35 skyrius - Tik dviese

Tik dviese

Supratusi jo užuominą, bandžiau išsisukti.

- Na, beveik bet ką...- numykiau.

Gal visgi atsakiau per greitai, bet jau vėlu. Žodžių atgal nesugrąžinsiu.

- Galėtum padaryti vieną dalyką?- švelniu balseliu paklausė, jo žvilgsnio negalėjau suprasti.

- Žiūrint koks jis,- prikandau lūpą laukdama, ką jis atsakys. Darijus tylėjo žiūrėdamas į mane, taip mane dar labiau kankindamas.- tai pasakysi ar ne?- nekantravau.

Tikiuosi nesugalvojo ko nors nepadoraus. Darijus galiausiai prabilo:

- Gal tau tai nepatiks, bet aš jau viską paruošiau. Taip pat su tavo senele susitariau, ji sutiko...- kalbėjo nudelbęs akis.

- Pala, pala, su senele susitarei? Ką? – suglumau.

- Miegosime palapinėje per naktį...- pakėlė akis, stebėdamas mano reakciją.

Patenkinta išgirstos naujienos nusišypsojau. Ši mintis manęs nė kiek nesupykdė, o kaip tik pradžiugino. Niekada neteko nakvoti palapinėje, o dar su Darijumi, tai turėtų būti keista ir nejauku... Ir anksčiau turėjau susiprotėti, juk vežėmės miegmaišius, du vienviečius... Ach, palengvėjo.

- Tai kaip?

- Ką nepadarysi dėl ištirpusių ledų.- nusijuokiau.

Darijus laimingas apkabino mane.

- Maniau, gali supykti.

- O ko čia, visi savi. Jau galvojau, kad sugalvosi ką nors nešvankaus... – paraudau.

- Ar aš galėčiau?- vaidino nustebusį.

- Ką čia gali žinoti su tavimi. - parodžiau liežuvį.

- Ak tu taip?! - juokdamasis pargriovė mane ant žemės.

Kuteno šonus, o aš šaukiau prašydama baigti. Pradėjau spardytis ir daužyti jam krutinę, bet tai buvo tas pats, kaip patraukti sieną su rankom. Jis net nepajudėjo. Galiausiai pagavo mano rankas ir prispaudė prie žemės. Kutenimas baigėsi. Giliai alsuodama bandžiau atgauti kvapą. Darijus su šypsena žiūrėjo man į akis.

- Tau atsirūgs... - išlemenau.

- Ir ką tu man padarysi?- patenkintas nusijuokė.

Geras klausimas, net pati nežinau ką. Nesinori jo skriausti, o net priešingai. Išbučiuoti negyvai. Nebloga mintis, to tikrai nesitikės.

- Štai ką...- sušukau ir išsilaisvinusi iš jo rankų, parverčiau ant žemės užguldama jį.

Nieko nelaukdama įsisiurbiau jam į lūpas, švelniai delnais liesdama veidą. Darijų ištiko lengvas šokas, kelias sekundes net nejudėjo. Galiausiai rankomis apkabino mano liemenį. Virpuliukai bėgiojo po kūną, kas kart jį bučiuojant.

Pamečiau galvą, tai taip akivaizdu. Negi aš tokia vienintelė? Pirmoji meilė mus apakina ir įtraukia į dar nepažintą pasaulį. Mes naujokai, tik mokomės. Nebegalėjau sustoti. Jo lūpos, rankos, kūno šiluma, traukia mane, kaip magnetas. Kartais būnu per silpna ir pasiduodu šiai traukai, kaip ir šįkart. Nesusivaldžiau. Atsiplėšiau nuo Darijaus ir gaudydama orą bandžiau atsigauti.

- Įgnybk man...- šyptelėjusi tariau.

Darijus pažiūrėjo į mane pasimetusiu žvilgsniu.

- Ką sakei?

- Įgnybk man!

- Kodėl?

- Noriu įsitikinti, kad tai ne sapnas...- paraudau.

- Ne sapnas – sukrizeno.

- Bet atrodo lyg būtų.

Gulėjau padėjusi galvą Darijui ant krutinės ir žvelgiau į dangų. Dideli įvairiausių formų debesų kamuoliai, plaukiojo žydru dangumi. Tylėjome ir mėgavomės šia akimirka. Gal pasirodys nieko ypatinga? Bet buvimas šalia mylimo žmogaus yra už viską geriau. Nereikia daugiau nieko, tik jausti artumą ir šilumą. Aš - jaučiau. Tai laimės ir džiaugsmo mišinys.

Darijus pilvas suurgzgė, tyliai sukrizenau.

- Nejuokinga...- burbtelėjo.

- Atsiprašau, bet nesusilaikiau. Gal eikime pavalgyti, nes ir aš noriu.- keldamasi tariau.

- Štai kur protingi žodžiai.- laimingas nusišypsojo. Bet gulėjo, kaip gulėjęs.

- Ar neketini keltis?- kilstelėjau antakį.

- Aš išsekęs...- sudejavo.

- Kaip nori, viską suvalgysiu viena.- įgėliau.

- Kokia tu žiauri...- susiraukęs atsistojo.

- Aš tave taip pat myliu, - nusijuokiau.

Nuėjome iki palapinės, prie kurios gulėjo mūsų paruoštas pikniko stalas. Atsisėdę pradėjome valgyti. Pirmiausia kibau į vynuoges, o Darijus į sumuštinius. Net nepastebėjau, kaip maisto kiekis sumažėjo. Dangus aptemo. Papūtus šaltam vėjui sudrebėjau.

- Šalta?-apkabindamas paklausė.

- Šiek tiek, - nusivilkęs savo džemperį uždėjo man ant pečių.

- Ačiū...

- Manau laikas miegoti, sutemo. – apsižvalgė aplink.

- Aha....- linktelėjau, kadangi akys jau merkėsi.

Kartu pakilome, į krepšį sudėjome kas liko, viską sutvarkę nuėjome į palapinę. Širdis neramiai spurdėjo, lyg nujausdama kažką blogo. Susigūžusi įlindau į palapinę, kuri buvo visai nedidelė, dviems žmonėms vietos gan mažokai. Net nelaukusi Darijaus įsitaisiau savo miegmaišyje. Nesupratau kodėl, bet jaučiausi nejaukiai ir visa ši situacija mane šiek tiek gasdino. Kodėl aš taip jaučiuosi? Ko bijau?

- Nori miego?- paklausė Darijus, pamatęs mane šiltai gulinčia miegmaišyje.

- Ne, tiesiog šalta...- ramiai atsakiau.

Darijus taip pat įlindo į savo miegmaišį, atsigulęs atsisuko į mane.

- Vis tiek aš šiltesnis už miegmaišį - nusijuokė.

- Kurgi ne...

- Netiki?

- Ne...- nukirtau.

- Galiu įrodyti, ateik...- linktelėjo galva ir meiliai šyptelėjo.

Suvirpėjau. Iš tikrųjų man buvo labai šalta. Tiesiog baimė žaidė su mano kūnu.

- Gal tiek to, - drebančiu balsu atsakiau.

- Bet tau šalta, o aš prižadėjau tavimi rūpintis seneliai. Ateik.

Jo švelnus balsas gundė mane, aš tikrai silpnavalė. Išlindau iš miegmaišio, Darijus atitraukė savąjį ir atsiguliau šalia. Apkabino mane. Jis buvo teisus, čia buvo taip šilta ir gera, prisiglaudžiau prie jo.

- Na kaip? – patenkintas paklausė.

- Gera...- sukuždėjau.

- Matai, aš buvau teisus...- tarė pasipūtėlišku tonu.

Pažiūrėjau jam į akis, norėjau nuskęst jose. Bandžiau įsidėmėti kiekvieną jo veido detalę, liniją, įdubimus. Viskas atrodė nepriekaištingai... Darijaus širdis pradėjo greičiau daužytis, delnu paliečiau krutinę, švelnus tuksenimas atsimušė į mano delną.

- Darijau...- sukuždėjau- kodėl tu....

Nespėjau užbaigti klausimo, kai Darijaus lūpos nutildė mane. Rankomis pritraukė mane arčiau savęs. Aistros banga užliejo mano kūną, kiekvienas lopinėlis troško, geidė jo lūpų, kūno, odos...Švelniai ranka glostė mano nugara ir leidosi žemyn, tai vėl kildama. Švelnūs šiurpuliukai bėgiojo kūnu. Negalėjau nei pasipriešinti, nei pati sustoti. Norėjau, kad jis bučiuotų mane, liestų. Darijus atsitraukė nuo mano lūpų.

- Tu tam pasirengusi? Jei ne aš suprantu...

- Darijau, užsičiaupk...- nutildžiau bučiniu.

Niekas manęs nevertė ir niekas nestabdė.Viskas atrodė taip tikra, bet tamsi migla apgaubė mane supantį pasaulį. Patekau į beribę tuštumą. Kur išėjimas?