Veidrodis
Vaikinas nieko netaręs palipo dar aukščiau. Stovėjo ant tilto turėklų krašto laikydamasis viena ranka. Akimirksniu suvokusi situaciją pradėjau bėgti link jo. Vaikinas užsimerkė. Pribėgusi užlipau ant pakilimo ir abejomis rankomis apkabinau jį, neleisdama pajudėti.
- Nešok, prašau tavęs...- mano balsas skambėjo maldaujančiai, ir vos girdimai. Neleisiu jam mirti, nors ir pati norėčiau... Bet negaliu, privalau kovoti.
- Paleisk mane...- jo balsas buvo toks liūdnas.
- Nepaleisiu, jeigu šoksi tu, šoksiu ir aš. - nepasidaviau.
- Tu nesupranti, jos nebėra, aš nenoriu gyventi šiame žiauriame pasaulyje...- jaučiau jo balse tiek skausmo.
- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tave suprantu. Aš pati bandžiau nusižudyti...- nesuprantu iš kur pas manęs tiek ašarų, jos rieda ir rieda mano skruostu. Gal ne ašarų daug, o skausmo... Vaikinas tylėjo, apkabinau jį dar tvirčiau, kiek leido mano jėgos. Pajaučiau šaltas rankas ant savųjų.
- Nulipk, prašau tavęs.
- Kodėl tu taip elgiesi? Galėjai paprasčiausiai nueiti.
- Gal todėl, kad žinau kas yra skausmas ir vienatvė...- išlemenau.
Vaikinas tylėjo. Nežinau, kiek laiko prastovėjau jį apsikabinusi,bet nepaleisti negalėjau. Aš supratau jo skausmą, jis toks artimas. Kaip skaudu, kai kiti nusisuka nuo tavęs ir lieki vienas. Vienatvė gali iškęsti ne kiekvienas, aš viena iš jų. Jutau, kaip jis patraukia mano rankas, nepaleidau.
- Viskas gerai, aš tik noriu nulipti.- nuramino.
Tada rankas paleidau, vaikinas atsargiai dėdamas kojas nulipo. Pakėliau galvą ir mūsų akys vėl susitiko. Šį kart jose mačiau susidomėjimą. Netikėtai vaikinas apkabino mane, aš net pasimečiau. Nesitikėjau tokio jo elgesio.
- Ačiū...- šį kart jo balsas buvo švelnus.
- Nėra už ką.
- Yra, jei ne tu... aš būčiau...
- Buvo, svarbiausiai, kad to nebūtų... Reikia kovoti, žmonės yra žiaurūs, bet ne gyvenimas. Mes jį tokį susikuriame, jei pasiduosime, tai kam ir gyvenome.
- Tu teisi. – atsiduso.
Atsitraukiau nuo jo, dabar galėjau geriau į jį įsižiūrėti. Vaikinas buvo šiek tiek už mane aukštesnis, jo šlapi tamsūs plaukai krito ant akių. Dėvėjo marškinėlius , kurie sušlapę prilipo prie jo kūno ir išryškino ištreniruotą krutinę. Jo žvilgsnis, jame tilpo tiek daug, bet ir tuo pačiu mažai. Negalėjau paaiškinti, jo griežtos veido linijos, tamsios akys. Pasirodė tikrai simpatiškas vaikinas, kodėl jis norėjo užbaigti gyvenimą būdamas toks jaunas? Gal vertėjo šio klausimo paklausti pati savęs. Man grožis atnešė tik problemas...
- Kodėl tu taip pasielgei?- paklausiau.
Vaikinas nusuko žvilgsnį, gal visgi nereikėjo man klausti.
- O kodėl tu norėjai mirti?- paklausė žiūrėdamas į tolį. Supratau ką jis turėjo omenį.
- Bet kiekvienam būna skirtingos aplinkybės.
- Bet priežastis panaši. Skausmas, nusivylimas, vienatvė...- pabrėžė kiekvieną žodį. Atsisuko į mane, norėjau nuleisti akis, bet neįstengiau.- kodėl tu tokia liūdna? Apsiverkusi?
- Aš..aš tik...buvau kapinėse...
- Tada suprantu..
- Aš jau eisiu...- greitai išbėriau.
Man buvo skaudu kalbėti ir žiūrėti į jį. Tarsi žvelgčiau į veidrodį. Skaudu matyti kenčiantį žmogų,o ypač save. Apsisukusi, žengiau porą žingsnių. Mane sustabdė vaikino ranka, jis tvirtai laikė mano delną.
- Nepalik manęs...- jo balsas suvirpino mano širdį. Norėjau pasilikti, bet bijojau, net pati nežinau ko.
- Aš turiu eiti. - nepasidaviau.
- Prašau...
Ištraukiusi savo ranką nuėjau neatsigręždama. Ėjau, nors skaudėjo širdį. Kodėl aš su juo taip elgiuosi?
- Palauk, aš net nežinau tavo vardo! - sušuko, nenoriai sustojau.
- Vanesa...- tariau nepakeldama akių. Jis priėjo prie manęs, atsisukau.
- Aš Vykintas...- ištiesė man ranką, šyptelėjau.
- Malonu.
- Atsiprašau, jei ką blogo pasakiau, tiesiog aš dabar nesavas... Galiu palydėti tave? bent taip atsidėkosiu. Toks oras, nenoriu palikti tavęs vienos...- įkalbinėjo.
Jis - teisus, oras nekoks. Lietus nenustojo lyti, o ir vėjas pakilo. Vykinto akyse užsidegė kibirkštėlės ir nenorėjau jų užgesinti. Šypsena jam tiko.
- Viskas gerai. Na, kompanija man praverstų...- nusijuokiau.
- Tavo labai graži šypsena.
- Ačiū, - paraudau - eime?
- Gerai.
Vaikinas, kurį mačiau prieš dešimt minučių, pasikeitė 180 laipsnių kampu. Pasirodo tereikia palaikančio ir suprantančio žmogaus. Kas būtų buvę, jei aš nebūčiau jo sulaikiusi, negaliu apie tai net pagalvoti.
Ėjome pustuščia gatve, smarkus lietus privertė žmones slėptis. Mes nebuvome vieni iš jų, ėjome pliaupiant lietui, lyg jo net nebūtų. Mano drabužiai ir plaukai buvo kiaurai šlapi. Iš nugaros išgirdau šaižų mašinos signalą, net nespėjau apsisukti, kai kažkieno rankos nustūmė mane nuo kelio. Gulėjau didžiulėje pelkėje, dar labiau šlapia, dabar dar ir purvina. Pakėliau akis, žinoma, tai buvo Vykintas. Nerangiai atsistojau.
- Ačiū, nuo čia eisiu viena...- šaltai atsakiau ir patraukiau gatve.
- Vanesa, aš galiu..
- Ne, eisiu viena...- nutraukiau Vykintą.
Daugiau nebegirdėjau jo. Ėjau neatsigręždama. Mintyse šmeižėjo Vykinto veidas. Kodėl jis man atrodo toks pažįstamas? Negi tai tik dėl skausmo. Ne, čia kažkas daugiau, bet negaliu suprasti kas. Paspartinau žingsnį ir už kelių minučių pasiekiau namus. Atidarius duris, šiltas oro gūsis maloniai papūtė į mane.
- Vanesa čia tu?!- išgirdau išsigandusį senelės balsą.
- Taip senele...- liūdnai atsakiau, eidama laiptų link.
- Aš labai jaudinausi, kur tu buvai?
- Kapinėse..- atsakiau lipdama laiptais.
Susirūpinusi nužvelgė mane, bet daugiau nieko klausti nedrįso. Šiuo metu norėjau pabūti viena, ar bent neparodyti seneliai savo skausmo. Įėjusi į savo kambarį sustojau pamačiusi Darijų sėdintį ant mano lovos.
- Darijau...- virpančiu balsu išlemenau ir puoliau į jo glėbį.
- Viskas gerai, mieloji...- švelniai glostė mano šlapius plaukus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą