėjau daugiau žiūrėti į ją. Mano, kad aš patikėsiu ja - tipinė blondinė.

- Nenori netikėk, greitai jis tave paliks, ir tada galėsi verkti kruvinomis ašaromis...- nusijuokė, lyg būtų pasakiusi kažką juokingo.

- Dink blondine, dar užkrėsi durnumo liga...- įsiterpė Aneta, dėkingai pažiūrėjau į ją.

- Dar pamatysi valkata...-sušnybštė.

Pakėlusi nosį čiupo savo rankinę ir nieko nelaukusi išlėkė iš kavinės. Atsipūčiau.

- Neklausyk jos, griebiasi paskutinio šiaudo, blondinė...- sumirkčiojo Aneta, nesusilaikiusi nusijuokiau.

Stengiausi pamiršti šį nemalonų susitikimą, dar ko nors kvailesnio ji negalėjo sugalvoti. Netikiu nė vienu jos žodžiu ir niekada netikėsiu. Diena pralėkė taip greitai, kad net nepajutau. Buvome parduotuvėse, Aneta norėjo atnaujinti savo garderobą. Pasinaudojusi progą tą patį padariau ir aš, pilnomis rankomis pirkių grįžau namo. Mano stilius pasikeitė kardinaliai.

Viską susidėjau ir pažvelgiau į laikrodį, buvo pusė šešių.. Sustingau, laikas jau atėjo. Greitai persirengiau, apsivilgau aptemtus naujus džinsus ir šviesią palaidinę. Nulipusi laiptais radau senelę žiūrinčią savo laidą.

- Senele, su Aneta einam į vakarėlį, nežinau kada grįšim. – pamelavau.

- Gerai mieloji, ilgai nebūk.

- Nebūsiu, ačiū senele....- padėkojusi išėjau iš namų.

Žingsniavau gatve link susitikimo vietos, rankos drebėjo. Nežinojau ko laukti, koks jis bus, ką sakys. Pakėlusi akis išvydau kavinės pavadinimą. Akys nukrypo link vaikino sėdinčio ant motociklo. Atpažinau jį, tai buvo Augusto motociklas. Staptelėjau, giliai įkvėpiau ir žengiau link jo. Augustas išgirdęs mano žingsnius atsisuko, veide atsirado patenkinta šypsenėlė.

- O tu punktuali...- nieko neatsakiau, tik sustojau prieš jį.- na ką važiuojam?

Ištiesė man šalmą, žiūrėjau į jį bijodama paimti. Bet neturėjau pasirinkimo, ištiesiau ranką, bet ją pačiupo Augustas prisitraukdamas mane prie savęs.

- Nesipriešink, aš būsiu švelnus...- sukuždėjo.

Užsimerkiau, kai jis lenkėsi prie manęs. Pajaučiau jo lūpas ant savųjų. Nežinau ką jaučiau tuo metu. Pykti? Šleikštulį? Baime? Gal viską vienu metu.

- Vanesa! - išgirdau šaukiant iki širdies gelmių pažįstamą balsą.

Atsitraukiau nuo Augusto ir atsisukau balso link. Išvydau Darijų stovintį prie kavinės durų. Kūnu perbėgo šiurpas. Tik ne tai...

- Darijau...? – drebančiu balsu išlemenau.

- Ką tu darai?- mačiau jo veide sumišimą ir pykti, tai lyg dūris man į širdį.

- Tu žinai ką daryti ir kas bus jei eisi su jo...- sušnibždėjo Augustas man į ausį.

Jaučiau, kaip ašara nuriedėjo skruostu, turiu tai padaryti... Kodėl jis turėjo čia pasirodyti? Darijau atleisk man, aš tai darau dėl tavęs. Tu dabar manęs nekęsi, bet bent būsi gyvas... Myliu tave...

- Viso Darijau...! – šūktelėjau.