Bėdos
Laiškas mane nustebino, kadangi ant jo buvo parašytas tik mano adresas ir vardas. Vienintelis galimo siuntėjo vardas sukosi mano galvoje. Tikėjausi, kad aš klystu...
- Senele, aš einu į savo kambarį, išsimaudysiu, persirengsiu ir greit grįšiu! – sušukau žiūrėdama į laišką, nuo kurio negalėjau atitraukti akių .
- Gerai, bet paskubėk..
- Gerai, - atsakiau ir atsistojusi patraukiau laiptų link.
Lipdama laiptais atplėšiau voką, smalsumas griaužė mane iš vidaus, pasiekusi antrą aukštą, įėjau į savo kambarį. Atsisėdau ant lovos, žiūrėjau į voką, bijojau ištraukti laišką, o rankos pašėlusiai drebėjo.Beveik žinojau, nuo ko jis, tik reikėjo tuo įsitikinti. Bijojau ne siuntėjo, bet laiško turinio... Lėtai ištraukiau laišką iš voko ir ėmiau skaityti.
Rytoj 18.00 val. lauksiu tavęs prie kavinės „Pienė“, apsirenk ką nors gundančio.
Augustas
Laiškas iškrito man iš rankų. Taip greitai?! O gal taip net geriau, nes šitas laukimas žudantis. Bet kas bus po to? Turėčiau jaustis geriau, bet manau, kad bus atvirkščiai - jausiuosi dar blogiau... Palaužta ir sutepta ne tik fiziškai, bet ir morališkai... Kaip pažvelgsiu po to Darijui į akis? Ar man pavyks viską nuslėpti, aš bijau palūžti, net neįsivaizduoju, kaip elgsis Darijus, jei viskas išaiškės - pasišlykštės manimi ir paliks, jog nieko jam nesakiau ir atsidaviau Augustui. „Atsidaviau Augustui“ - tardama šiuos žodžius, jaučiuosi kaip paleistuvė. Kodėl viskas taip turi būti, kodėl aš negaliu būti laiminga ir džiaugtis gyvenimu? Kodėl? Kodėl? Parkritau ant lovos, įsikniaubiau į pagalvę, kad nešaukčiau... Norėjosi klykti, kol prarasiu balsą, kol neteksiu jėgų, kol nebegalėsiu kvėpuoti, kol nebereikės kvėpuoti...
- Vanesa, ateik! - išgirdau šaukiančią močiutę iš virtuvės.
Negaliu tokia jai pasirodyti, bet ir nuvilti nenoriu- juk taip stengėsi dėl manęs. Atsiplėšiau nuo pagalvės ir išlipau iš lovos, nužingsniavau link vonios, palindau po dušu. Karštas vanduo padėjo atsigauti ir nuplovė sūrias ašaras. Persirengiau, susišukavau plaukus, leidau jiems savaime išdžiūti. Giliai įkvėpiau ir nulipau laiptais žemyn, ant stalo jau laukė spagečiai - net seilė nutįso. Pribėgusi prie stalo atsisėdau ir ėmiausi darbo.
Senelė sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į mane. Suglumau...
- Nevalgysi?- paklausiau.
- Aš jau pavalgiau...
- Aišku, - numykiau ir valgiau toliau.
- Tai kaip sekėsi su Darijumi? – paklausė stebėdama, kaip pasigardžiuodama valgau.
Gavau lengvą šoką, nes senelė manęs niekada neklausdavo apie vaikinus, bet čia ne pamotė, todėl reikės priprasti.
- Gerai, buvo smagu, - greitai atsakiau.
Ji nusišypsojo ir toliau žiūrėjo į mane, po kelių minučių spagečių neliko.
- Ačiū senele, buvo labai skanu, - paglosčiau pilvą. - Kažin ar ten tilptų dar nors gabalėlis? – nusijuokiau.
- Nėra už ką, mieloji. Žinai, kai žiūriu į tave, atrodo, kad žiūrėčiau į tavo mamą.
- Mamą?
- Taip, tu labai panaši į ją, bet akys tėčio.
Mamos beveik neatsimenu, nesu mačiusi net nuotraukos, nes po tėčio mirties pamotė visas sudegino.
- Mamos beveik neatsimenu, žinau, kad ji mirė nuo sunkio ligos, noriu sužinoti, kokia ji buvo, kaip susipažino su tėčiu, papasakok man apie ją, - paprašiau.
Senelė atsiduso ir aš supratau kodėl.
- Kaip sakiau, ji buvo labai panaši į tave: plaukai, šypsena, tu tikra jos kopija. Su tavo tėčiu susipažino dar vaikystėje. Tavo mama gyveno kitoj pusėj gatvės, prisimenu, kaip kasdien jis bėgdavo pas tavo mamą žaisti smėlio dėžėje. Jie tapo neišskiriami, jų meilė augo mano akyse...- staiga nutilo ir susimąstė, tarsi nurydama tuos prisiminimus.
- O kas toliau? - nekantravau.
- Vos sulaukę aštuoniolikos, pareiškė norį tuoktis, aišku, mes buvom prieš, bet tai jų nesukliudė. Be mūsų žinios susituokė artimiausioje bažnyčioje, grįžę į namus pareiškė, kad jų mes jau negalime išskirti. Aš pritariau jų santuokai, bet mano vyras, tai yra, tavo senelis, ne. Jis siaubingai supyko ant sūnaus, net norėjo išvaryti iš namų, bet aš jam to neleidau ir galiausiai jis su tuo susitaikė. Deja, tavo mamos tėvai su tuo nesusitaikė, jie buvo vieni iš turtingiausių šeimų mieste, o mes ne. Atsisakė tavo mamos, kaip dukters ir išsikraustę iš miesto išvyko kitur, palikę tavo mamą be cento.
- Mano seneliai turtingi?
- Taip, ir labai. Bet kas iš to turto, jei išsižadėjo savo vienintelės dukters.
- Tai jau tikrai...
- Vėliau gimei tu, o su tavimi į namus atėjo nauji džiaugsmai. Viskas atrodė nuostabu, kol vieną dieną tavo mama nualpo lipdama laiptais (net krūptelėjau, siaubinga), negana to, kad smarkiai susižeidė, bet atlikus tyrimus paaiškėjo nualpimo priežastis - leukemija.
- Leukemija... – akys prisikaupė ašarų, nes suvokiau, kokia liga sirgo mama.
- Prasidėjo ligoninės, tyrimai... – dabar jau be klausimų tęsė močiutė. – Kadangi neturėjom pinigų, išgydyti ligą buvo beviltiška, todėl su kiekviena diena ji nyko mūsų akyse.
- Viskas, nieko daugiau nesakyk, parašau!- sušukau ir pašokusi nuo kėdės nubėgau durų link, išlėkiau į lauką.
- Vanesa, sustok!- išgirdau senelės balsą, bet aš jau nebegalėjau.
Žinojau tikslą, pasileidau gatve, bėgau nesustodama, jėgos silpo, sustojau tik tada, kai pritrūko oro. Pakėlusi akis išvydau akmeninę tvorą, kurią apšvietė blanki žibintų šviesa. Drąsinau save, jog turiu eiti, tad giliai įkvėpusi pasileidau link tikslo. Pasiekiau vartelius, pėdinau takeliu, man nereikėjo skaityti pavardžių, nes vietą galėjau atrasti net naktį. Už kelių minučių radau tai, ko ieškojau.
- Lėja ir Tomas Butkai...- perskaičiau garsiai, o ašaros riedėjo mano skruostais. Pakritau ant kelių, ranka perbraukiau per išraižytas raides.
- Mama, tėti, čia aš...Myliu jus, padėkit man, prašau... Man taip jūsų reikia...
Ausyse spengė mirtina tyla, vienintelis garsas- sunkus mano kvėpavimas. Kaskart šaltam oro gūsiui pasiekus plaučius, nukrėsdavo šiurpulys. Širdis vis dar lėkė šuoliais, nors stovėjau atrėmusi į žemę sustingusias kojas. Nuovargis nugalėjo mano nusilpusį kūną, suklupau ant drėgnos žemės. Klūpėjau prie tėvų kapo ir verkiau. Kaip norėčiau, kad jie būtų šalia, apkabintų, paguostų...
Taip praklūpėjau kokią valandą, o gal dvi – laiko nebeskaičiavau, privertė sudrebėti ir pradėti mąstyti tik staiga prapliupusio lietaus lašai. Pakėliau akis į mėlyną dangų, atrėmiau ranką į žemę, atsistojau... Pažvelgiau į išraižytus vardus, kurie visada liks mano širdyje. Link kapinių išėjimo patraukiau kaip zombis, o vis nesiliaujančio lietaus lašai neleido sustoti. Išėjau į gatvę, patraukiau link tilto. Po kelių minučių pradėjo lyti dar smarkiau, bet nekreipiau dėmesio, sliūkinau nuleidusi galvą. Norėjau, kad šis lietus nuplautų mano skausmą, nuoskaudas, liūdnus prisiminimus... Prieš save pamačiau vaikiną, stovintį ant tilto turėklų...
- Ką tu darai? Lipk nuo turėklų! - sušukau lyg nesavu balsu.
Jis atsisuko į mane, jo skausmo ir kančios kupinas žvilgsnis sustingdė mane. Ar ir aš tokia buvau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą