Viešbutis
Užsidėjau šalmą, nenorėjau, kad jis pamatytų mano ašaras. Dabar turiu suvaidinti savo vaidmenį, kuris iškirs mus amžiams. Darijus tikrai už tai neatleisi, aš tai žinau. Ar gyvenimas ne žiaurus? Jis mėgsta žaisti su mano likimu ir jausmais. Leidžia pajausti meilę ir netrukus atima, vos paragavus ir sužinojus, kas per daiktas ji yra. Atsisėdau ant Augusto motociklo ir apkabinau jį per liemenį.
- Viso?! Vanesa ką visa šita reiškia?!- šaukė pasimetęs Darijus. Jo žodžiai man buvo tokie skaudūs, kad net nesugebėjau atsakyti.
- Ko čia nesuprasti? Ar visiškas mulkis esi, Vanesa su manimi, aišku tau dabar?- patenkintu tonu įsiterpė Augustas.
Pakėliau akis ir pažvelgiau į Darijų. Jis pasimetusiu ir sutrikusiu žvilgsniu žiūrėjo, tai į mane, tai į Augustą. Užsimerkęs paklausė manęs:
- Tai tiesa Vanesa?
Žinoma netiesa, norėjosi tai išrėkti, bet negalėjau. Darijau, kad tu tik žinotum, kodėl aš taip elgiuosi, bet nesužinosi....
- Taip, tai tiesa. - šaltai atsakiau.
Kalbėti buvo be galo sunku, gniužulas gerklėje smaugė mane. Šiuo momentu norėjosi savom rankom pasmaukti Augustą, nekenčiu jo labiau už viską. Tikiuosi jis atsiims už visus darbelius. Nors šiuo momentu mano tikėjimas blėsta, ir kuo toliau, tuo labiau. Darijus gniaužė kumščius, mačiau, kaip mano atsakymas jį įskaudino. O ko aš turėjau tikėtis?
- Tu.... tu....meluoji. Vanesa, kaip tu galėjai? Aš tave myliu, o tu mane... Reiškia tu man melavai?! Aš nieko nesuprantu!
Taip aš meluoji, meluoju Darijau... Šaukiau viduje, kad galėtum mane išgirsti.
- Žinok, man jau atsibodai dramų karaliene...- taręs Augustas užvedė motociklą.
Užriaumojus varikliui nuvažiavom gatve, palikdami Darijų stovintį gatvėje, netekusį žado. Kodėl viskas taip susiklostė? Aš sudaužiau Darijui širdį, kartu sudužo ir manoji. Mano meile, kaip norėčiau sustabdyti šį motociklą ir nulipus nuo jo bėgti pas tavęs. Paaiškinti kodėl aš taip pasielgiau, atsiprašyti... bet sėdžiu ant šio prakeikto motociklo ir negaliu net pajudėti.
Iš galvos neišnyksta jo įskaudintas ir piktas veidas. Niekada nemaniau, kad galėčiau jį įskaudinti, o dar tyčia. Darijau, myliu tave visa širdimi ir tikiuosi vieną dieną suprasi kodėl aš taip su tavimi pasielgiau...
Važiavome gatve didžiuliu greičiu. Užsimerkiau, nuo prabėgančių vaizdų sukosi galva. Už kelių minučių sustojome. Bijojau pajudėti, tvirtai laikiau Augustą, nepaleidau.
- Atvažiavome, gali mane paleisti.- nusijuokė.
Atsiplėšusi nuo jo lėtai nulipau nuo motociklo. Nusiėmusi šalmą pamačiau, kur esame. Prieš mane stovėjo vienas iš prabangiausių miesto viešbučių. Akimirkai sutrikau, negi jis nejuokauja? Augustas čiupęs mano ranką nusivedė viešbučio durų link.
- Nieko originalesnio negalėjai sugalvoti?- pašaipiai paklausiau. Augustas suprunkštė.
- Mėgstu prabangą, o gal turi kitą pasiūlymą?
- Ne..- atkirtau, pasipūtęs turtuolio lepunėlis.
To ir reikėjo tikėtis. Jei ne Augusto ranka, kuri mane tempė, tai eičiau, kaip zombis. Visas kūnas buvo, kaip akmeninis. Jis priešinosi tam kas įvyks, o gal tai dėl Darijaus? Ne...ne... kai tik apie jį pagalvoju, prieš akis išvystu jo veidą...
Įėjus į viešbutį mus pasitiko prabanga. Net aiktelėjau, nesu buvusi tokioje gražioje vietoje. Vestibiulio viduryje stovėjo nedidelis fontanas, kuris labiausiai traukė akį. Sienos, lubos, grindys, baldai... Viskas kvepėjo senove ir prabanga... Neturėjau laiko visko geriau apžiūrėti, Augustas mane įstūmė į liftą. Pakėliau akis norėdama pažiūrėti į kelintą aukštą važiuosim. Augustas paspaudė viršutinio aukšto mygtuką 16. Prezidentiniai apartamentai, visgi jis nėra kuklus.
Po kelių minučių lifto durys atsidarė, prieš akis išvydau ilgą koridorių. Augustas vėl timptelėjęs mane už rankos, nusivedė juo. Ėjau žiūrėdama į grindis, bijojau parklupti. Staiga sustojome, Augustas iš kišenės išsitraukė kortelę, su ja atidarė duris. Įėjusi į kambarį mano žandikaulis atvipo. Kambarys buvo nepakartojamas, didžiulė lova ant kurios buvo apibarstyta rožių žiedlapiai. Visas kambarys skendėjo žvakių šviesoje, jų buvo čia keli šimtai. Šampas, dvi taurės, braškės... Sustingau, negalėjau pajudėti. Kodėl jis taip stengėsi? Juk galėjo paprasčiausiai atsivesti į paprastą butuką, o visos šios rožės, žvakės.. negaliu patikėti.
- Patinka..?- švelniai paklausė manęs Augustas. Pažvelgiau į jo švytintį veidą. Pasimečiau, nežinojau, nei ką sakyti , nei ką daryti.
- Kodėl?- paklausiau žvelgdama į kambarį.
- Kas kodėl?
- Kodėl tu tai darai? Kam šios rožės, žvakės? Kodėl stengiesi?
- Vanesa..- priėjęs prie manęs paėmė mano ranką, patraukiau ją.- aš tiesiog... kodėl tu šaliniesi manęs? Bėgi?
- Kodėl šalinuosi?!- piktai paklausiau, - tu dar drįsti klausi? Tu sugriovei mano gyvenimą, per tave atsidūriau ligoninėje, vos manęs neišprievartavai. Paskui grasinai, ir galiausiai privertei įskaudinti ir palikti Darijų. Ar čia ne priežastys? Pasakyk tu man, tau nesvarbu kiti. Tau svarbiausia tavo norai, lipi per kitus, griauni gyvenimus. Tu beširdis turtuolis šikšnius. Nekenčiu tavęs Augustai, nekenčiu ! - šaukiau ant jo, negalėjau tylėti. Suklupau ant kelių, rankomis užsidengiau ašaromis nusietą veidą.
- Atleisk man Vanesa.- pajaučiau jo rankas, kurios bandė mane pakelti.
- Paleisk mane, galiu pati atsistoti.- patraukiau jo rankas, atsiremdama į sieną atsistojau. Atsisukau į jį.- ko lauki, stoviu prieš tave, daryk ką nori. Bet žinok, nors turėsi mano kūną, bet mano sielos niekada!
- Vanesa, aš nenoriu tik tavo kūno...- tyliai sušnibždėjo žiūrėdamas į tolį.
- Ko tu dar nori?!- sušukau.
- Tavo meilės...
Sustingau. Meilės? Jis mane myli?
- Myliu tave Vanesa, viską dariau tik iš meilės tau. Žinau, esu durnius, šie būdai buvo beprotiški, bet aš ir esu išprotėjęs. Išprotėjęs iš meilės tau...- taręs atsisėdo ant kėdės. Pakėlęs galvą pažvelgė į mane, jo akyse mačiau ašaras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą