Netikėtas susitikimas
Pakėlusi akis išvydau susirūpinusį vyriškio veidą. Iš aprangos supratau, kad tai apsaugininkas.
- Atsiprašau...- išlemenau. Norėjau jį apeiti, bet jo ranka man neleido.
- Panele, ar kas atsitiko?- rimtu balsu paklausė.
Pasimečiau, nežinojau ką daryti. Augustas dabar mane tikrai sučiups, gal šis apsaugininkas galėtų padėti. Mastyk Vanesa, mastyk!
- Aš tik... pasiklydau, ši parduotuvė tokia didelė, gal galite mane palydėti iki išėjimo?- apsaugininkas pažiūrėjo į mane kreivu žvilgsniu, tikriausiai nepatikėjo, aš - prasta melagė.
- Žinoma, sekite paskui mane.- šiek tiek pagalvojo.
- Ačiū..- suglumusi atsakiau.
Apsižvalgiau, Augusto jau nebebuvo, bet manęs tai nė kiek nenuramino. Galiu jį sutikti bet kur. Tai lyg šešėlis, kuris manęs taip lengvai nepaliks. Jei tik galėčiau išvažiuočiau iš čia, bet negaliu palikti mylimų žmonių. Senelės, kurią ką tik radau, Darijaus, kuriam priklauso pusė mano širdies, ir Anetos - mano sielos draugės. Negalėčiau jų palikti, nė už ką. Jie man per daug brangūs. Vėl likti vienai, man - nebegyvenimas.
- Panele, eisite ar ne ?- mintis nutraukė apsaugininko balsas.
Užsigalvojau, ir visai pamiršau jį. Paraudusi nužingsniavau iš paskos. Ėjau nuleidusi galvą. Kelią žinojau, todėl net nežiūrėjau į apsaugininką. Akys užkliuvo už spraito butelio mano rankoje.
- Atsiprašau...- kreipiausi į apsaugininką, išgirdęs mane sustojo ir atsisuko.- dabar jau matau išėjimą, ačiū labai, be to man reikia sumokėti už gėrimą...- tariau rodydama į butelį.
- Kaip norite.
- Ačiū jums.
- Nėra už ką,- taręs nuėjo.
Apsižvalgiau, kasos buvo už kelių skyrių. Nuėjusi atsistojau į eilę, paėmiau dvi porcijas vaisinių ledų iš šaldytuvo. Sumokėjusi išėjau iš parduotuvės, akinanti šviesa spigino į akis. Oras buvo nuostabus, gal kiek per karštas, bet juk vasara, reikia džiaugtis tokiomis dienomis. Nesusilaikiau pagundai pradėjau valgyti savo ledų porciją.
Rankomis uždengiau akis, nuleidusi galvą ėjau link dviračio. Už kelių sekundžių jau sėdėjau ant jo. Važiavau link parko. Važiuodama stebėjau gatvę, žmones, atrodė kad viskas pasikeitė po to, kai sutikau Darijų. Gatvė - maloni ir šviesi, žmonės - laimingi ir draugiški, mano pasaulis pasikeitė.
- Vanesa, sustok!- išgirdau šaukiant pažįstamą balsą. Sustojau žvalgydamasi.
- Vanesa!- atsisukau balso link, pamačiau merginą bėgančią link manęs. Geriau įsižiūrėjusi atpažinau. Mano veide nušvito šypsena.
- Julija? Čia tu?!- netikėdama savo akimis paklausiau.
Mergina pribėgusi prie manęs puolė į glėbį, vos nenuvirtau. Čia tikrai ji, mintyse nusijuokiau.
- Va... ne...sa.... kaip....aš.....ta...vęs...pa ...sil..gau...- gaudydama orą kalbėjo.
- Aš tavęs taip pat, kaip tau sekasi? tave išleido iš ligoninės?- atsitraukdama paklausiau.
- Tiesiog puikiai. Jau pasveikau, aišku gydytojais sako, kad liga gali atsinaujinti, bet tai beveik neįmanoma. Todėl stengiuosi tikėti, kad viskas bus gerai. Džiaugiuosi vasara, nors mane išleido tik prieš savaitę, bet jaučiuosi puikiai, kaip niekada. O kai pamačiau tave važiuojant, iš pradžių nepatikėjau...- jos veidas spindėjo energija ir laime.
- Džiaugiuosi dėl tavęs.
- O kaip tau sekasi? Kaip meilės trikampis?- kilnodama antakius paklausė.
- Visgi atsimeni?- nusijuokiau.
- O kaip aš galiu užmiršti.- parodė liežuvį.
- Esu laiminga, bet tuo pačiu ne...- nusukusi žvilgsnį į gatvę.
- Kaip tai?
- Mes su Darijumi pora. – prikandau lūpą.
- Juk tai nuostabu...- linksmai tarė.
Nieko neatsakiau, įsivyravo tyla...
- O gal ne?
- Tai nuostabu, bet Augustas.
- Ką jis? Pasirinkai Darijų ir viskas, tegul eina jis po velnių.
- Norėčiau... Julija, tu net neįsivaizduoji kas atsitiko.
- Kas?- jaučiau jos balse išgąstį. Man buvo taip sunku viską iš naujo prisiminti, bet turiu kam nors išsipasakoti, ši paslaptis sugriaužia mane iš vidaus.
- Jis susilažino su draugais, kad per savaitę mane suvilios ir permiegos...- lyg naštą numečiau nuo pečių.
Pažvelgiau į jos sutrikusias akis. Žiojosi kažką sakyti, bet sustojo.
- Tai neįvyko, bet trūko labai mažai. Prieš kelias savaites vyko vakarėlis mokslo metų baigimo proga. Jame buvo ir Augustas, deja aš to nežinojau. Namai buvo didžiuliai, užlipau į antrą aukštą ieškoti tualeto, bet įėjau ne į tą kambarį. Augustas mane įstūmę į vidų. Bandė išprievartauti, stengiausi priešinausi, todėl jis įsiuto ir mane primušęs paliko gulėti. Atsidūriau ligoninėje. Komoje pragulėjau kelias dienas. Atsibudusi visiems pasakiau, kad nemačiau savo užpuoliko. Negalėjau pasakyti, Augustas grasino man. Bet net ligoninėje jis nepaliko manęs ramybėje, atėjo manęs pagasdinti. Pasakė, kad tai ne viskas ir kad turėjusi vis vien jam atsiduoti, jeigu ne, tada Darijus...- mano balsas užlūžo, negalėjau to pasakyti. Julija mane apkabino.
- Turi pranešti policijai.
- Tai beprasmiška, jo tėvai turtingi. Vis tiek aš pralaimėsiu teisme, kas manimi patikės? Ir be to yra Darijus, negaliu rizikuoti.
- Tada ką darysi?
- Tai ko jis nori, neturiu kitos išeities...-mane nutraukė telefono melodija, ištraukiau iš kišenės telefoną. Jame švietė Darijaus vardas. Paspaudžiau mygtuką „atsiliepti“.
- Klausau...- prabilau drebančiu balsu.
- Kur dingai mieloji, jau pusvalandis praėjo?
- Sutikau draugę, jau lekiu, aš greitai.
- Gerai, bet paskubėk. Bučiuoju.
- Ir aš tave...- padėjusi ragelį pažvelgiau į Juliją.
- Suprantu, eik. - šyptelėjo man.
- Ačiū, gaila , kad negalime ilgiau pasikalbėti.
- Nieko tokio, susitiksim kitą kartą – šyptelėjo.
- Iki...- apkabinau ją.
- Iki, sėkmės tau.
- Jos tikrai prireiks...- tariau lipdama ant dviračio.
Nieko nelaukusi nuvažiavau. Mano galva buvo prigrūsta įvairių minčių. Net nepastebėjau, kaip pasiekiau ąžuolyną. Pamačiau Darijų sėdintį ant suoliuko. Nulipusi nuo dviračio, nubėgau prie jo.
- Atsiprašau, sutikau Juliją, užsikalbėjom.
- Reiškia iš mano ledų liko...?
- Ups...- visai buvai pamiršusi, iš maišiuko ištraukiau ledus, kurie labiau priminė šaltą kefyrą.
- Košė...- nusijuokė Darijus.
- Atsiprašau, užmiršau...-mirgtelėjau akytėmis, manydama, kad to užteks.
- Nežinau, nežinau, sunku atleisti,gi tokie skanūs ledai... – vos laikydamas juoką susimąstė.
- Padarysiu bet ką...- net negalvodama burbtelėjau.
Darijaus veide atsirado šelmiška šypsenėlė.
- Sakai bet ką?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą