Tai mano pirmasis kūrinys, kaip sakoma pirmas blynas prisvilęs, taip ir čia ;D Siūlau skaityti tiems, kurie nori, geros juoko dozės... :D
1 skyrius
Kartą , toli ,toli už jūrų marių buvo mažas kaimelis pavadinimu Nausėdai. Nedidelis kaimelis driekėsi šalia miško, toli nuo kitų kaimų. Gyveno jame nedaug žmonių , o keliautojai beveik niekada užklysdavo. Šis kaimelis visada buvo ramus, o gyventojai draugiški ir svetingi, padėdavo vieni kitiems, ir niekada nesakydavo ne. Iki tol kol jame atsirado Steponas. Jis išsiskyrė nuo kitų. Stepono kūnas buvo tobuliausias iš visų, tvirtas ir raumeningas pilvukas, stiprios rankos, ideali veido struktūra, perlo spalvos dantys, kurie švytėjo net tamsoje ( tikriausiai naudojo blendamet ;DD), tamsiai mėlynos akys, labai tiko prie jo tamsios odos, o lūpos tai negražios, kažkokios labai plonos, atrodo kad jų išvis nėra. Bet čia ne esmė, jis vis tiek buvo nuostabus, visos merginos jį pamačiusios alpdavo ir šaukdavo „Steponai noriu nuo tavęs vaiko!!!“ . Jis iš kitų išsiskirdavo ne tik savo nuostabia šukuosena , bet ir jėga. Jis buvo pats stipriausias iš visų, drakėse laimėdavo tik jis, užtekdavo tik vieną pirštą pajudinti ( dažniausiai mažąjį), ir visi gulėdavo ant žemės sudaužyti. Niekas negrįsdavo šakotis ant jo, nes žinodavo, kad bus jiems šakės. Paklausit iš kur tokia jėga? .Tai gana ilga istorija.
Tame pačiame kaime gyveno nuostabaus grožio mergina vardu Barbora.Vieną dieną į kaimą užklydo keliautojas. Jaunas vaikinas, kuris įsimylėjo merginą, o merginą jį. Vaikinas kartojo merginai , kad ją labai myli ir ji vienintelė pasaulyje, bet tai buvo netiesa. Kai vaikinas užtaisė jai vaiką, jis dingo iš kaimo kaip raketa palikdamas merginai trumpą laišką.. „Mano brangioji Barbora, atsiprašau kad tau melavau, kai mūsų vaikas užaugs aš sugrįšiu ir parodysiu jam pasaulį, koks jis šūdinas yra ir kaip jame išgyventi. Čia buvo Chuckas Norrisas“.
Mergina labai kentėjo, bet gyveno dėl savo vaiko, jis jai buvo viskas ką ji turi. Kai gimė jai sūnus, pavadino jį Steponu, kuris reiškia drąsa. Ji vis tikėjosi, kad mylimasis sugrįš, jis juk pažadėjo. Laikas ėjo, metai bėgo ir Steponas užaugo.
Taip ir gyveno Steponas vargingoje šeimoje su mama. Kol vieną dieną ramųjį kaimą sudrumstė plėšikai. Jie apvogė ir sudegino du namus. Tai buvo didžiulė nelaimė kaimo gyventojams, jie nebežinojo ką daryti jei plėšikai sugrįš. Gyventojai sugalvojo paprašyti pagalbos Barboros sūnaus Stepono. Sušaukė gyventojų susirinkimą ir pirmininkas tarė:
- Steponai nuostabusis, kadangi tu toks nenugalimas, tai norėjome paprašyti tavęs , kad saugotum mūsų kaimą nuo pavojų. Už tai, mes tau pastatysim didelį ir prabangų namą ir tau nieko netrūks. Sutinki?
Steponas susimąstė, pakrapštė nosį ir atsakė :
- No problemo. Tik.....
- Sakyk ko tik nori, padarysim bet ką.
- Man nepatinka mūsų kaimo pavadinimas ,jis toks lėkštas. Galėtume pakeisti į ką nors geresnio pavyzdžiui „ Žolytė“ ?
Kaimiečiai stovėjo išsižioję ir nesuprato tokio Stepono prašymo. Bet kas jiems beliko, tik sutikti su „Žolytės“ pavadinimu. Po kelių dienų pradėjo statyti prašmatnų namą Steponui, truko beveik visus metus ,bet pagaliau baigė. Per visą tą laiką Steponas saugo jo ir globojo kaimą ir tol kol....
2 skyrius
Pagaliau namas buvo pastatytas ir į jį įsikraustė Steponas su savo mama. Jis atrodė tikrai didingai, dviejų aukštų medinis namas su dideliais langais, pro kurios atsivėrė nuostabi gamtos panorama. Jis buvo pats didžiausias ir gražiausias visame kaime. Gyventojai statydami šį namą tikėjosi , kad jų kaime vėl įsivyraus ramybė ir daugiau niekas jos netrikdys.
- A gi močiut , tai kur čia ta žolytė, man labai reikia?- trypčiodamas vietoje paklausė vaikinas. Močiutė pažiūrėjo į jaunuolį kreivu žvilgsniu ir tarė:
- Berniuk, ko uždavinėju juokingus klausimus? ar nematai, aplink auga kiek žolės, imk rauk man gi negaila ;DD. -po šio įvykio daugiau nebesirodydavo neaiškio formos vaikinai.
Gyventojai visas viltis dėjo į Steponą, kuris stengėsi vygdyti savo pažadą, nors tai jam nebuvo pats svarbiausias dalykas, jam labiausiai rūpėjo merginos ir linksmybės. Kai namas buvo pagaliau pastatytas ir sutvarkytas Steponas surengė galingą tūsą į kurį susirinko visas jaunimas. Tranki muzika ir gėrimai užvaldė visus, taip pat ir Steponą, kuris vakarėlyje pamatė be galo gražę merginą. Juodais kaip varnos plaukais, rudom kaip supuvusios lentos akim, žema ir su pastebimai didele krutine, kuri einant jai kilnojosi, gal todėl ir krito jam ji į akis.
- Labuuu labiii, ai labas ar kaip ten .-svyruodamas apkabino ją.
- Labas.- atsakė mergina.
- Tai gražūs tavo papai, bliamba ne tai norėjau pasakyt, va atsiminiau, koks tavo vardas?
- Kazytė, o tavo?
- Tu klausi mano vardo? Klausi mano vardo?- nustebęs tarė Steponas.
- Nu taip klausiu.
- A, nu tada aš Steponas, o tu gal nevietinė?
- Ne.
- Matosi.- „ pas mus tokių papingų nėra“ galvojo Steponas.
- Kaip suprast?- Steponas užsivartęs net nebežinojo ką sakyt.
- Tavo akys labai gražios.
- Ačiū.
Einanti pro šalį pora netyčia pastūmė Steponas ir visas bokalo turinys atsidūrė ant merginos.Steponas jau norėjo atsiprašyti ir padėti jei bet mergina supykusi nuėjo nuo Stepono nieko nesakiusi, o jis liko kaip musę kandęs. Nesupratęs tokios reakcijos nusprendė nekreipti dėmesio į ją ir linksmintis toliau. Po keliu valandų kai visi buvo geroi formoj, Steponas paėmęs už rankos merginą nusivedė į antrą auštą.... kas nutiko vėliau Steponui įsijungė rėžimas „delete“...Bet jis net nenujautė kas nutiks rytoj....
taip atrodė namas. http://www.masoma.lt/thumbs2/2.jpeg
3 skyrius
Tūsiukas praėjo tikrai gerai, buvo išgerta dvi bačkos alaus, išdaužyti trys langai, ir liko ruda dėmė ant kilimo ( kažkas nepasiekė toaleto;DD). Visi šėlo iki pat ryto, miegojo kur tik papuolė, ant žolės lauke, ant grindų, ant klozeto, vienu žodžiu visur.
Kitą rytą, kai visi išėjo namo arba buvo parvilkti, pats paskutinis atsibudo Steponas. Pakėlęs galvą, atmerkė akį, apsižvalgė, pakrapštė nosį ir staiga pastebėjo dailę juodaplaukę merginą (Kazytę, bet kadangi jis nieko iš vakar neatsimena, tai jos neatpažino) kažko ieškančią. Steponas atmerkė kitą akį ir pasimetė ,nesuprato iš kur ji čia atsirado ir kas ji. Mergina net nepastebėjo Stepono, o jis tyliai atsikėlęs palietė jos ranką. Mergina baisiausiai išsigandusi pradėjo šaukti iki tol kol pamatė , kad tai Steponas. Iš išgąsčio drebėdama mergina atsisėdo, o Steponas kaip koks džentelmenas pakėlė jos maximos maišiuką nuo žemės, kuris jai iškrito iš rankų. Atsisėdo šalia, nutaisęs šunyčio veidelį tarė:
- Kas tu?- Mergina paraudo ir tarė:
- Steponai nereikėjo taip gerti vakar gal ir atpažintum.
Steponas nespėjo pasakyt daugiau nei vieno žodžio, kai mergina atsistojo ir išėjo trenkdama duris jam prieš nosį, ir vėl antrą kartą. To tai Steponas tikrai nesitikėjo, juk visos merginos puldavo jam ant kaklo vien jam nusišypsojus savo balta šypsena, o šita net nepaaiškinusi užtrenkė duris jam prieš nosį. Bandė ją vytis, bet tai buvo beprasmiška, nes ji jau buvo dingusi. „ Kietas riešutėlis, manau ji dar pasirodys, jei ne pats ją rasiu“ pagalvojo Steponas.
Slinko dienos toliau, ir kaimo gyvenimas virė . Žinia apie stipruolį Steponą pasklido po visą šalį, ir visi norėjo pamatyti jį, bet niekas nedrįsdavo, bijojo jo. Bet tik vienas žmogus pasiryžo nuvažiuoti į „Žolyčių“ kaimą ir sužinoti apie Steponą daugiau ir tai pranešti visiems žmonėms. Jo vardas, visiems gerai žinomas, net naktį pažadintas vaikas galėtų jį pasakyti , tai kas gi jis? Negi iki šiol nesupratote? Juk tai jis, vienintelis ir nepakartojamas Rokas Žilinskas.
Kaip ir kiekvieną paprastą dieną Steponas gulėjo ant sofos ir valgė siemkes , kai išgirdo skambutį į duris. Išsiridenęs iš sofos, pasitvarkė marškinius, pasitaisė sijoną ir nuėjo atidaryti durų. Atidaręs jas išvyto pasitempusį vyrą, su nuostabia šukuoseną, baltais kedais ,baltais šortais ir baltais marškinėliais. Jis atrodė toks tyras ir nekaltas, kad Steponas neteko amo.
- Laba diena, aš Rokas Žilinskas. Norėčiau paimti interviu, ar galėtume pasikalbėti dviese?- Steponas pagaliau prasičiukinęs tarė.
- Tai žinoma, užeikite, jums negaliu nieko atsakyti.-Užėjęs vidun jie prisėdo ant sofos.
- Gal norit siemkių?-paklausė Steponas
- Jei jau siemkių siūlot tada prie jų dar alaus reikėtų.
- No problemo.-atnešė Steponas siemkes, atsidarę alaus pradėjo pokalbį.
- Aš jums užduosiu labais sudėtingus ir ilgus klausimus, ir į juos turite atsakyti kuo tiksliau, sutarta?
- No problemo.
- Tai kokia mėgstamiausia tavo spalva?- su šypsena tarė Rokas Žilinskas.
- Mėlyna.
- O kodėl?- paklausė ir metė kreivą žvilgsnį.
- Graži spalva.
- Nu jo , tiksliai. Tai gi viskas, daugiau klausimų nebeturiu.-Steponas nesupratęs palydėjo jį iki durų, kai staiga jis atsisuko ir tarė:
- Čia buvo Rokas Žilinskas.- ir išėjo pakelta galva ;DD Steponas pagarbiu žvilgsiu stebėjo Žilinską, kaip išdidžiai ėjo taku iki tol kol dingo jo tobulas siluetas šešėlyje. Nulenkęs galvą pamatė laišką, ant kurio buvo užrašyta Steponas. Paėmęs laišką atplėšė jį, buvo šokiruotas kad siuntėjas buvo....
4 skyrius
Laikydamas rankoje laišką Stepono galvoje kirbėjo tik viena mintis, nuo ko jis? Jam niekas nėra buvęs parašęs laišką, o tuo labiau nėra kas jam rašantis. Jis gi neturėjo nei draugų, nei giminaičių, kurie galėtų jam parašyti, neskaitant jo gerbėjų, kurios rašydavo meilės laiškėlius ir cypaudavo prie langų, tipo serenadą dainavo. Smalsumo vedamas Steponas atplėšė voką ir ištraukęs laišką pradėjo skaityti.
Steponai, tikriausiai tau labai įdomu , kas tau rašo. Gaila, tu manęs nepažįsti, bet aš pažįstu tave. Nežinau ar tau mama pasakojo apie mane , numanau kad ne. Tai aš tavo tėvas Chuckas Norrisas. Numanau , kad tu pyksti ant manęs už tai, kad palikau jus su mama, bet iš manęs tėvas, tas pats kaip iš karvės balerina.. Aš tavo mamai prižadėjau , kad kai tu užaugsi ir tapsi tikras vyras, sugrįšiu, deja to nebus. Kiltų per didelis pavojus Barborai ir tau. Mano didžiausias priešas Brusas Lee, kuris vienintelis davė man į kaulus, seka kiekvieną mano žingsnį ir jei jis sužinotų apie tave kiltų didelis pavojus. Kadangi aš jau nebe pirmoj jaunystės, o tu mano pirmasis sūnus iš vienuolikos, turėsi nugalėti ir sutriuškinti jį. Tau reikės treniruoti ir kaupti jėgas, nes jei tu jo nenugalėsi ,jis nugalės tave, o tai reikštų tavo galą. Išduosiu vieną paslaptį, kuri mano šeimos vyras padeda stiprinti jėgas, Ne tai ne metanas. Tai manų košė. Joje tiek vitaminų, tai tikras energijos užtaisas, kuris mums suteikia tiek jėgų kad tu net neįsivaizduoji.Tai viskas ką norėjau tau pasakyti, ir atmink tu esi Steponas Norrisas nenugalimojo ir pačio kiečiausio ir be abėjo žaviausio žmogaus visoje planetoje sūnus. Atmink tai. Čia buvo Chuckas Norrisas.
P. S. Voke yra mano didžiausio priešo nuotrauka, saugokis jo.
Steponas netekęs amo stovėjo su laišku ir negalėjo patikėti, kad tai tiesa. Juk jo tėvas legendinis žmogus Chuckas Norrisas, o jo motina visą gyvenimą tylėjo, ot višta. Bet jis negalėjo jos kaltinti, nes jis pats niekada apie tėvą neklausdavo, paprasčiausiai jo nebuvo ir nereikėjo. Steponas suprato, kad tai jį užgrūdino ir išmokė kovoti už save, nepasiduoti. Sužinojęs tiesą apie savo tėvą Steponas tvirtai nusprendė kaupti jėgas, ir kai ateis metas iškeliauti, susirasti tėvą. Atsiminęs apie nuotrauką , ištraukė ją iš voko. Joje pamatė raumeningą vaikiną, keistai sučiauptomis lupomis ir visas nubraižytas, lyg su katinu būtų miegojęs. “Kažkoks siauraakis, aš už jį žymiai geriau atrodau“ pagalvojo Steponas.Bet vis gi Steponas nujautė , kad jo gyvenimas turi didesnį tikslą nei kaimo saugojimas. Juk tokia jėga yra retas dalykas, reiškia jam skirtas kitoks likimas, apie kurį jis pats nenumano. Steponą tokia žinia tikrais sutrikdė ir neduodantys ramybę klausimai išvargino, todėl nusprendė atsipūsti ir pagriaužti siemkių. Atsigulė ant sofos, pakėlęs kilimo galą ištraukė iš po jo siemkių pakelį ir pradėjo griaužti.
- Viską pasakys rytojus.-tarė pats sau. Staiga išgirdo skambutį į duris. Šiaip taip išsiridenęs iš sofos nužingsniavo prie durų. Atidarė jas, buvo ištiktas mažyčio šoko.
- Čia tu?
Video kuriame Chuckas Norrisas gavo malkų nuo Bruso Lee
http://www.youtube.com/watch?v=JLO1YIWQuXE
Taip atrodė Kazytė http://i42.tinypic.com/30j3de9.jpg
Steponas http://i39.tinypic.com/2uosaxy.jpg
http://i42.tinypic.com/nqbkgy.jpg
5 dalis
- Sveikas Steponai- su šypsena veide pasisveikino Kazytė.
- Labutis.- vis dar nustebęs atsakė Steponas.
- Šįryt skubėdama namo palikau liemenuką tavo kambaryje.-paraudusi tarė mergina.
- Liemenuką? Kaip tai?- nustebęs paklausė Steponas.
- Tu tikrai nieko neatsimeni?
- Ne.
- Gaila.
- Tai kas vakar nutiko?- vis dar nesupratęs paklausė Steponas.
- Tau dar neaišku?- Steponas susimąstė ir tik po penkių minučių tarė.
- Ne.
- Tu tikrai toks durnas ir tik tokiu vaidini?- jau pyktelėjusi mergina paklausė.
- Juokauju mažyt, viską supratau, reiškia pašėlusi naktis buvo, ar ne taip?- su šelmiška šypsenėle veide paklausė Steponas.
- Gal galiu pasiimti savo liemenuką?- vengdama atsakymo paklausė. Mergina jau norėjau eiti link kambario, kai pajautė tvirtas Stepono rankas ant liemens, kurios privertė ją sustingti į ledą.
- A kur bėgi? Aš net vardo tavo nežinau.- apsvaiginta Stepono žavesio, mergina ištirpo kaip braškiniai ledai jo glėbyje, net nepajėgė ištarti nevieno žodžio.
- Pasakysi, ar toliau rysi mane akimis?
-Ašššš...... Kazyyyytė.- vos išlemeno mergina.
- Taip jau geriau. Tai Kazyte, ar papasakosi kas vakar atsitiko, ar ir toliau pyksi ant manęs? Aš nekaltas , kaltas tas prakeiktas niekšas , bet geriausiais mano draugas- alkoholis.
- Manau pamiršiu viską ir aš, nes seksas prigėrus tikrai ne koks.
- Seksas?- nustebęs bet su pasitenkinimo šypsenas tarė Steponas.- nereikėjo man gert, ot kvailas.-Mergina supratusi, kad išplepėjo per daug nuraudo ir tik sugebėjo išspausti vieną garsą.
- Ups....- Steponas , kaip tikras džentelmenas atsitraukė nuo merginas ir ištiesė jai ranką.
- Gal pradėkim iš naujo, aš Steponas Norrisas, o tu?- šiek tiek atsipalaidavusi prakalbo mergina.
- Kazytė Kondrotaitė- paspaudė įkaitusią Stepono ranką. Steponas nusprendęs , kad čia puiki proga, čiupo ir prisitraukė Kazytę prie savo plieninės krūtinės ir įsisiurbė į jos lūpas, kaip kokia siurbelė. Mergina būdama tokia gležna, nebūtų galėjusi pasipriešinti. Jūs galvojot ji norėjo priešintis? Ji gi to ir atėjo. Patikėjot? Ne nu jūs duodat, juokauju gi. Juk kiekviena mergina norėtų atsidurti Stepono glėbyje, pajausti šalia tobulą jo kūną, paliesti, pagnaibyti. O už bučinį tikriausiai atiduotų paskutinius stringus, ar net raudoną nagų laką, įsivaizduojant koks jis vertingas? Jis kiekvienos merginos svajonė, sapnų objektas (dažniausiai nuogas). Pala neužmirškim, kol aš čia pliurpiu jie vis dar bučiuojasi, ilgai ane? ;DD. Taigi Kazytė buvo sutrikusi ir nustebusi, dėl tokio Stepono elgesio, bet nenorėjo kad jis baigtų. Bučinys buvo toks saldus kaip šokoladas ir toks svaiginantis lyg gera „žolytė“. Pagaliau Steponas atsiplėšė nuo Kazytės ir pažiūrėjęs į ją nusišypsojo savo gundančia šypsena.
- Kavos tau ar arbatos?
Kazytė vis dar būdama trance neišgirdo jo klausimo, tik žiūrėjo į jį kaip į ledus karštą vasaros dieną.
- Ką sakei?
- Klausiu kavos ar arbatos tau? O gal siemkių?
- Man arbatos. Iš kur žinai, kad man patinka siemkės?
- Aš jas dievinu.
- Aš taip pat.- paraudusi tarė mergina.
- Eime į svetainę, užkaisiu arbatinuką mažyte.- viena ranka apkabindamas merginą nusivedė į svetainė. Pasodinęs ją ant sofos nulėkė į virtuvė. Grįžęs po dešimties minučių, su dviem garuojančiais puodeliais ir kyšančiu pakeliu siemkių iš kišenės.
- Žinai, tu pirmoji mergina, kuri man patinka po pirmo sekso, o dar aš jo net neatsimenu, bet iš bučinio spendžiu , kad jis turėjo būti puikus.
- Buvo, iki tol kol neužmigai ant manęs vidurį sekso.
- Ups, atsiprašau, kaip sakiau aš nekaltas , čia alkoholis. Manau laikas keisti draugus. ;DD
- Būtent. Aš tai neturiu, nei draugų, nei šeimos, esu tokia vieniša...-liūdnu balsu tarė Kazytė. Steponas atsistojo, nužingsniavo iki jos, atsisėdo šalia ir švelniai apkabinęs tarė:
- Nesi, dabar turi mane...
Ir švelniai pabučiavo jos lūpas....
6 skyrius
Kazytei atrodė , kad bučinys tęsiasi visą amžinybę. Nei jis, nei ji nenorėjo, kad kada nors bučinys baigtųsi. Steponas negalėjo patikėti, kad tokia paprasta mergina sugebėjo apsukti jam galvą, jei net Carmoi Elektroi matė tik trūkumus ;D Jis padėjo Kazytei užmiršti, kad ji viena kaip mažasis pirštelis. Paklausit kodėl ji tokia vieniša? O gi todėl, kad ji neturi šeimos. Kai dar buvo maža mergaitė, apie keturių metukų, viena moteris ją rado verkiančia prie jos namų. Pagailus mergaitės, ją priglaudė gyventi, bet prieš kelis metus ta moteris mirė ir ji liko gyventi viena .Aišku yra privalumas kai gyveni viena, gali kelti gerus tūsus ir niekas neaiškina tau kaip gyvent, bet vis tiek esi vienišas. Kazytei Steponas patiko iš pirmo žvilgsnio, bet kadangi ji buvo labai drovi, todėl net nemėgino su juo bendrauti. Gi jis žymusis Steponas Norrisas, stipriausias ir žaviausias planetoje, ir kaip jis gali žiūrėti į paprastą kaimo merginą, neišsiskiriančią iš kitų. Pasirodo priešingybės iš tikro traukia, ji drovi , vieniša mergina, o jis šelmiškas ir visų geidžiamas svajonių vaikinas, tikros priešingybės. O pagaliau jie baigė bučiuotis, nu ir trauka. Atsiplėšęs nuo Kazytės Steponas pažvelgė jai į akis, pasikrapštė nosį ir apkabino ją. Abu tylėdami taip ir sėdėjo kol Kazytė nutraukė tyla, tyliai pabezdėjusi ( kas nesupranta šio žodžio, reiškia pagadino orą). Visa išraudusi tarė:
- Atsiprašau,... beje ačiū už tai kad esi šalia.
- Nereikia dėkot mažyte, man vienas malonumas.
- Dar kartą ačiū.
- Nesupyksi jei paklausiu, kur tavo tėvai?
- Nežinau.
- Kaip tai nežinai?
- Mane rado viena moteris, kai buvau maža, nežinau kas mano tėvai.
- Tai gyveni viena?
- Taip.
- Gal nori pas manęs gyventi? Čia tokie dideli namai, mums su mama čia per daug vietos. Be to labai norėčiau , kad visada būtum šalia.- mergina susimąstė ir tarė:
- Negaliu , ką žmonės pasakys?
- Nu tiesa, tos pliotkų bobos turėtų proga savo susiraukšlėjusius liežuvius dar daugiau pramankštint.- piktu tonu pasakė Steponas.
- Nieko tokio, aš jau susitaikiau su tai, kad esu viena.
- Juk sakiau , kad tu nesi vieniša, dabar turi mane.
- Baik Steponai- sušuko Kazytė ir atsistojo.- tu visų merginų svajonė, o aš paprasta nusmurgusi kaimietė, neteik man vilčių ir nenorių girdėti pažadų, kuriuos tu net nežadi tesėti. Mane ir taip gyvenimas pagailėjo laimės, nenoriu kentėti. Viso, daugiau manęs nepamatysi.- su ašara akyse tarusi pakilo nuo kėdės ir bėgo link durų. Steponas spėjo tik šūktelti.
- Kaip tavo liemenukas?- staiga mergina sustojo , atsisuko į jį ir tarė:
- Liemenukas? Tau dabar jis svarbesnis? Susikišk tu jį į užpakalį.- dar šaltesniu tonu sušuko Kazytė.
- Kazyte atleisk.....- šūktelėjo Steponas, bet ji išlėkė pro duris net neatsisukusi.
Steponas bandė ją vytis, kai išbėgęs iš namo pamatė ją stovinčią ant gatvės. Staiga šalia jos privažiavo juodos spalvos autobusiukas ir išlipę du vyrai sugriebė Kazytę ir įsitempė į mašiną. Palikdami ant žemės voką. Steponas netekęs žado stovėjo ir tik pamatė kaip mašiną nulėkė keliu, dingdama iš akių. Skausmo perkreiptu veidu nubėgo prie kelio, pakėlė voką ir ištraukė laišką. Jame didelėmis raidėmis buvo parašyta „ Jei nori merginą pamatyti gyvą, lauk rytoj 20.00 val. prie Žolyčių kaimo ženklo, būk vienas“. Stepono veidas buvo perkreiptas pykčio, laišką suspaudęs delne įsikišo į kišene, ir laimės kupinu balsu tarė:
- Valio, pagaliau galėsiu normaliai pasimušt, nusibodo tas kaimas čia taip ramu. Lauk manęs Kazyte, tu esi mano , niekas tavęs iš manęs neatims.... ;DD
7 skyrius
Steponas pasiryžo išlaisvinti Kazytę ir sutriuškinti tuos gaidžiukus, kurie griso paliesti jo merginą. „Bet ko jie siekė pagrobdami Kazytę? Mano mirties? Ne tai nesamonė, juk visi bijo manęs, kas jis toks?“- galvojo Steponas. Ištraukęs ranką iš kišenės pažvelgė į laikrodį.
- Pusė septinių, dar turiu laiko. Reikia užkast, kojų nagus nusikarpyt ir susirast savo kostiumą.
Steponas lėtu žingsniu nužingsniavo iki namo, vis galvodamas apie Kazytę, kur ji dabar, ar ji sveika? Jei ją bent pirštu palies, jie pasigailės, kad gimė, tai Steponas sau pažadėjo. Sukirtęs dvi lėkštes manų košės nužingsniavo iki savo kambario. Atidaręs spitelę ištraukė žirklutes pradėjo karpyti kojų nagus, tuo pačiu dainuodamas dainą.
- I am sexy guy, a super sexy guy ;DD
Baigęs karpyti nagus Steponas nužingsniavo iki spintos. Atidaręs ją, pasirausė apačioje ir ištraukė nedidelį maišiuką, kurio viduje buvo mėlynai raudonas kostiumas.
- Štai mano patogiausias kostiumas, kurį mama man pasiuvo treniruotėms, ir aišku neišsiskiriantis iš kitų.
Apsivilkęs kostiumą, nužingsniavo prie veidrodžio, paspjovė į delną du kartus ,su ja perbraukė per plaukus.
- Štai, aš pasiruošęs.:)
Taip atrodė Steponas apsivilkęs kostiumu. ;DD http://i42.tinypic.com/6tjomx.jpg
Iškėlęs galvą nužingsniavo iki garažo, pasiėmė savo vaikystės dviratuką, kuriuo nevažiavo labai seniai, todėl šiek tiek apsamanojo, nuvalęs samanas atsisėdo ant dviratuko ir išvažiavo iš garažo (taip atrodė dviratukas http://i43.tinypic.com/6692mr.jpg ). Šiaip taip nuvažiavo iki kaimo ženklo (tris kartus nukrito nuo dviračio ir pametė pedalą). Atsistojęs, išsitiesė, atstatydamas savo plieninę krutinę, laukė savo lemties, ir linksmybių, nes tikėjosi prajudinti kaulus, kurie nuo teliko spoksojimo ant lovos visai sustabarėjo. Žvilgtelėjo į laikrodį:
- Šūdas, dar tik 19.20val. Ką dabar veikt? Ai rimtai turiu siemkių kišenėje.-
Išsitraukė Steponas siemkes ir pradėjo griaužt. Laikas greit prabėgo, ir kai kitą kart žvilgtelėjo į laikrodį rodė 20.00val. Po kelių minučių pamatė tą patį juodą autobusiuką važiuojantį link jo. Už dešimties metrų sustojo ir išlipo senas diedas su dideliais dantimis priekyje, tarp kurių buvo didelis tarpas, tikriausiai tame tarpe turėjo būti kitas dantis. Garbanoti plaukai išsidraikę į šalis, ir su barzda. ( senukas http://i42.tinypic.com/s2s1f8.jpg ) Viską sudėjus jis atrodė siaubingai, bet kai pamatė jo rankoje surištą ir išsigandusią Kazytę, kuri visa drebėjo ir pilnomis vilties akimis žiūrėjo į Steponą.
- Paleisk merginą.- piktu balsu tarė Steponas.
- Tai matau nesi bailys, kaip tavo tėvas, pasirodei.
- Sakau paleisk merginą senas diede.
- Senas diede? Taip, aš nesu toks jaunas, bet negalvok kad nesu toks pats stiprus. Tavo tėvas bandė man priešintis, bet jam nepavyko, aš laimėjau. Ir kai sužinojau , kad jis turi sūnų, supratau , kad galiu jam dar labiau įgeli, ir šį kart per tave.
- Kas tu?
- Aš Brucas Lee.- su pasididžiavimo gaidele tarė jis
- Tu?..... Brucas....Lee.......?- užsiėmęs už pilvo žvengdamas tarė Steponas.- dieduk, nu tavęs amžius nepagailėjo, palyginus su nuotrauka kurią atsiuntė tėvas, pasakyčiau kad ten buvo tavo anūkas. ;DD
- Užsičiaupk pienburni....- užsiputojęs sušuko diedas.
- Jei gali užčiaupk seneli,...- su pasitenkinimo šypsenėle tarė Steponas. Letu žingsniu pradėjo eiti link jo.
- Dar žingsnis ir ji mirs.- išsitraukęs peilį, čiupo merginą ir pakišo jį po kaklu.
Steponas pradėjo garsiai kvatotis užsiėmęs už pilvo. Diedas nesupratęs žiūrėjo į jį, neiškentės piktu balsu sušuko:
- Tau visai negerai, nori kad ji mirtų?
- Seneli ... tau ..... kelnės ... nusmuko.... gražūs meškiukai....- trūkčiodamas iš juoko tarė Steponas.... ;DD
8 skyrius
Steponas vis dar užsiėmęs už pilvo, negalėjo sustoti juoktis. Pamatęs dieduko geltonus šeimyninius trausikus su meškiukais, jo juokui nebuvo galo. Net Kazytė tyliai krizeno, nes tokie apatiniai kiekvieną prajuokintų. Brucas paraudonavęs kaip burokas, paleido merginą ir greitai užsisegė kelnes, stovėjo su pykčio kupinu veidu. Įniršęs čiupo merginą ir peilį vėl prikišo prie kaklo. Kazytė baimės kupinu veidu pažiūrėjo į Steponą.
- Steponai....- tyliu ir išsigandusiu balsu tarė Kazytė.
- Nesijaudink mažyte, viskas bus gerai. O tu seni paleisk merginą, kitaip tau atsirūks - rimtu balsu prakalbo Steponas.
- Man atsirūks? Man? Brucui Lee? Nejuokink vaikeli. Tau tik mano batus laižyt, matau tu toks pats pasipūtęs , kaip tavo tėvas. Galvoje vienas ir tas pats- skysta masė.- šaipydamasis kalbėjo Brucas.
- Bla.... bla..... bla. Gal ką nors naujo pasakysi? Atsibodai tu man jau, tauški tą patį per tą patį. Atiduok merginą ir čiuošk į savo čiukčių šalį ryžius valgyt. ;DD
- Tu labai pasigailėsi už tokius žodžius pienlaižį.
Brucas parvertė merginą ant žemės ir su peiliu jau žadėjo perrėžti gerklę. Kai staiga Kazytė sukaupusi visas jėgas spyrė jam į tarpkojį. Diedas krito ant žemės užsiėmęs rankomis savo dalykėlį ;DD. Iš jo išėjo tik garsai kaip „ Auch, oj oj oj , tu višta“ nu ir panašiai . Steponas žaibo greitumu atsidurė šalia merginos, ir ją pakėlęs ant rankų nunešė ir pastatė šalia dviračio.
- Steponai, kaip aš buvau išsigandusi, jis manė užrišo kažkokiame maiše ,.. buvo taip baisu.
- Nusiramink, dabar tu saugi. Sėskis ant mano dviratuko, važiuok į mano namus ir užsirakink ten. Lauk manęs, patvarkysių aš šitą senį ir labai greitai grįšiu mažyte.
- Gerai.- pasodinęs ją ant dviračio, įsisiurbė į lūpas, Kazytė net kruptelėjo iš nuostabos.
- Lauksiu tavęs , mano didvyri ;DD
- Čiau pupa.
Kazytė nukrivuliavo su dviratuku namo. Atsisukęs Steponas matė vis dar iš skausmo dejuojantį dėduką. „Reikės stengtis nepykdyti Kazytės, nes ir pačiam klius“ mintyse nusijuokė Steponas.Lėtu, išdidžiu žingsniu Steponas ėjo link dėduko, kuris į jį žiūrėjo su panieką, bet vis dar su skausmu veide.
- Tai ką man daryt su tave dėduk? Jei tave net mergina įveikė? – su pasitenkinimo šypsenėle paklausė Steponas dėduko.
- Užsičiaupk, aš tiesiog nesitikėjau, ji užklupo mane nepasiruošusį.
- Nu jo, pateisinu tave, gi toks amžius, visiems protas susisuka ;DD
Brucas tiesiog įtūžo, čiupo peilį nuo žemės ir dūrė Steponui į krutinę....
9 skyrius
Bruco kantrybė truko, jam jau buvo gana tokio Stepono išeidinėjimo. Niekas nedrįsdavo pasakyti blogo žodžio ant Bruco Lee, nes visi jo bijojo. O dabar kažkoks mažvaikis drįstą iš jo juoktis, jam tai buvo aukščiau visko, garbė buvo ir yra svarbiausia jam už viską, netgi už gyvybę. Tokios tradicijos išliko nuo pat senovės, ir niekas jų nedrįso laužyti. Gal tai kai kam atrodo juokinga, bet tokia tiesa.Būtent dėl garbės Brucas Lee atvyko čia nužudyti Stepono, jis turėjo būti tikras, kad žemėje nėra nė vieno žmogaus stipresnio už jį. Bet jis net nepagalvojo , kad amžius padarė savo, jaunas ir pilnas jėgų kūnas visada bus pranašesnis už seną sukrošusį kūnelį. Tokia realybė ir toks gyvenimas.
Brucas čiupo peilį , kuris numestas gulėjo ant žemės. Steponas net nepastebėjo jo, jis nepagalvojo, kad senukas bandys priešintis. Nugalėtojas jau buvo aiškus, bet ar tikrai? Čiupęs peilį žaibišku greičiu atsidūrė šalia Stepono ir iš visų jėgų smogė jį jam į krutinę. Brucas atsitraukė nuo Stepono su patenkinta veido išraiška tikėdamas kad jau laimėjo,bet kai pamatė Steponą jam atvipo žandikaulis. Peilis visas susilankstė ir net neįbrėžė odos Steponui. Jo plieninei krūtinei toks metaliukštis buvo vaikų žaidimai.
- Kaip….? Negali……būti? Netikiu…..- trūkčiodamas pasakė dedukas. Jo akys vos ne ant kaktos išsprogo, kai pamatė , kad Steponui peilis tik sukėlė dar didesnę juoko bangą.
- Cha cha…. ;D geras bandymas senuk, bet deje nesėkmingas…. – juokdamasis tarė Steponas.- Šiandien prisijuoksiu už visus metus. Žinai, gerai kad čia atvažiavai.
- Ir kodėl?- nustebęs paklausė dėdukas
- O gi todėl, kad čia žiauriai nuobodu, o tu praskaidrinai man nuotaiką. Tu toks juokingas, kad net graudu. Tavo pastangos tokios beprasmės, ir be jokios naudos, žinai gal užbaikim tai, nes man jau pilvą skauda nuo juoko?
- Aš niekada nepasiduosiu, nesulauksi to. Geriau mirsiu nei pabėgsiu iš mūšio lauko , kaip koks bailys, NIEKADA.
- No problem, ;DD sutinku ir su tokia pabaiga.
- Pasiruošk mirti pienlaižį.
Įniršęs kaip žvėris, Brucas puolė Steponą. Nors jis ir buvo greitas, bet Steponas buvo žymiai greitesnis. Kai dėdukas bėgo link Stepono, Steponas pasitraukė ir dėdukas tėškėsi su norimi ant žemės. Drebančiu kūnu atsiplėšė nuo žemės ir bandė atsistoti, bet krito . Tada vėl bandė atsistoti jau dėjo koją bet vėl suklupo. Trečią kartą pasigavo kažkokį pagalį, kuris mėtėsi aplink. Pasiremdamas juo bandė atsistoti, šį kart sėkmingai. Kai atsistojo, Steponas pastebėjo ,kad iš nosies dėdukui pasipylė kraujas, visa barzda buvo permirkta kraujo, kuris varvėjo ant žemės.
- Tai pasiduodi ar žaidžiam toliau, katę ir pelę?- paklausė Steponas po juoko bangos.
- Niekada.- pro sukastus dantis sušuko dėdukas.
- Tavo valia.
Steponas lėtu žingsniu pradėjo artintis prie dėduko, kai jau beliko metras sustojo. Dėdukas įniršio kupino veidu žiūrėjo jam į akis.
- Dar nepersigalvojei?- paklausė Steponas
- Ne- sušuko dėdukas.
Steponas pagavo dėduką, užlaužė jam rankas, o su kita ranka pradėjo kutenti pilvą. Dėdukas pradėjo klykti ne savo balsu.
- Sustok maldauju- šaukė dedukas.
- Pats prisiprašei gi, dabar kentėk.- dar labiau pradėjo kutenti dėduką, kuris muistėsi ir klykė kaip maža mergaitė.
Staiga Steponas paleido jį. Dedukas nustebęs atsisuko į jį ir pamatė išbalusį Stepono veidą, kuris žiūrėjo link kaimelio. Dėdukas atsisuko pažiūrėti, ką jis ten mato, ir staiga išvydo Stepono namą ugnies liepsnose.
- Kazyte….- baimės ir išgąsčio balsu ištarė Steponas.
10 skyrius
Steponas išgąsčio ir baimės kupinu veidu žiūrėjo į ugnies liepsnas pasiglemžiančias namą. Jis stovėjo ir negalėjo patikėti tuo, ką mato savo akimis. Namas dega, o Kazytė viduje.Stepono protas negalėjo suvokti to, kaip namas užsidegė? Kas jį uždegė? Steponas jau norėjo bėgti link kaimo, be jį sustabdė isteriškas dėduko juokas. Dedukas su pasitenkinimu žiūrėjo į degantį namą ir juokėsi.
- Pagaliau, mano patikėtiniai atliko darbą, maniau, kad jie ten ir užmigo.- su pasitenkinimu išatrė dėdukas.
- Čia tavo darbas? – negalėdamas patikėti Steponas stovėjo ir žiūrėjo į jį su neapykanta.
- Tai aišku mano, kieno daugiau. Negi raudonkepuraitės? – juokdamasis paklausė dėdukas.
- Negaliu su tavimi pliurpti, turiu išgelbėti Kazytę. Tau dar atsirūks seni.
- Ir ką tu man padarysi?
- Štai ką.
Steponas pribėgo prie dėduko ir spyrė jam į užpakalį. Dėdukas nuskrido porą metrų, ir pasigirdo garsas “ Bumt” ;DD. Steponas kaip žaibas nulėkė namo link. Stepono širdį spaudė sielvartas ir skausmas. Ar jis spės? Ar Kazytė gyva? Kur ji? Daugiau klausimų kilo Stepono galvoje,jis negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Kazytės gali jau nebebūti
- Ne, to negali būti, ji gyva, ji gyva, ji gyva, ji gyva….- kartojo sau Steponas.
Pasiekęs namus pamatė būrį žmonių apsupusių namą. Toks reginys sulaukė daug žiūrovų dėmesio. Steponas provėsi pro minia, stumdamas visus iš eilės, jam nerūpėjo nė vienas iš jų. Jis tik norėjo pamatyti Kazytę, ją ištraukti iš namo kuo greičiau, jei dar ne per vėlu. Pasiekęs namą Steponas puolė prie durų, bet vaizdas kurį jis išvydo jį tiesiog šokiravo.
- Kazyte….?- negalėdamas patikėti savo akis paklausė Steponas.
Kazytė visa smalina ir susivėlusi
- Steponai…. Gali nuleist mane.- Steponas paklausęs jos nuleido ją ant žemės, šiek tiek svyruodama, bet Steponas apkabino ją neleisdamas net pajudėti.
- Kazyte, pupyte mano, ;DD kas atsitiko?
- Tu net nepatikėsi ;DD Kai grįžau į tavo namus, užsirakinau tavo kambaryje.
- Ir kas tada?- nekantraudamas paklausė Steponas.
- Tada jie puolė mane, vienas bėgdamas apvirto, o kitas buvo visai šalia. Staiga prisiminiau kelis judesius , kurie kaimo vaikinai mane išmokė. Iš visų jėgu spyriau į tarpkojį, ir kai jis krito ant žemės spyriau jam į galvą, tada jis jau gulėjo be sąmonės. Kitas vyras pamatęs, kas nutiko draugui, atsikėlęs bandė mane pulti.
- O taip, numanau ;DD- juokdamasis atsakė Steponas.
- Kai jau jie gulėjo be sąmonės, negalėjau juos čia palikti žūti, nesu tokia žiauri. Todėl čiupau juos ir ištempiau iš namo.
- Negaliu patikėt, čia aš turėjau tave išgelbėti ir sumušti tuos vyrus. O tu juos sumušei, išsigelbėjai pati ir juos išgelbėjai. ;D- negalėdamas tuo patikėti, žiūrėjo į Kazytę su pasididžiavimu.
- Taip aš kiečiausia ;DD
- Tu šiandienos didvyrė, mane stebini vis labiau. Jau baigiu įsitikinti, kad tu man sutverta.
- Užsičiaupk Steponai, ir pabučiuok mane…
Taip jis ir padarė….. ;DD
11 skyrius
Bučinys Kazytę ir Steponą pakėlė lyg ant sparnų.Toks įvykis juos labai paveikė, ir leido suprasti, kad vienas be kito jie nebegali gyventi. Tokia jau meilė, ji visada nenuspėjama ir svaiginanti.Mylintis žmogus turi gyvenimo tikslą-tai antroji jo pusė. Be kurios, jis nebe tas žmogus,
- Steponai….- atsiplėšusi nuo Stepono prakalbo Kazytė.
- Taip mažyte, kas yra? – paklausė Steponas su šypsenele , kuri žaidė jo veide.
- Namas dega, o mes čia plėšiam meilę. ;DD- juokdamasi pasakė Kazyte.
- Dega? Tegu. Bus dar tų namų, svarbiausia kad tu šalia manęs gyva ir sveika. Dabar noriu pasidžiaugi tavimi, niekada daugiau tavęs nebepaliksiu vienos. Kai pamačiau degantį namą, man širdis vos neiššoko iš krūtinės. Vien mintis kad tavęs nebėra, mano širdį privertė sustoti, bet ji vėl pradėjo plaki liepdama išgelbėti tave. Myliu tave mažyte ir ypač tavo krūtinę.
- Aš irgi tave myliu…- su ašara veide išlemeno Kazyte. Steponas apglėbė ją savo milžiniškomis rankomis , ir prisitraukė prie savęs įsisiurbė į lūpas.
- Tai gal užsiimam kuo nors rimtesniu, čia nepliurpę be reikalo?
- No problem ;D- kaip pūkelį pakėlęs Kazytę Steponas nunešė ją link artimiausio krūmo.
Tada prasidėjo tyriausias ir gražiausias meilės ritualas. Kuris Stepono protą susuko galutinai, ir meilė jį užvaldė nuo kojų pirštų iki nosies galiuko. Kazytei buvo lygiai taip pat, jų širdys plakė vienu ritmu, kūnai glaudėsi ir judėjo kaip vienas kūnas. Jie buvo kaip nulietos dvi puselės, kurios rado vienas kitą.Susijungė taip stiriai, kad niekas negalėjo jų atskirti.
Laimingi ir išsišėlę Steponas ir Kazytė patraukė jos namo link, kadangi iš Stepono namo buvo likę tik pelenai. Susikibę rankomis jie traukė takučiu, vis žvilgčiodami į vienas kitą. Jiedu negalėjo atsidžiaugti vienas kitu, meilė jiems buvo svetima, o dabar jų širdys jos buvo pilnut pilnutėlės. Pasiekę Kazytės namą, pamatė vyrą stovintį šalia jo. Steponas jį lengvai atpažino, priėjęs arčiau pasisveikino.
- Sveikas Rokai ;DD
12 skyrius
- Sveikas Rokai ;DD
- Sveikas Steponai- tiesdamas ranką tarė Rokas Žilinskas, šalia pastebėjo mergina.- Sveikute gražuole.- kreipdamasis į Kazytę pasakė Rokas, pasilenkęs pabučiavo jos ranką. Kazytė sutrikusi žiūrėjo į Roką, kuris pakerėjo ją akimirksniu. O ką nesužavėtų Rokas Žilinskas. Jis atrodė nuostabiai, susivėlę plaukai, apsirengęs baltais treningais, o balsas tiesiog pasakiškas, kaip švelnus paukščių čiulbėjimas pavasario rytą. Bet tai tik susižavėjimas, Kazytės širdis buvo užimta, ji priklausė Steponui.
- La…bas…- išlemeno Kazytė.
- Malonu susipažinti, aš Rokas Žilinskas , o tu?
- Kazytė… ir man malonu- sutrikusi atsakė Kazytė. Žilinskas Kazytę nužiūrinėjo, nuo kojų iki galvos.
- Vau kokia tu seksova pana,.. – šelmiškai tarė Žilinskas.
- Ačiū ir tu visai nieko- mirgtelėjusi akį tarė Kazytė. Jam Kazytė be galo patiko, jos kūnas buvo toks viliojantys, o veidas lyg angelo nusileidusio iš dangaus. Jis pastebėjo, kaip Kazytė žiūri į jį,tiesiog rijo akimis. Tikriausiai jeigu būtų galėjusi, būtų šokusi ant jo , parvertusi ant žemės ir apipildama jį bučiniais. Žilinskas nusprendė išskirti Steponą su Kazytę bet kokią kaina. Gi pirmasis žingsnis buvo padarytas, jis krito jai į akį. O toliau tereikėjo pasinaudoti savo mergišio sugebėjimais. Žilinsko apmąstymus ir įsmeigtą žvilgsnį į Kazytę nutraukė Steponas.
- Tai kuo nusipelnėme tavo apsilankymu?- paklausė susierzinęs Steponas. Jis pastebėjo, kas vyko tarp Kazytės ir Žilinsko, jį tai sunervino.
- Pasiilgau tavęs… - šuniuko akimis tarė Žilinskas.
- Kaip suprast?
- Juokauju nu ;DD- juokdamasis atsakė Žilinskas.- iš tikro tai atvažiavau
- Gaisras? Sudegė namas, kas čia tokio gi visko pasitaiko.- šaltai atsakė Steponas.
- Bet čia nepaprastas namas, jis tavo, stipriausiojo ir nuostabiausiojo žmogaus. Kas galėjo drįsti liesti tavo namą?
- Aj toks diedas..
- Koks diedas?- nesupratęs paklausė nuostabusis Žilinskas.
- Ilga istorija…
- Ne tokia jau ilga.- šelmiškai pridūrė Kazytė. Steponas pažiūrėjo į ją, nesuprasdama ką ji daro. “Negi jai patiko Žilinskas?ne to negali būti” galvojo Steponas.
- Man labai įdomu.- patenkintas atsakė Žilinskas. Išsitraukė diktofoną ir paspaudė įrašyti. Kazytė pradėjo pasakoti viską kas atsitiko, apie du vyrus ,kurie bandė uždegti namą, apie tai kaip juos sudabasino, vienu žodžiu viską. Steponas stovėjo ir žiūrėjo į juos piktu žvilgsiu.
- Kazytė tu neįtikėtina, ne tik graži bet ir stipri- su nuostaba veida pasakė Žilinskas, kai Kazytė baigė savo pasakojimą.
- Ačiū…- droviai atsakė Kazytė.
- Tai tikrai pateks į pirmą puslapį.- pasakęs tai Žilinskas mirgtelėjo Kazytei, o ji paraudusi žiūrėjo į Žilinską neatitraukdama akių. Žilinskas jau siekė jos rankos, bet Steponas tai pastebėjo.
- To man jau gana…- piktai pasakė Steponas ir vožė Žilinskui į galvą.
13 skyrius
Stepono smūgis nubloškė Žilinską ant žemės. Kazytė išsigandusi ir negalėdama patikėti , kas vyksta stovėjo ir žiūrėjo tai į Žilinską, tai į Steponą. Steponas jau puolė ant Žilinsko norėdamas dar kartelį gerai možtelti, bet jam kelią užstojo Kazytė. Apkabino Steponą ir neleido jam pajudėti iš vietos.
- Steponai užtenka, tu jį dar užmuši, jūsų jėgos nelygios.- Steponas apsiramino ir Kazytę apkabino taip pat. Atsisukęs į Žilinską, kuris vis dar gulėjo ant žemės, bet jau žiūrėjo į jį, griežtu balsu tarė Steponas:
- Kad tavęs daugiau nematyčiau čia gaidžiuk, ir dar katrą lysi prie Kazytės niekas manęs nesustabdys.Ir jei tave pamatysiu, pagausiu tave, nurengsiu nuogai, pririšiu prie medžio su užrašu virš galvos “Aš Rokas Žilinskas, nuogas ir pasiruošęs jus patenkinti”. Supratai, ar raštu pateikit?
Rokas lėtai atsistojo, susirinko dantis ir žengęs kelis žingsniu link Stepono prakalbo:
- Pasistengsiu atsiminti, bet patikėk, aš to taip nepaliksiu, tu dar sužinosi ką gali Rokas Žilinskas. Iki Kazyte, dar susitiksim.
Kazytė išraudusi žiūrėjo į jį ir papurtė galvą, sakydama ne. Žilinskas tik pamerkė akį ir nužingsniavo kelio link. Kai Žilinskas jau buvo nuėjęs gero kelio galą , atsisuko ir Steponui parodė vidurinį pirštą ir pasileido bėgti. Steponas tiesiog įtūžo norėjo jau gintis jį, bet Kazytė neleido jam, apsikabino jį stipriai stipriai.
- Nereikia Steponai, myliu tave ir visada mylėsiu.
- Tai kodėl tu taip žiūrėjai į jį?- atsitraukdamas nuo Kazytės paklausė Steponas.
- Net nežinau…jis mane užhipnotizavo, atsiprašau Steponai, aš tokia kvailė.
- Nieko tokio mažyte, tikiuosi tai nepasikartos?
- Tikrai ne, mažiuk.- apkabino jį Kazytė ir pabučiavo taip aistringai lyg tai būtų paskutinis bučinys. Jis tikrai nepaskutinis, nes jų meilė vis stiprėja, kiekvienas išbandymas stiprina jų meilė. O su kiekviena diena ji vis labiau didėja.
Viskas grįžo į savo vietas. Steponas su mama apsigyveno pas Kazytės. Gyvenimas virė toliau, po gaisro jau praėjo savaitė ir viskas buvo užmiršta. Steponas tikėjosi , kad vieną dieną Brucas Lee sugrįš, bet jis jo nė kiek nebijojo. Gi jis senas diedukas, o Steponas už jį daug kartų stipresnis. Nebent jis sukurtų laiko mašiną ir atsijaunintų ;DD bet čia tikra nesąmonė. Tai gi vieną dieną Steponas sėdėjo ant žolės , o Kazytė virė pietus namuose. Gulėdamas pamatė gražią mašiną važiuojančią link jo, privažiavusi sustojo ir iš jo išlipo nepaprasto grožio mergina. Pamačius ją Steponui akys ant kaktos išsprogo. Mergina linguodama klubais pradėjo eiti link Stepono, jis nesupratęs žiūrėjo į ją varvindamas seilę. Mergina priėjo prie Stepono ir kaip laputė meilindamasis paklausė:
- Tu esi Steponas?- Steponas sutrikęs žiūrėjo į ją ir išlemeno.
- Taip…
- Kaip nuostabu, tu gyvas dar gražesnis. Aš tave įsimylėjau vos pamačiusi laikraštyje.- tai pasakiusi mergina šoko ant kaklo ir pradėjo jį bučiuoti. Steponui protelis visai apsisuko nuo merginos grožio, net negalvodamas ką daro atsakė į bučinį. Manot tai viskas? ;DD ne ne ne ;D tuo metu krūmuose sėdėjo Rokas Žilinskas su fotoaparatu rankoje ir nufotografavo viską.
- Pasigailėsi savo elgesio Steponai, atkeršysiu tau už smūgį. Mano planas puikiai pavyko, šios nuotraukos padės išskirti tave su Kazyte.- krizendamas krūme tarė Rokas Žilinskas.
14 skyrius
Rokas Žilinskas išlindęs iš krūmų, nepastebimai nurūko gatve. Tuo tarpu Steponas su Roko užsakyta mergina vis dar bučiavosi, kai staiga Stepono širdis, kurioje gyveno meilė Kazytei,pradėjo spurdėti kaip mažas paukštelis delne. Galvoje pasirodė nuostabus Kazytės veidas, kuris jam šypsojosi ir tarė “Myliu tave Steponai”. Pramerkęs akis pamatė, kad bučiuoja ne Kazytę o visai kitą merginą. Išpūtęs akis stūmė merginą nuo savęs kuo toliau.
- Dink nuo manęs prisiplakele- šaukė Steponas.
- Tai dabar jau prisiplakėlė? Tai ko su manim laižeisi ?
- Tu ant manęs užšokai gi- sušuko jis.
- Tai kodėl tik po penkių minučių nustūmei mane?- šypsodamasi paklausė mergina.
- Aš….aš….aš….- pasimetęs nebeturėjo ko pasakyti, apsisuko ir greitu žingsniu nužingsniavo namų link. Mergina kažką sušuko, bet jis nekreipė į ją dėmesio. Jo galvoje buvo tik Kazytė. Jam griaužė sąžinė iš vidaus, negalėjo patikėti ką padarė, juk išdavė Kazytę. “ Ir kodėl moterys tokios seksualios? O aš pasiduodu joms. Nėra gyvenime teisybės” galvodamas Steponas artėjo namų link.Sustojęs prie namų durų stovėjo ir galvojo, “Kaip elgtis toliau? Ar papasakoti Kazytei? O jei ji man neatleis?”. Įėjęs i namus Steponas vos pamatęs Kazytę pabučiavo ją be galo aistringai ir apkabino su didele meile. Taip stovėję apie dešimt minučių ,Steponas prabilo.
- Atleisk man…
- Už ką?- nesupratusi paklausė Kazytė. Steponas pabijojo pasakyti Kazytei apie bučinį,nes žinojo kad Kazytę be galo įskaudins, todėl pamelavo.
- Prisimeni kalbėjei, kad kambaryje sklinda keistas kvapas?
- Taip….- nesuprasdama atsakė Kazytė.
- Tai gi, aš visą savaitę po lovą laikiau neplautas kojines. Labai tingejau eiti iki vonios.
- Ką? Ak tu mažas.- juokdamasis Kazytė pradėjo kutenti Steponą.
Juokdamiesi ir cypaudami raitėsi ant sofos, kol galiausiai pavargo ir apsikabinę užmigo vienas kito glėbyje. Pabudę po kelių valandų Kazytė nusprendė ištraukti ir išplauti Stepono kojines iš po lovos. Nuėjusi iki kambario, pasilenkė ir traukė po vieną kojinę. Traukdama kojines užkliuvo už nedidelės skrynelės, kurios nebuvo mačiusi. Ištraukė ją ir pasidėjusi ant kelių apžiūrėjo. Tai buvo nedidelė senovinė skrynutė, su įvairiais ornamentais ir maža spynutę, kurioje buvo raktelis. Atrakino skrynutę joje rado voką ant, kurios buvo užrašytas Kazytės vardas. Atplėšusi voką ištraukė trumpą laišką.
“ Mano mieloji Kazyte, aš tave auginau ir mylėjau kaip tikrą dukterį. Bet slėpiau nuo tavęs kas tavo tėvai. Voke yra tavo gimimo liudijimas, kuriame parašyta kas jie. Tikriausiai pyksi ant manęs už tai kad nieko nesakiau, bet maniau kad bus geriau tau. Myliu tave ir mylesiu amžinai nors ir būčiau danguje.”
Kazytė lėtai, grebėdama ranka paėmė gimimo liudijimą iš skrynios dugno. Kelias minutes žiūrėjo į jį ir vis negrįso atversi ir perskaityti. Gyliai įkvėpusi oro atvertė liudijimą ir netikėdama savo akimis perskaitė savo tėvo vardą.
- Steavenas Seagalas? Negali būti….
15 skyrius
- Negaliu patikėti, čia tikriausiai kažkokia klaida, ne ne ne..- Kazytė ant lovos nuleidusi galvą ir žiūrėjo į gimimo liudijimą, net nepajuto kaip akyse pradėjo kauptis ašaros. Ji visą gyvenimą svajojo sužinoti , kas jos tėvas.
- -O mama, kas ji?- Kazytė vėl žvilgtelėjo į liudijimą ir perskaitė mamos vardą.
- Kazimiera Prunskienė…. Ką? Ne nu dar gražiausiai ;D štai iš kur mano toks vardas. Bet kodėl jie mane paliko? jei yra žinomi ir turtingi. Kodėl? O gal jie suko slaptą romaną ? o paskui manęs atsikratė , kaip nereikalingo daikto. Bet kaip? Kaip? Aš visai pasimečiau..- Kazytė vos laikė ašaras.- Ne aš neverksiu, aš stipri, jie man tuščia vieta, jie man lyg akmenukas mano kojinėje, jie man nieko nereiškia ir aš nežadu kankintis per juos. Aš turiu Steponą, ir mano ateitis su juo.- Kazytė atsistojo ir nubraukusi ašaras nuo veido, padėjo liudijimą į skrynutę ir paslėpė po lova. Stodamasis užkliuvo už bato, kuris mėtesi ant žemės ir krito su nosimi tiesiai ant krūvos Stepono neplautų kojinių. Vos užuodusi mirtai stiprų kojinių kvapą, kaip raketa nušoko nuo jų. Iš visų jėgų sušuko ant vios namo.
- Steponai, dar rasiu nors vieną kojinę ant žemės, jos visos atsidurs tavo burnoje, o jei netilps tai tavo užpakalyje, supratai?- pikta kaip žvėris sušuko Kazytė.
- No problem pupa…- iš apačios pasigirdo Stepono balsas.
- Kaip aš tave myliu….- sau po nosim sukuždėjo Kazytė. Surinkusi visas kojines, nuėjo į vonią ir sukišo į skalbyklę plauti. Įjungusi skalbyklę nužingsniavo pas Stepono į svetainės, kuris gulėdamas ant lovos griaužė siemkes.
- Ko tokia pikta mažyte?- šelmiškai paklausė Steponas.
- Bandyk atspėti..- piktokai atsakė Kazytė.
- Nu nepyk, daugiau tai nepasikartos…- lyg katinas numurkė Steponas ;D
- Prižadi?
- Prižadu…
- Nu žiūrėk tu man, kad daugiau to nebūtų.- jau linksmiau atsakė Kazytė.
- Okis, okis,.. ateik tiktai pas manęs, ten nestovėjusi.- Kazytė su šypsena pažiūrėjo į jį, ir pradėjo eiti, bet išgirdo durų skambutį.
- Atidarysiu aš…- sušuko Kazytė eidama link durų. Atidariusi nustebo, kadangi už jų nieko nebuvo, tik vokas ant žemės. Pakėlusi jį pamatė , kad ant jo užrašytas jos vardas. Vokas buvo storas, todėl nelaukusi Kazytė atplėšė jį. Iš jo ištraukė penkias nuotraukas, kuriose Steponas laižėsi su mergina. Kazytė buvo šokiruota, kiekvieną nuotrauką peržiūrėjo po kelis kartus. Bet visose buvo Steponas su ta pačia mergina, iš nuotraukų galėjo matyti, kad jis nė kiek nesipriešino.Ašara pakštelėjo ant nuotraukos, ir tada Kazytė suprato, kad ten jos ašara. Taip ji stovėjo kelias minutes, kol išgirdo Stepono balsą, šaukiantį iš svetainės.
- Kazyte? Kas ten?- ji tylėjo.
- Kazyte….- nesulaukęs atsakymo Steponas atsistojo ir pradėjo eit link durų. Išvydęs Kazytę visą apsiašarojusi,išsigango, priėjo arčiau ir bandė apkabinti. Bet Kazytė jį nustūmė,Steponas nuskriejo per visą kambarį ir tėškėsi į
- Neliesk manęs…- sušuko Kazytė, ir tik vėliau pastebėjo ką padarė. Ji to žodžio prasmė sumūrijo Steponą į
- Kaip aš tai padariau?- nustebusi žiūrėjo į savo rankas. Tuo momentu Steponas išlindo iš sienos.
- Kazytę? Kaip tu taip padarei? Kas tau atsitiko?- nustebęs, ir glostydamas skaudantį pakaušį paklausė Steponas.
- Pažiūrėk šitas nuotaukas ir suprasi…Kaip tu drįsai Stponai?- Metė nuotraukas ant žemės, priėjęs arčiau Steponas pakėlė jas.
- Kazytę, aš galiu paaiškinti, ji pati…
- Nesek man pasakų Steponai, čia tie patys drabužiai kuriuos vilki, viskas nutiko šiandien. Ir bučinys matosi, kad tau labai patiko.- pilnomis ašarų akimis sušuko Kazytė.
- Kazyte netiesa…
Kazytė apsisuko ir išbėgo iš namo. Jos širdis buvo sudaužyta, ji negalėjo patikėti, kad Steponas taip pasielgė. Jis visą sugriovė per kelias sekundes, meilę, pasitikėjimą…. Kazytė bėgo nežiūrėdama kur, kai staiga prieš akis pamatė mašinos šviesas.
- Kazyte NE…- tai buvo paskutinis žodžiai kurios išgirdo Kazytę,tai buvo Stepono išsigandęs balsas.
16 skyrius
Dideliu greičiu automobilis skriejo tiesiai į Kazytę, kuri tuo metu stovėjo sustingusi vidurį kelio. Jos kojos tiesiog suakmenėjo iš išgąsčio, ir negalėjo pajudėti iš vietos. Automobilis jau buvo šalia jos, Kazytė užsimerkė ir buvo pasiruošusi mirtis, ji tikrai nesitikėjo kada nors vėl atsimerkti. Sakoma , kad prieš mirtį visas gyvenimas praskrieja prieš akis, taip nutiko ir Kazytei. Ji pamatė save Stepono glėbyje, jos gyvenimas buvo tik Steponas,jos prasmė gyventi. Kazytė stovėjo suakmenėjusi , kai išgirdo galingą smūgį, ir krintančių detalių garsą. Atrodė kad aplink vyksta pasaulio pabaiga, bet Kazytė nieko nepajuto. Tik švelnų kutenimą. Kazytė nesupratusi , kas atsitiko lėtai atsimerkė. Pamatė daugybę mašinos detalių aplink ją, Bet ji stovėjo sveika, net nepaliesta. Apsižvalgė aplink, niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko, kodėl ji sveikut sveikutėlė.
- Kodėl?- ištarusi, krito ant žemės ir pradėjo verkti.
- Galėjau mirti, be Stepono gyventi negaliu- rėkte išrėkė Kazytė. Įsikniaubusi veidą į delnus, dar labiau pradėjo verkti. Bet tada pajautė švelnias rankas ant jos pečių. Atsisukusi pamatė Stepono veido perkreipto skausmo ir išgąsčio. Kazytė nieko nelaukusi puolė į jo glėbė ir verkė nesustodama.
- Kazyte ar tau viskas gerai? Ta mašina…..ji atsitrenkė į tave lyg į kokią
- Ne…ži…nau… aš tiesiog stovėjau…
- Tai nepakartojama, tu tokia stipri. Iš kur tokia jėga? Tu gal net už mane stipresnė-susižavėjas kalbėjo Steponai.
- Gal tai
- Tavo tėvo?- pasimetęs paklausė Steponas.
- Aš radau savo gimimo liudijimą, jame buvo parašyta, kad mano tėvas Steavenas Seagalas..
- Eik tu sau…- iš nuostabos net išsižiojo Steponas.- dabar viską suprantu.
- Manai, kad
- Tai aišku, Seagalas juk legenda, nors jis neprilygsta mano tėvui, bet vistiek…- Kazytė šiltai įsitaisiusi gulėjo Stepono glėbyje, bet staiga atsiminė
- Nuotraukos….- sušnibždėjo Kazytė.
- Ką sakei mažyt?
- Nuotraukos, tu …..ji….jūs……kartu…. traukis nuo manęs- sušukusi stūmė Steponą nuo savęs, kuris šliuožtelėjo porą metrų ;DD
- Kazyte, tu man neleidai paaiškinti..- stodamasis tarė Steponas.
- O aš ir nenoriu girdėti, tu……tu….prakeiktas parazitas, mergišius lakstantis
- Aš nenorėjau…
- Dink man iš akių ..- tardama nubėgo namų link. Pribėgusi prie durų stabtelėjo, jos širdis nors ir buvo sudaužyta, bet meilė Steponui buvo stipresnė už viską. Atsisuko, ir pamatė Stepono liūdną žvilgsnį, kuriuo jis žiūrėjo į ją.
- Kazyte, aš myliu tave, prašau…- šaukė Steponas.
Šie žodžiai kaip durklas smigo į Kazytės širdį, priversdamas dar labiau ją kraujuoti. Ji norėjo užmiršti viską ir bėgti į Stepono glėbį, bet ji to negalėjo atleisti. Sukaupusi paskutines jėgas pasuko rankeną ir įžengė į namus. Vos uždariusi jas krito ant grindų ir ašarų banga užvaldė ją.
17 skyrius
Meilė? Kas ji? Manau į šį klausimą niekas negalėtų atsakyti. Tai neapsakomas jausmas. Kasdien girdime apie meilę,jaučiame ją širdyje. Daugybę dainų sudainuota apie meilę, visos jos skirtingos, bet kiekviena graži. Gaila, meilė ne tik laimė ir džiaugsmas, bet ir skausmas, kančia, kurią iškentus niekas nebaisu. Būtent dabar kenčia Kazytė, jos širdys plyšta iš skausmo.
- Ne, daugiau neverksiu. Dėjau aš ant Stepono, jis man dabar niekas. Geriau eisiu siemkių pagriaužti.- Kazytė atsistojo ir nužingsniavo iki sofos, atsigulė,ir iš po sofos ištraukė siemkių pakelį.
- O gal jis tikrai nekaltas? Ne ne, jis gi gerai žinomas mergišius. O jis jau išėjo? Reikia pažiūrėt- i Kazytė šoko nuo sofos ir nulėkė į antrą aukštą. Priėjusi prie lango pamatė Steponą sėdintį ant žolės prie namo.
- Ak tu dar čia sėdėsi- juokdamasi tarė Kazytė.- palauk tu man- Kazytė greitu žingsniu nulėkė į virtuvę, pasiėmusi kibirą į jį pripylė visko ką rado šaldytuve, pomidoro padažo, majonezo, aliejaus,mišrainės, dar užpylė ledinio vandens. Viską sumaišė ir gavo tikrą jovalą.;D Su kibiro užlipo į antrą aukštą, priėjo prie lango.
- Lyja- sušuko Kazytė ir visą turinį supylė pro langą, tiesiai ant Stepono. Išgirdęs Kazytės balsą Steponas atsisuko, ir visa masė atsidūrė ant jo veido.
- Kad tavęs daugiau nebematyčiau…. Kitaip kitą kartą supilsiu klijų tau ant galvos…- juokdamasi sušuko Kazytė. Steponas atsistojo ir visą masę nuo veidu bandė nuvalyti rankomis. Kazytė vos nepakrito ant grindų iš juoko. Steponas suprukštė ir greitu žingsniu išėjo iš kiemo.
- Tikriausiai prie ežero, jam nusiprausti būtų ne pro šalį…- juokdamasi tarė Kazytė.- Steponai, aš tave labai myliu ir manau atleisiu tau, bet turėsi labai pasistengti, kad išpirktum savo kaltę.- šelmiška šypsenėlė atsirado jos veide. Jau buvo vėlus vakaras, ir Kazytė nusprendė , kad jau laikas miegot. Atsigulusi į tuščia lovą, žiūrėjo į lubas, kai pajautė ašarą riedančia jos žandu.
- Steponai…. -sukuždėjo Kazytė, užmerkė akis, ir ją paglemžė sapnų karalystė.
Šviesos spinduliai pažadino ją. Atmerkusi vieną akį pastebėjo kambarį paskendusį saulės šviesoje.
- Steponai padaryk kavos, tingiu lipt iš lovos..- prakalbo Kazytė, bet niekas jai neatsakė. Ji pamiršo, kad Stepono nėra.
- Steponai, nu padaryk…- Kazytė nesulaukusi atsakymo susierzino, iš visų jėgų sukdamasi daužtelėjo į tą pusė , kur miegodavo Steponas. Staiga lova lūžo pusiau, ir Kazytė krito ant žemės. Kazytė išplėtusi akis žiūrėjo į lovos likučius, bet Stepono nebuvo.
- Steponai? Kur tu?- pasimetusi sėdėjo ant žemės. Tada jai prieš akis iškilo vakar dienos įvykio vaizdai. Vėl širdies skausmas ir liūdesys užplūdo ją. Bet ji buvo stipri, ir jausmai jos nenugalėjo.
- Reikės stengtis kontroliuoti savo jėgą,nes nebeturėsiu baldų…- juokdamasi atsistojo Kazytė. Apsirengė ir nulipo laiptais į pirmą aukštą. Užsikaitusi arbatinuką atsisėdo ir laukė kol vanduo užvirs. Staiga išgirdo durų skambutį. Letai atsistojo ir nuėjo atidaryti durų.
- Tikiuosi ne Steponas, kitaip jo tarpkojis atkentės ;D.
Stabtelėjo prie durų, ir lėtai jas atidarė, jos žadinkaulis atvipo. Už durų nieko nebuvo tik didžiulė raudonų rožių puokštė su rašteliu.
- Gėlės? Tikriausiai nuo Stepono, bet jis man gėlių nėra dovanojęs? Gi būna pirmas kartas ;D- laimės kupino balsu tarė Kazytė. Paėmusi puokštę nunešė į kambarį ir padėjo ant stalo. Paėmusi mažą voką atplėšė jį ir ištraukė gražų atviruką. Jame buvo parašyta…
-
18 skyrius
“ Kazyte, tu visada mano mintyse, aš visada apie tave galvoju, net sėdėdamas tualete. Negaliu tavęs pamiršti, ir noriu tave pamatyti. Susitinkam šiandien, lauksiu tavęs prie ežero aštuntą valandą. Tikiuosi ateisi. Čia buvo Rokas Žilinskas”
- Rokas Žilinskas? Gėlės nuo jo? Negaliu patikėti.Jis nori su manim susitikti, bet Steponas. Jei jis galėjo bučiuotis su kita, kodėl aš negaliu susitikt su Roku, be to jis toks gražus, tikras saldainiukas. O gėlės kokios gražios, Steponas man niekada tokių nedovanos. Nusprendžiau, eisiu į susitikimą, be to taip noriu pamatyti Roką…- Kazytė užsisvajojo, ir paėmusi rožes pamerkė į vazą.
- Dar tik pirma valanda, dar daug laiko. O ką man apsirengt? Aš nesu buvusi pasimatyme, kiek žinau reikia pasipuošti. Man atrodo turėjau vieną suknelę, labai seną, nė vieną kartą nebuvau apsivilkusi, bet kur ji dabar?- Kazytė pakrapštė pakaušį ir nulėkė į savo kambarį. Atidariusi spintos duris, pradėjo ieškoti suknelės, išvertė visą spintą. Ir po valandos ieškojimo rado ją. Tai buvo šokolado spalvos kukli suknelė.
- Kaži ar ji man dar tinka?- greitai ją apsivilko, ir atsistojusi prie veidrodžio.- puikiai tinka, tikiuosi neatrodau labai senamadiškai?- galvojo Kazytė žiūrėdama į veidrodį. Kazytė nusprendė pasigražinti. Užsidėjo veido kaukė, kurią pati pasidarė. Indigrientai buvo: majonezas ir majonezas :D Toliau laukė manikiūras ir pedikiūras. Kai viską baigė buvo jau septinta valanda, tada Kaztyė apsirengė suknelę, pasidažė ir apsiavė kaliošius. (taip kazytė atrodė su suknele http://i40.tinypic.com/zmz1qb.jpg ). Išėjusi iš namų patraukė ežero link. Eidama vis galvojo apie Steponą. Kur jis dabar? ką veikia?
- Ir kodėl aš apie jį galvoju? Turėčiau dabar galvoti apie Roką Žilinską, jis su manim taip negalėtų pasielgt, kaip Steponas pasielgė, tikrai negalėtų, jis gi toks mielas.
Tuo metu Steponas pamatė Kazytę einančia gatve, jam net akys išsprogo pamačius Kazytę taip apsirengusią. Ji buvo seksualumo viršūnė. Steponas nusprendė pasekti ją ir pažiūrėti kur ji eina, gal jam vis gi pavyks su ja pasikalbėt.
Kazytė buvo jau netoli ežero, kai pamatė žmogaus siluetą. Tai buvo Rokas Žilinskas, jis stovėjo išdidžiai su šypsena veide. Jis buvo apsirengęs juodai. Juodos kelnės ir juodi marškiniai. Plaukai suvelti ir pasišiaušę, jis atrodė kaip visada nuostabiai. Kazytė net žagtelėjo. Kai jau buvo visai šalia jo prabilo.
- Sveikas Rokai…
- Sveikute Kazyte- nužvelgė ją nuo galvos iki kojų- tu atrodai nuostabiai…
- Ačiū- paraudusi ištarė Kazytė.
- Aš esu be galo laimingas , kad tu atėjai, tikėjausi kad ateisi- patenkintas kalbėjo Rokas.
- Tik norėjau sužinoti, ko norėjai iš manęs? Beje ačiū už gėles.
- Tokiai gražiai merginai man nieko ne gaila.
- Taip.
- Tave pamatyt norėjau- šelmiškai tarė Rokas ir pradėjo artėti link jos.
- Pamatei, ir kas dabar?
- O gi tas.- Rokas tiesiog apsivijo Kazytę savo rankomis ir įsisiurbė į jos lūpas. Šito Rokas po kelių sekundžių tikrai turėjo pasigailėti. Kazytė iš visų jėgų spyrė Žilinskui į tarpkojį. Trumpam Rokas pakilo į orą ir nukrito už kelių metrų krito su užpakaliu ant žemės. Rankomis užsiėmė už savo vietelės ir užrėkė ant Kazytės.
- Tu gal nesveika esi? Nori mane visam gyvenimui su traumuoti?
- Pats prisiprašei, nereikėjo lysti bučiuotis.
- Bet tu atėjai pati, tai reiškia kad nori manęs- užsiputojęs šaukė Žilinskas.
- Aš atėjau… nežinau kodėl, dabar gailiuosi, tu toks pats mulkis kaip visi vyrai.- Kazytė nusisuko ir pradėjo eiti , kai pasigirdo įpykęs Žilinsko balsas.
- Pas Stepono leki? Ar ne taip?
- Koks tavo reikalas, gal ir pas jo.
- To tikrai nebus, jei nebusi mano, nebusi ir jo- įtūžęs šaukė Žilinskas.
- Ir ką tu man padarysi?
- Pamatysi- atsistojęs Žilinskas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė šautuvą. Nusitaikė į Kazytę.
- Tu gal išprotėjai?- išsigandusiu balsu paklausė Kazytė.
- Gali būti, bet tu vistiek mirsi.- Kazytė stovėjo kaip stulpas visa išsigandusi. Kai staiga pradėjo juoktis. Žilinskas nesupratęs spoksojo į juoku plyštančią Kazytę.
- Juokiesi iš savo mirties?- piktai paklausė Žilinskas.
- Nejauti skersvėjo…?- juokdamasi paklausė Kazytė. Žilinskas žvilgtelėjo į apačią ir pamatė , kad jo kelnės guli ant žemės, o pats stovi su apatiniais. Nesupratęs žiūrėjo tai į kelnes, tai į juoku plyštančią Kazytę. Jau norėjo spausti gaiduką, kai ant savo peties pajautė stiprią ranką.
- Mes ginklą Žilinskai, kitaip nusuksiu tau sprandą kaip viščiukui.- rimtu balsu tarė Steponas.
19 skyrius
- Steponai…?- išsigandęs išlemeno Rokas.
- Tai ne, velykinis kiškutis..;D- Rokas atsitraukė nuo Stepono ir nutaisęs šautuvą į jį prabilo.
- Dink man iš akių, kitaip nušausiu, prisiekiu..
- Tu?... mane… nušausi?-lūžo iš juoko Steponas- nejuokink manęs neūžauga, pirmiau aš tave pritrėkšiu kaip kokį vabalą, nei tu mane paliesi ;D
- Pažiūrėsim dar.- Rokas jau norėjo spausti gaiduką, bet staiga pajautė stiprų skausmą sau tarp kojų. Taip ;D tai buvo Kazytės darbas. Rokas visiškai užmiršo, kad jam už nugaros stovėjo Kazytė, kuri sulaukusi tinkamiausią progą vožtelėjo Rokui.
- Še tau asile, lysi dar prie mano Stepono- sušuko Kazytė, kuri vos laikė juoką, pamačiusi Roką ant žemės raitantį iš skausmo.
- Ot tu žiurke..- sušuko Žilinskas.
- Ką? Aš tuoj tave padarysiu peliuku mikiu- Kazytė įpykusi spyrė Rokui į užpakalį, kuris sucypė kaip skerdžiama kiaulė.
- Šaunuole Kazyte- patenkintas pasakė Steponas.
- Aš ir pati žinau ;D- nusijuokė Kazytė.
- Atleidi man?- liūdnu veideliu paklausė Steponas.
- Hmmm.. jei mane aistringai pabučiuosi, tada taip..- juokdamosi tarė Kazytė.
Stepono veide atsirado didžiulė šypsena, ligi pat ausų. Kaip žaibas atsidūrė šalia Kazytės. Apkabinęs per liemenį pakėlė į viršų, po kelių sekundžių nuleido ant žemės ir apkaminęs stipriai stipriai įsisiurbė į jos lūpas. Meilė veržėsi pro visus kraštus. Kazytės ir Stepono meilė-tai lyg dvi magneto puselės, kurios traukia vieną kitą didžiule jėga, kuriai neįmanoma pasipriešinti. Ak ta meilė, bet kam gali apsukti protą.Atsidūrę vienas kito glėbyje Kazytė su Steponu, negalėjo atsiplėšti vienas nuo kito. Galiausiai Kazytė atsiplėšė nuo Stepono lūpų, gi kitaip dar uždusti galima ;D. Kazytė pažiūrėjo į Stepono akis, kurios spinduliavo laime. Ji dabar visiškai įsitikino, kad Steponas ją be galo myli.
- Steponai atleidžiu, dabar tikrai tikiu tavimi…- sušnibždėjo Kazytė.
- Ačiū mažyte, tai ji pati ant manęs užšoko….
- Geriau pamirškim viską.
- Pamirškim. Bet man labai įdomu, kas padarė tas nuotraukas?
- Aš tai nežinau Steponai.- Steponas susimąstė, ir jo žvilgsnis nukrypo link Roko bandančio atsistoti.- man atrodo aš žinau.
- Kas jis?- susidomėjusi paklausė Kazytė.
- Reikia dar išsiaiškinti.
Steponas paleido Kazytę ir paėmė jos ranką. Pradėjo eiti link Roko, tai pastebėjęs Rokas žiūrėjo į juos išsigandusiomis akimis. Mažais žingsneliais traukėsi atgal.
- Ko jūs norit iš manęs? Pasitraukit- išsigandęs kalbėjo Žilinskas.
- Aš tik noriu užduoti tau vieną klausimą.- atsakė Steponas.
- Kokį?
- Ar ne tu padarei nuotraukas, kuriose aš su kita mergina?- Žilinskas pasimetė ir nenumanė ką atsakyti. Tai pastebėjęs Steponas suprato, kad tai tikrai jo darbas, bet nepraleido progos pakankinti Žilinską.
- Nieko nežinau- pagaliau išlemeno Žilinskas.
- Tikrai? Pagalvok iš naujo.- erzino Roką Steponas.
- Aš išvis nesuprantu, apie ką tu čia kalbi, atstok nuo manęs.- Steponas žaibo greitumu atsidūrė šalia Roko, ir čiupęs už marškinių pakėlė Roką į viršų.
- Paleisk mane.- šaukė išsigandęs Rokas.
- Atsakyk į mano klausimą.
- Ne.
- O tu drąsus.- juokėsi Steponas.-Kazytė gal tu man padėsi?
- Galiu- patenkinta atsakė Kazytė. Steponas nuleido Roką ant žemės, pamatęs artėjančią Kazytę Roką apėmė didžiulė baimė.
- Rokai, gaila, gražūs būtų buvę tavo vaikai ;D
- Nu jo, po tokios traumos kaži ar galėsi jų turėti- juokėsi Kazytė , kuri jau ruošėsi atlikti savo firminį smūgį.
- Taip, tai aš- staiga sušuko Rokas. Jis su baime žiūrėjo į Kazytės koją, kuri jau ruošėsi spirti, bet sustingo išgirdusi Roko balsą.
- Taigi, čia tikrai tavo darbas?- patenkintas paklausė Steponas.
- Mano….- išsigandusiu balsu atsakė Rokas.
- Ot koks niekšas- sušuko Kazytė.
- Rokai, ar prisimeni ką aš tau pažadėjau padaryti jei dar lysi prie Kazytės?- patenkinta šypsena atsirado Stepono veide.
- Neeee….
- Aš tau tuoj priminsiu..- apkabindamas Kazytė tarė Steponas.
20 skyrius
- Ką jūs man darysit?- išsigandęs paklausė Rokas.
- Tai, ką ilgai atsiminsi arba aplinkiniai primins- juokėsi Steponas.
- Man net dabar juokas ima..- taip pat juokėsi Kazytė.
- Tai jūs manęs nežudysit?
- Į ką mes tau panašūs? Į durnių žudikus? Mes tik tau padarysim tokią gėdą, kurios tikrai neištversi ir čiuoši iš Lietuvos, nes kitaip tave žmonės užbadys pirštais.
- Pradedam Kazyte?- linksmai paklausė Steponas trindamas delnus.
- Pradedam.- atsakė Kazytė.
Rokas žiūrėjo į juos išsigandęs, ir nieko nesuprasdamas. Steponas čiupo Roką už pakarpos ir pradėjo temti link kelio.
- Mums reikės popieriaus , juodo markerio ir tvirtos virvės- tarė Steponas.
- Gal geriau raudono markerio?
- Ne geriau juodo, ryškiau bus, iš toli matysis.
- Nu kaip nori, tu čia palauk aš greit grįšiu.- tarė Kazytė ir nurūko namų link.
Steponas stovėjo laikydamas Roką ir tylėjo. Rokas visas drebėjo iš baimės, jis nujautė blogiausią. Jis norėjo sužinoti ką jam darys, bet bijojo paklausti, o kas nebijotų jo vietoje. Net keista kad jis nepridėjo dar į kelnes,nes drąsumu tikrai nepasižymėjo. Už kelių minučių Kazytė jau buvo čia. Rankose ji laikė popieriaus lapą, virvę, fotoaparatą ir juodos spalvos markerį.
- Tu rašysi ar aš?- juokdamasis paklausė Steponas.
- Aš – linksmai atsakė Kazytė- Steponai ar galiu aš dar kai ką padaryti?
- Gerai, tavo žodis man įsakymas.
- Noriu, kad Rokas man pašoktų striptizą- patenkinta sušuko Kazytė.
- Ką? Nė už ką…- piktai suurzgė Rokas.
- O tavęs niekas neklausė- iškišusi liežuvį pasakė Kazytė.- matai ten yra miestelio pavadinimo ženklas, jis bus tavo stulpas. Šok ;D- Steponas raitėsi iš juoko, o Rokas išsigandusiai žiūrėjo į Kazytės kojas. Jis bijojo gauti dar vieną smūgį į tarpkojų. Sukaupęs visas jėgas žengė link stulpo, atsistojo šalia ir apžergė jį. Pakraipė užpakalį, apsisuko kelis kartus aplink jį.
- Nu va patenkinta?- paklausė Rokas.
- Čia striptizas? Mano močiutė geriau pašoktų. Turi nusirenginėti ir šokti, o kad tau nebūtų taip liūdną paleisiu muzikos.- patenkinta kalbėjo Kazytė.
Išsitraukė iš kišenės noškę, surado linksmiausią dainą ir paleido ją. Tai buvo Minedas - Mergyte (Nietro Remix) daina. Rokui daugiau nieko nebeliko tik paklusti Kazytei. Apsižergęs stulpą raitėsi kaip tik galėjo, tai žemyn, tai aukštyn. Rankomis pradėjo sektis marškinius, lėtai ir šelmiškai. Rokui pradėjo visai patikti, jis vis dar tikėjosi, gal Kazytė apsigalvos ir pasirinks jį, jei šokis patiks. Nusivilkęs marškinius pasuko ore ir metė link Kazytės, kuri varvindama seilė žiūrėjo į jį.
- Baikit juoktis vieną kartą.- išrėkė Rokas.
- Užsikimšk…. Tu…- vos išlemeno Steponas.- Gal baikim šitą cirką ir pradedam kitą?- patenkintas paklausė Steponas.
- Gerai, nes iš jo šokėjas tikrai nekoks, dar sprandą nusisuks.;D
- Va, matau tinkamą medį, einam link jo.- čiupęs Roką už pakarpos ir pradėjo eiti prie netoli augančio ąžuolo. Kazytė patenkinta žingsniavo iš paskos, laikydama rankose visus įrankius skirtus operacijai. Priėję prie medžio Steponas prispaudė Roką prie jo, o Kazytė pririšo jį tvirtai. Rokas daugiau nebesipriešino, ir leido daryti bet ką. Kas iš to priešinimosi, jei jis nieko jiems negali padaryti.
- Va, manau laikys ;D- patenkinta sušuko Kazytė. Čiupusi markėrį didelėmis raidėmis ant lapo užrašė“ Aš esu Rokas Žilinskas. Nuogas ir pasiruošęs jus patenkinti”. Lapą užklijavo ant medžio virs Roko galvos.
- Šaunuolė :D – krizeno Steponas.
- Dar ir kokia- pritarė Kazytė. Abu susikabino rankomis ir pradėjo eiti link namų.
- Jūs mane taip ir paliksit?- išsigandęs sušuko Rokas.
- Manau kokia parai, paskui atrišim. Gerai kad priminei,štai ir paskutinis akcentas.- išsitraukusi fotoaparatą Kazytė nupaveikslavo Roką kelis kartus, iš visų pusių.
- Čiau Rokai- eidamas sušuko Steponas, kurio veide nedingo juokas. Rokas tik žiūrėjo į juos tolstančius, kol galiausiai dingo už horizonto. Taip kelias valandas Rokas stovėjo pririštas, kai pamatė gražią mašiną važiuojančią link jo. Mašina sustojo šalia Roko, langas atsidarė ir iš jos išlindo Manto Petriuškevičiaus makaulė. Išsprogusiomis akimis žiūrėjo į Roką, kol galiausiai mergišku balseliu prabilo.
- Rokai, Adomo kostiumas jau seniai išėjo iš mados, pala kas ten per pasiūlymas? Ooo visai neblogas, man patinka… ;D
21 skyrius
- Alio Rokai ar negirdi manęs?- patenkintas iki ausų šaukė Mantas.
Rokas tokios gėdos nėra buvęs patyręs, tai jį labai supykdė. Jis tiesiog stovėjo ir į aplinką nekreipė jokio dėmesio. Kam dar labiau kurstyti ugnį, jis žinojo, kad tai truks tik vieną parą.
„Para nėra labai daug ir įmanoma iškęsti. O kas paskui? Gėda, gėda ir dar kartą gėda. Jiems neužteko jį tiesiog taip pažeminti, jie dar ir nufotografavo jį nuogutėlį pririštą prie medžio. O su tokiomis nuotraukomis jie lengvai gali sugriauti jo gyvenimą, žymiems žmonėms tai labai lengva, gi tokio dalyko žurnalistai niekada nepamirš, lieka tik trys būdai viską išspręsti. Pirmas- nužudyti juos, antras- atimti nuotraukas ir trečias- dingti iš Lietuvos ir pamiršti Kazytę amžiams. Ne tikrai taip negaliu, tik ne aš Rokas Žilinskas pabėgsiu kaip koks bailys ir paliksiu Kazytę Steponui, nė už ką, to tikrai nebus. Bet kaip man elgtis? Turiu visą parą apmąstymams, tikiuosi niekas netrukdys, bet manau tai neįmanoma, gi ne kasdien pamatysi nuogą vyrą pririštą prie medžio.“ Roko apmąstymus nutraukė skardus Manto balselis.
- Ar tu kurčias?- nepatenkintas paklausė Mantas, kuris jau buvo išlipęs iš mašinos ir žingsniavo link Roko.
Rokas pakėlęs akis pamatė keistai apsirengusį vyruką. Ne tas žodis keistai, jis vilkėjo ryškiai rožines kelnes, kurios buvo jam per trumpos, geltoną palaidinę su gilia iškirpte, ant galvos užmaukšlinęs žieminę kepurę su ausytėmis, nors buvo jau pavasaris, ir apsiavęs taip pat ožines basutes. Derinys atrodė klaikiai, manau ir jūs tai supratote. Ne gana to jis rankoje laikė mėlyną rankinuką, kuris tikrai buvo ne į temą. Nužvelgęs jį kelis kartus nuo galvos iki kojų, padarė išvadą kad prieš jį stovi visiškas nevisprotis arba Mantas Petriuškevičius. Įsižiūrėjęs į veidą , suprato kad tai tikrai jis.
- Kas tave iš cirko išleido? – nusijuokė Rokas.
- Baik Rokai, žinau ir pats kad nuostabiai atrodau, nors tavo stiliui tikriausiai sunku prilygti- krizeno Mantas.
- Aš jau geriau būsiu nuogas, negu apsirengęs kaip tu ..- piktai atrėžė.
- Nu tu tikras diedas, nieko neišmanai apie madą, bet nesiginčysiu su tavo stiliumi, kai turi ką parodyti, gali rengtis ir kaip tu..- gundančiai nužvelgė Roką. Rokui tai labai nepatiko, o kam gali patikti kai kažkoks gėjukštis nužiūrinėja tave nuogą.
- Baik spoksoti į mane ir dink man iš akių...- įsiutęs sušuko Rokas.
- O man čia patinka, ir vaizdelis neblogas. O kaip su pasiūlymu?
- Kokiu pasiūlymu?- nustebęs paklausė Rokas.
- Kaip kokiu? Kuris parašytas tau virš galvos...- juokėsi Mantas.
- Kas ten parašyta?
- „Aš esu Rokas Žilinskas. Nuogas ir pasiruošęs jus patenkinti“ tai kaip? Mašinoj ar varom į viešbutį?- mirktelėjęs paklausė Roko, kuris jau visas buvo raudonas , kaip burokas „ Steponai tau atsirūks, galutinai nusprendžiau, nužudysiu tave, bet kokia kaina“ galvojo Rokas grieždamas dantimis.
- Čiuožk iš akių prakeiktas iškrypėli, rožinis gaidys tu, kitaip nepavadinsi.- sušuko Rokas, kuris tiesiog virė pykčiu.
- Vaje vaje kokie mes pikti, pats siūlosi , o paskui šaukia ant kitų. Nu ir manieros- prugštelėjo Mantas ir apsisukęs nužingsniavo link mašinos. Rokui toptelėjo geniali mintis.
- Mantukai palauk...- meiliu balseliu sušuko Rokas. Mantas tiesiog sustingo ir atsigręžė į Roką, kuris šypsojosi ir merkė akį jam. Nustebęs žengė link jo kelius žingsnius.
- Ką Rokuti?- patenkinta šypsenėlė žaidė jo veide.
- Aš apsigalvojau, visgi nebloga mintis su viešbučiu, atrišk mane ir galėsim važiuoti..- taręs dar kartą mirktelėjo Mantui, kuris atrodė be galo patenkintas.
- Aš taip ir maniau , kad apsigalvosi, atrišiu, bet tik prieš tai kai mane pabučiuosi, tavo lūpos atrodo tokios saldžios...- Rokas tiesiog nusipurtė nuo tokios minties. Laisvė? Ar ji verta bučinio su Mantu? Mantas jau buvo šalia Roko ,ir lenkėsi norėdamas pabučiuoti. Rokas nusprendė , kad tai galės iškęsti, nors bus labai sunku. Kai jo lupos pajautė šaltas Manto lūpas, per kūną nubėgo elektros srovė ir sustojo gerklėje, kurioje pasijautė šlykštulys. Netikėtai tuo momentu pasigirdo fotoaparato blykstės garsas.Po kelių siaubingai kankinančių sekundžių jų lūpos atsiplėšė viena nuo kitos, atsisuko link pasigirdusio garso. Ir ką manot jie ten išvydo? O gi Kazytę su fotoaparatu rankose, ir skardžiai kvatodama.
- Dar viena nuotrauka į mano kolekciją ;D- juokėsi Kazytė.
22 skyrius
- Bet tu Rokai ir pašėlęs, vos spėjom tave palikti, o tu jau susiradai man pamainą. Maniau tavo skonis geresnis, bet kaip sakoma dėl skonio nesiginčijama. Nežiūrėk į mane , kaip į kokią raupsuotąją, Nu gerai gerai, paliksiu jus vienus, plėškit meilę, tik žiūrėkit ne persistenkite. Čiau zuikučiai- nusiuntusi oro bučinuką, Kazytė nužingsniavo namų link, bet dar ilgai girdėjosi jos juokas.
Mantas su Roku nusekė žvilgsniu jos siluetą, kuris dingo už horizonto. Jie iki šiol negalėjo atsigauti ir susigaudyti, kas ką tik įvyko. Dar viena nuotrauka, kuri sukels dar daugiau problemų. Tik šįkart jų turės ir Mantas, kuriam karjera buvo be galo svarbi. Išsikovoti šlovę ir pagarbą yra labai sunku, apkalbos ir skandalai dažnai sužlugdo įžymų žmogų. Ir ne kiekvienas atsigauna nuo tokio smūgio, jei žaizda išgyja visada liks randas, kuris niekada neleis pamiršti. Kaip mano matiekos mokytoja sako „ Lazda visada turi du galus“ ir niekada nežinosi su kuriuo galu gausi per galvą ;D . Kiekvienas mūsų poelgis turi atsaką, jis visada priklausys nuo mūsų pačių, ar jis bus skaudus ar malonus. Taip dažnai girdime apie teisingą gyvenimo būdą, patarimai, pareigos, jausmai, viskas susimaišo į vieną masę, ir kaip viską sudėlioti į savo vietas? Tai paprasčiausiai neįmanoma, gyvenimas per sudėtingas mums žmonėms. Tai lyg labirintas, kuriame ieškome teisingo kelio, vieniems jį labai lengva atrasti, kitiems be galo sunku.
Roko galvoje sukosi vienintelė mintis- kerštas. Neapykanta ir įniršis užvaldė jo protą ,bet pirmiausiai jis turėjo susitvarkyti su šia nemalonia situacija, o vėliau galvoti apie kerštą. Mantas vis dar stovėjo šalia Roko apkabinęs jį savo gležnomis rankomis. Rokas stūmė Mantą nuo savęs kuo toliau atremdamas rankas jam į krutinę. Net nežiūrėdamas kur Mantas nukrito.
- Tu durnas ar ką? Ko čia stumdaisi, gi pats norėjai , kad atriščiau.- stodamas piktai paklausė Mantas.
- Atrišk mane arba dink iš akių ... – šaltai atrėžė.
- Ir nerišiu, esi tikras ledo gabalas ir pikčiurna, be to nemoki išvis bučiuotis. Ir būk pririštas man nė kiek nerūpi, pfff kažkoks laukinis...
- Čiušk greičiau, nenoriu daugiau matyti tavo snukio, supratai?- įniršęs kaip bulius paklausė Rokas.
- Kad tu...tu , kad tau oda nubluktų ir kandys atsirastų tavo spintoje....
Mantas pakėlęs nosį apsisuko ir nužingsniavo mašinos link kraipydamas užpakalį. Įsėdęs į mašiną nurūko gatve tolyn. Rokas liko vienas, to jis troško labiausiai. Jam jau užteko visų pašaipų, geriau būti vienam ir laukti, liko tikrai nedaug. Diena ėjo į pabaigą, saulė leidosi ir virš horizonto ryškiai švietė raudona saulė, kuri už valandos visiškai nusileido, viską apgaubė vakaro tamsa. Roko akys galiausiai užsimerkė ir miegas užvaldė jį.
Išaušo gražus pavasario rytas. Saulės spinduliai pažadino Roką, kuris visą naktį turėjo praleisti lauke. Pramerkęs akis ryškūs spinduliai privertė užsimerkti, pasiraižęs patrynė akis ir vėl atsimerkė, tai privertė jį nustebti. Virvė ir jo drabužiai gulėjo ant žolės, o jis buvo atrištas. Ant jų taip pat buvo vokas. Priėjęs prie jų apsirengė ir atsisėdo ant žolės rankoje laikydamas voką. Jis buvo gana storokas, atplėšė jį ir iš jo ištraukė kelias nuotraukas. Tai buvo tos pačios nuotraukos kurias padarė Kazytė. Rokas kiekvieną pažiūrėjo kelis kartus „ Hmm, aš tikrai seksualus“ pagalvojo Rokas. Voke taip pat buvo laiškas, ištraukė jį ir pradėjo skaityti....
23 skyrius
„ Rokai,
Suprantu, kad tu pyksti ant manęs, ir savęs neteisinu. Tai ką padarėm su tavimi , tikrai buvo žiauru, bet prašau tavęs suprask ir mane, atsidurk mano vietoje. Ne gi tokiais būdais nori užkariauti mano širdį? Per prievartą ir apgavystes? Tu tiesiog nesupranti, kad aš ne koks prizas, dėl kurio reikėtų varžytis, aš mergina su jausmais ir norais. Manai nebūtum manęs užkariavęs švelnumu ir gerumu? Būtum, tiesiog tu pasirinkai kitokį būdą, kuris nedavė jokios naudos.
Man labai skaudu, kai sužinojau, kad tu visai kitoks žmogus negu maniau. Įvykis dėl nuotraukų mane be galo įskaudino, net neįsivaizduoji, kaip man buvo sunku, o tu tuo pasinaudojai. Nuotraukas atiduodu tau, daryk su jomis ką nori, degink , plėšyk, man jos nereikalingos. Ateis diena ir tu suprasi, kad niekada nebūsi laimingas, gyvendamas kitų nelaime.O dabar tikiuosi,kad suprasi savo padarytas klaidas ir išmoksi pasakyti atsiprašau. Šitas žodis tave gali padaryti pačiu laimingiausiu žmogumi, nes pyktis blogiausia žmogaus yda. Dabar tariu aš tau Atsiprašau, ir tikiuosi kad liksim draugais, nenoriu kad laikytum savyje pyktį ant manęs. Neturiu ir nenoriu turėti priešų, o juo labiau kad jis būtum tu. Iki pasimatymo Rokai, tikiuosi dar susitiksim ir iš viso šito tiesiog prisiminus nusijuoksime....
Su viltimi širdyje, Kazytė...“
Rokas vis žiūrėjo į paskutinį sakinį, ir negalėjo tuo patikėti. Po viso šito Kazytė jo atsiprašė, nors ji tikrai nebuvo kalta. Taip pasielgti , gali tik labai geros širdies žmogus. Kazytė buvo toks žmogus, kuris tikėjo iki paskutinės minutės tavimi, tikėjo kad pasikeisi ir neapykanta paliks tave.
- Kazyte, koks aš kvailys, kaip galėjau tave taip įskaudinti? Ir vis vien galvojau tik apie save, sumautas idiotas. Tai aš turėčiau jos atsiprašyti, o ne ji manęs. Manau, kad laikas man palikti ją ramybėje, aš nevertas jos, ji per daug geras žmogus. Ir vienintelis būdas atsidėkoti jai, palikti, ir gyventi toliau be jos.
Rokas atsistojo, sulakstęs laišką įsikišo į kišenę. Dar kartą žvilgtelėjo į savo egzekucijos vietą, tai buvo didžiulis medis, kuris tikrai išliks jo atmintyje gana ilgai. Nusišypsojo ir atsigręžęs kelio link lėtai žengė kelis žingsnius, kai akys nukrypo link „Žolyčių“ kaimo pavadinimo stulpo, kuris privertė nusijuokti prisiminus vakar dieną. Galiausiai atsisuko kaimo link. Akys žvelgė į gražių kaimo vaizdą, medžiai, namai, pievos, gėlės, viskas atrodė taip gražu ir paprasta. „ Ir kam aš norėjau viską apversti aukštyn kojoms? Tai per daug nuostabu“ galvojo Rokas. Nuleidęs galvą, kuri buvo perkrauta įvairių minčių, nužingsniavo keliu tolyn. Link savo gyvenimo be Kazytės, bet pasikeitęs vidumi ir išmokęs pagrindinė gyvenimo pamoką... Paskutinį kartą atsisuko pažiūrėti, nuostabaus kaimo vaizdo.
- Iki....- taręs dingo už horizonto, taip pat dingo ir iš Kazytės gyvenimo. Bet ar visam laikui?
24 skyrius
Išaušo gražus pavasario rytas, šilti saulės spinduliai veržėsi pro langą . Paukščių čiulbėjimas dar labiau padėjo pažadinti miegančius įsimylėjėlius. Kazytė pramerkusi akis išvydo kambarį paskendusį šviesoje. Pro langą matėsi gražus pavasariškas oras, saulė, giedras dangus , švelnus vėjelis , kuris judino medžių lapus. Gilus Stepono alsavimas atitraukė jos dėmesį, bet šis vaizdas buvo dar nuostabesnis. Stepono veidas buvo pats žaviausias iš visų, tobuli veido bruožai, o dar tobulas kūnas, viską sujungus, gaunasi tikra sex bomba. Staiga Kazytė gerklėje pajautė šlykštulį, užsiėmusi už burnos tiesiu taikiniu nubėgo iki vonios, sukeldama didžiulį triukšmą. Steponas atmerkęs akį pamatė tuščią lovą, bet išgirdo iš vonios neaiškius garsus.
- Kazyte?-sunerimęs paklausė Steponas. Bet atsakymo nesulaukė, atsikėlė iš lovos ir ėjo vonios link, pravėręs vonios duris, išvydo Kazytę klūpančią ant kelių, rankomis apsikabinusią klozetą.
- Dink Steponai, man bl.....- nebaigė sakyti, nes šleikštulys vėl pasijautė gerklėje. Steponas žiūrėjo išsigandęs ir nenumanydamas , kaip gali padėti.
- Gal siemkių nori?- linksmu balsu paklausė Steponas. Kazytė pakėlė galvą, plaukai susivėlę, akys ašarotos, pažiūrėjo į Stepono pykčiu kupinu veidu.
- Tu gal visai nesveikas? Aš vemiu, o tu man siemkių siūlai? Geriau vaistų atneštum...- išrėkė Kazytė. Steponas greitai dingo iš vonios, nulėkė laiptais žemyn. Įėjęs į virtuvė pasiėmė stiklinę ir atsukęs čiaupą pripildė šalto vandens, atidaręs spintelę ištraukė kelias tabletes. Atsivėrė durys, ir į virtuvę įžengė Stepono mama.
- Kas atsitiko?
- Kazytei bloga, pykina, paėmiau vaistų ir šalto vandens.
- Pykina? Man tai nepatinka.- susirūpinusi žiūrėjo į Steponą.
- Kas jai mama? Ji serga?
- Steponai, aš jau seniai norėjau su tavim rimtai pakalbėti.
- Gerai.
- Prisėskim.- pasakė rodydama į kėdes prie valgomojo stalo.- Steponai, sūnau, aš negaliu taip gyventi, mane žmonės pirštai bado. Visi tik kalba, kaip mes gyvenam pas Kazytės, o tu su ja nesi vedęs. Arba tu pasiperši Kazytei, arba mes iškeliausime iš čia, nes taip gyventi nebeįmanoma. Spręsti tau, duodu vieną dieną.- tai pasakiusi atsistojo ir išėjo iš virtuvės užtrenkdama duris už savęs.
- Steponai, kur tu dingai?- pasigirdo piktas balsas iš viršaus.
- Lekiu pupyt.- atsistojęs užlipo laiptais į viršų ir rado Kazytė sėdinčią ant lovos nuleidusią galvą. Priėjęs arčiau padavė stiklinę su vandeniu ir vaistus.
- Išgerk mažyte, bus geriau.
- Ačiū- liūdnai atsakė.
- Atsigulk, pamiegok bus geriau.- glostydamas skruostą tarė Steponas.
- Manau tu teisus.- atsigulė ant lovos, Steponas apdegė kaldra, pabučiavo į žandą, vos užmerkusi akis užmigo.
- It is show time – patenkintas sukuždėjo Steponas.
Apsirengęs striukę, nužingsniavo į garažą, išvairavo savo dviratuką ir nulėkė miesto link, nusipirkti visko ko prireiks vakarui. Steponas nusprendė pasipiršti Kazytei ir surengti romantišką vakarą , su žvakėmis, šampanu, tokį vakarą apie kurį kiekviena mergina svajoja. Jam buvo svarbiausia tik ji, nuo tada kai pamatė Kazytė, nei viena mergina neprilygo jai, nei grožiu, nei meilumu, nei seksualumu. Po kelių valandų Steponas grįžo namo pilnu Maximos maišeliu, ir pradėjo ruoštis vakarui....
25 skyrius
Mamai liepė išeiti pas kaimynų, kad netrukdytu, taip ir padarė. Steponas virtuvėje sukosi kaip bitelė, gamino mėgstamiausią Kazytės patiekalą žalčių sriubą. Tai tikras delikatesas, receptas buvo labai senas ir saugojam šeimoje kaip didžiausia brangenybė. Steponas baigęs ruošti vakarienę, padengė stalą, uždegė daug žvakių, kurios apšvietė svetainę. Įkišo į kišenę ranką patikrindamas ar žiedas yra, kišenėje gulėjo maža dėžutė širdelės formos. Žiedas buvo labai gražus baltojo aukso su keliais deimantais, tikrai vertas Kazytės. Steponas darbavosi toliau, prigesino šviesas, uždegė smilkalus, įjungė romantišką muziką. Pats greitai nulėkė į dušą, išsimaudė, persirengė. Juodas kostiumas ant jo tobulo kūno gulėjo kaip nulietas. Didžiulė rožių puokštė buvo pamerkta ant stalo, ištraukęs vieną rožytę lėtai užlipo laiptais į viršų. Atidaręs duris išvydo Kazytė saldžiai miegančią, jis nenorėjo jos kelti, bet atšals vakarienė, be to ji gana ilgai jau miega. Tyliai atsisėdo ant lovos, ir rožės žiedu pradėjo vedžioti nematomus ornamentus ant jos odos. Kazyte sujudėjo, ir galiausiai atsimerkė, patrynusi akis pamatė Steponą sėdintį šalia. Ji aiktelėjo išvydusi jį taip apsirengusį.
- Steponai, oho...- varvindama seilę nužiūrinėjo Steponą.
- Labas rytas miegale..- pasilenkė prie jos ir pabučiavo.- čia tau..- teikdamas rožė tarė, Kazytė paraudusi, paėmė ją.
- Ačiū..- tyliai ištarė.
- Lauksiu tavęs apačioje po dešimties minučių, apsirenk ką nors gražaus.
- Pasistengsiu.- Steponas dar kartą pabučiavo ją, atsistojo ir išėjo iš kambario palikdamas Kazytę ruoštis. Pribėgusi ištraukė i spintos raudoną suknelę, kuri puikiai derėjo šiam vakarui.(taip atrodė suknelė http://i40.tinypic.com/24w4ry8.jpg ) Apsivilkusi ją susišukavo plaukus, kurie krito bangelėm ant pečių, dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį, atrodė paprastai, bet tikrai simpatiškai. Atidariusi kambario duris, pajautė malonų kvapą sklindantį iš apačios, taip pat ir muziką. Lėtai laiptais lipo žemyn.
- Steponai?
- Aš čia apačioje..- atsakė švelnu Stepono balsas. Kazytė nulipo žemyn ir vaizdas , kurį ji pamatė tiesiog šokiravo. Svetainė skendėjo žvakių šviesoje, stalas buvo paruoštas kaip geriausiame restorane, patiekalai garavo ant stalo skleisdami viliojantį kvapą, taip pat ant stalo buvo pavergta gausybė rožių, viskas atrodė kaip pasakoje. Kazytės akys bėgiojo po visą kambarį, ji negalėjo patikėti, viskas atrodė taip tobula. Steponas su šypsena veide lėtai žingsniavo link Kazytės, apkabino ją per liemenį.
- Patinka? viskas dėl tavęs.
- Tai nuostabu Steponai... aš be žado.
- Pavakarieniaukim...- linksmai tarė, paleidęs Kazytės ranką, nuvedė iki stalo, patraukė kėdę ir ji atsisėdo. Steponas atsisėdo šalia.
- Žalčių sriuba? – patenkinta paklausė Kazytė.
- Taip, tavo mėgstamiausia.
- Tu nuostabus..- susižavėjusi atsakė. Čiupo šaukštą, pradėjo valgyti, kai pirmasis šaukštas sriubos atsidūrė Kazytės burnos, ji ir vėl pajautė tą patį šleikštulį kaip ryte. Čiupo už burnos, ir bėgte nubėgo iki vonios, vėl apsikabindama klozetą klupėjo.
- Kazyte, tau vėl bloga?- paklausė susirūpinęs Steponas stovėdamas prie vonios durų.
- Ar nesimato? Vakaras baigėsi, atnešk vaistų.
- Kazyte, aš tavęs norėjau kai ko paklausti.- drebančiu balsu tarė Steponas.
- Ko? Nematai kad man blogo aš nieko nenoriu...- piktai atsakė.
- Nei tekėti už manęs?
26 skyrius
Kazytė pakėlė galvą nuo klozeto ir pažiūrėjo į Steponą stovintį tarpduryje.
- Ką tu pasakei?- Kazytė negalėjo patikėti savo ausimis, tokio klausimo neišgirsi kasdien.
- Aš tavęs paklausiau ar nori už manęs tekėti?
- Taip..- laiminga sušuko Kazytė, bandė atsistoti, bet sunkiai sekėsi, svaigo galva. Steponas priėjęs ją pakėlė, kaip pūkelį. Žvelgė vienas kitam į akis, žodžių nereikėjo, kartais tyla pasako daugiau.
- Myliu tave...- sukuždėjo Kazytė prisiglausdama prie Stepono.
- Aš tave taip pat pupa...
Po mėnesio
Steponas susirūpinęs žiūrėjo į Kazytę , kuri lakstė po kambarius.
- Kazyte, vėluojam..- sušuko Steponas.
- Aš tuoj,- pasigirdo balsas iš viršaus. Po kelių minučių laiptais nulipo Kazytė.
- Pagaliau, jau vėluojam pas gydytojo, reikia pasiimti tyrimų atsakymus ir pažymą, vestuvės už savaitės jau.
- Žinau, žinau. Važiuojam.- atidariusi duris Kazytė išvyto naujutėlį BWM automobilį stovintį kieme, pasimetusi pažiūrėjo į Steponą su šypsena veide.
(Mašina http://i25.tinypic.com/10p2gck.jpg )
- Iš kur jis?- paklausė Stepono.
- Tėčio dovana gyvenimo pradžiai, patinka?
- Tai žinoma..- laiminga pribėgo prie mašinos.- važiuojam, noriu išbandyti šį žvėrį.- Po pusvalandžio Steponas su Kazytė sėdėjo prie gydytojo kabineto durų. Po kelių laukimo minučių, iš kabineto išėjo seselė.
- Prašom, dabar jūsų eilė..- tarė žiūrėdama į Steponą su Kazyte. Atsistoję įėjo į gydytojo kabinetą.
- Laba diena, mes atėjome pasiimti tyrimų atsakymus.- Kazytė mandagiu balsu kreipėsi į daktarą.
- Žinoma, žinoma, ar čia ne būsima šeima?
- Taip..- paraudusi atsakė Kazytė.
- Puiku..- paėmęs tyrimo lapus, peržvelgė kelis kartus, už vieno lapo sustojo ilgiau, veide atsirado šypsena.
- Mielieji, turiu jums kai ką pranešti...- surimtėjo.
- Ką? Ar kas nors ne taip?- susirūpinęs paklausė Steponas.
- Deja taip, Kazyte, ar paskutiniu metu nesijaučiate blogai?- rimtu balsu paklausė. Kazytė pasimetė, daktaro žodžiai ją išgąsdino.
- Kartais pykina, svaigsta galva..- išlemeno.
- Taip ir maniau, gaila , kad aš turiu jums tai pranešti.- Steponas apkabino Kazytę, palaikydamas ją.- Kazyte, jums vėžys...- taręs pažiūrėjo į ją.
- Negali būti..- purtydama galvą šaukė.
- Tai nesąmonė...- skausmo kupinu balsu tarė Steponas. Daktaras netikėtai pradėjo juoktis, Steponas su Kazyte, žiūrėjo į jį ,kaip į kokį kvailį.
- Juokauju,.. būtumėt matę savo veidus...- nenustojo juoktis daktaras.
- Su tokiais juokais gali atsidurti reanimacijoje..- spausdamas kumščius, tarė Steponas.
- Relax žmogau, jei rimtai, tai norėjau pranešti , kad Kazytė laukiasi, sveikinu, štai jūsų pažymėjimas, viso gero.- taręs vėl įniko į savo popierius. Steponus su Kazyte susižvalgė...
- Tai nuostabu..- sukuždėjo Kazytė, apkabindama Steponą.
Po savaitės
Steponas atkišęs savo plieninę krutinę stovėjo prie altoriaus. Pasigirdo vestuvių maršas, žvilgtelėjo bažnyčios durų link, kurios atsivėrė ir pro jas įžengė Kazytė, apsivilkusi nuostabiausią suknelę ( suknelė http://i31.tinypic.com/zuhzlu.jpg ). Ji atrodė pasakiškai, Steponui, net kvapą užgniaužė, lėtais žingsneliais artėjo link jo, jam atrodė, kad ji eina visą amžinybę. Jam Kazytė atrodė, kaip balta gulbė plaukianti upe, graži, tyra, grakšti ir nepasiekiama. Ji jam viskas kas tobuliausia ir gražiausia, ar galima rasti tobulesnio žmogaus? Manau ne.. Vieni sako, kai gauni ko sieki tampa neįdomu, bet kai gauni, nesinori paleisti, saugai kaip brangiausią turtą. Nėra tobulų žmonių, bet ar tai tiesa? Manau kiekvienam yra skirtas tobulas žmogus, tik turime jį rasti. Kartais tiesiog nepastebime, kai jis būna po nosimi, netingėkime pažvelgti kas dedasi šalia, gal rasite tai ko ieškojote.
Kazytė stovėjo prieš Steponą, jų akys buvo kupinos meilės.
- Skelbiu jus vyru ir žmona, galite pabučiuoti nuotaką.
Po keturių metų
- Ir tada tavo tėvas pabučiavo mane, šio bučinio negaliu užmiršti visą gyvenimą.- žvelgdama į Steponą nusišypsojo Kazytė.
- Mamyte, mamyte, o kas vyko toliau?- nenustygo vietoje Linutė.
( Linutė http://i27.tinypic.com/2wgrvc9.jpg )
- Tada tėtis ir mamytė susilaukė nuostabios dukrytės, gyveno ilgai ir laimingai- atsakė Steponas apkabindamas Linutę.
- Taip nebūna..- susiraukė mergaitė.
- Kaip tai nebūna?- nustebo Steponas.
- Man sakė, kad tėčiai negali turėti vaikų, o tik mamytės...
- Iš kur tu tokia protinga? tikriausiai atsigimei į tėtį..-laimingas tarė Steponas, Kazytė kumštelėjo į šoną.
- Auch...- suinkštė Steponas.
- Mamyte, mamyte, o kaip atsiranda broliukai? man tėtukas sakė, kad yra maximoje pirkti, bet aš nemačiau...- nuliūdo.
- Steponai...- atsiduso Kazytė.
- Ką? Aš maniau, kad yra..- nusijuokė Steponas.
- Aš noriu broliuko...- linksmai sušuko Linutė
- Manau, kad bus broliukas...- glostydama pilvą tarė Kazytė.
PABAIGA
NEREALI istorija <3
AtsakytiPanaikintiačiū ;D
AtsakytiPanaikintiSveikinimai kiekvienam, kuris skaito šį liudijimą. Mano vyras buvo atmestas po 10 santuokos metų vien dėl to, kad kita moteris jį prakeikė ir jis paliko mane ir vaiką kentėti. vieną dieną skaitydamas internete pamačiau įrašą apie tai, kaip šis rašybos keitiklis šiuo adresu gethelp05@gmail.com padėjo moteriai susigrąžinti savo vyrą ir aš jam atsakiau į jo adresą, o jis man pasakė kad moteris prakeikė mano vyrą ir jis man pasakė, kad jis man padės ir po 3 dienų turėsiu savo vyrą. Aš tikėjau juo ir šiandien džiaugiuosi galėdamas jums visiems pranešti, kad šis rašybos ratukas turi galią sugrąžinti mėgėjus. nes dabar džiaugiuosi savo vyru. Ačiū už Ilekhojie. Jo el. Paštas: gethelp05@gmail.com arba Jo „WhatsApp“ numeris: +2348147400259
AtsakytiPanaikintiPROFESIONALUS RABUOTOJAS, KURI GALI JUMS PADĖTI MEILĖS BUVO SKUBIAI SUGRĄŽINTI BUVUSIĄ MYLĖTOJĄ PO IŠSKYRIMO/SKYRYBŲ, NET JEI JŪSŲ SITUACIJA ATRODO BEILĖTIŠKAI! KONTAKTAI: DR WALE PER WHATSAPP/VIBER: +2347054019402 TIKRAI YRA GERIAUSIAS RAŠYBOS RATIKAS INTERNETU, IR JO REZULTATAS GARANTUOJA 100 %.
AtsakytiPanaikintiPo šešerių santuokos metų su vyru mano vyras pradėjo vaikščioti su kitomis merginomis ir rodė man šaltą meilę, kelis kartus grasina skirtis, jei išdrįsčiau suabejoti jo romanu su kitomis merginomis, buvau visiškai sugniuždyta ir sutrikęs, kol vienas senas mano draugas papasakojo apie burtininką internete DR WALE, kuris meilės burtų galia padeda žmonėms išspręsti jų santykių ir santuokos problemas. Kai susisiekiau su DR WALE, jis man pasakė viską, ką turėjau padaryti, ir aš vykdė visus jo man duotus nurodymus ir padariau viską, ko jis prašė. po kelių savaičių viskas pradėjo klostytis į gera, dabar jis nustojo vaikščioti su merginomis ir yra su manimi visam laikui ir tikrai. Dėl savo santykių ar santuokos problemos susisiekite su DR WALE puikiu burtininku.
cia jo kontaktas..
WhatsApp / Viber: +2347054019402 arba
drwalespellhome@gmail.com