Staigmena
Bučiniai būna skirtingi, ir dažniausiai bereikšmiai. Pakšt, draugei į skruostą, paktš senelei atsisveikinant, ar per gimtadienį. Tai lyg dantų valymas, įprastas ir suprantamas dalykas. Bent man taip būdavo, bet to negalėčiau pasakyti dabar. Sutikau žmogų su kuriuo bučiniai yra lyg šalto vandens gurkšnis beribėse dykumos platybėse. Svaigus ir viliojantis jausmas. Aš kaip lengvas pūkelis pasiduodu blaškoma vėjui. Esu laiminga, pagaliau laiminga... Bet bijau, kad ši laimė gali greitai sugriūti, kaip netvirtas kortų namelis.
Diena pralėkė akimirksniu, atrodo, kad ką tik išlipau iš mašinos ir gėriuosi gamta. Net dabar negaliu ja atsigrožėti, leidžianti saulė susiliejo su ežero paviršiumi. Vaizdas nepakartojamas, galėčiau į jį žiūrėti nors visą dieną, bet saulė nusileis ir išaus rytas. Stovėjau šalia kranto ir gėrėjausi šiuo vaizdu, kai pajutau šiltas rankas apkabinančias mane iš nugaros.
- Nešalta?- tyliai paklausė.
- Dabar tikrai ne... Žinai, galėčiau gėrėtis šiuo vaizdu amžinai.
- O aš galėčiau gėrėtis amžinai tavimi...- suglumau, bet tuo pačiu pasijutau laiminga. Tokius žodžius norėtų išgirsti bet kokia mergina. Man pasisekė...
- Gudruolis.
- Ką aš blogo pasakiau?- susiraukė.
- Žinai, kad merginas lengviausia suvilioti meiliais žodžiais.
- Ir tuo aš nusidėjau?
- Taip, per daug gerai įvaldei šį meną. – šyptelėjau.
- Ei jūs, meilučiai, ateikit čia! - pokalbį nutraukė linksmas Juliaus balsas. Susikabinę už rankų patraukėm link jų. Julius rankose laikė kamuolį, ir ką jie sugalvojo? Jau gana tamsu, ne laikas žaisti.
- Sumanėt pažaisti?- nusijuokdama paklausiau jų atsistojusi šalia.
- O turi geresnį pasiūlymą?- pasipiktinęs paklausė Julius.
- Kad jau gana vėlu ir tamsoka.
- Ar čia problema?- nenusileido.
- Ką jūs čia sugalvojot?- įsiterpė Darijus. Julius su Aneta susižvalgė ir įtartinai nusišypsojo, tos šypsenos man nepatiko.
- Sakykit...- nekantravau aš.
- Pažaiskim bulvę!- laiminga sušuko Aneta. Kas čia darosi? Jie kažkokie keisti.
- Galim...- pritarė Darijus.
- Gal geriau ne...- ši mintis man nepatiko.
- Na, juk bus smagu, žaiskim..- ragino Aneta, Darijus žiūrėjo į mane linkčiodamas galvą, kad ir aš sutikčiau. Na ką, nenorėjau likti balta varna.
- Gerai, gerai. Laimėjot...- vangiai sutikau.
Darijus paėmė mano ranką ir švelniai perbraukė per plaukus, mane ramindamas. Atsidusau. Patraukėm Juliui su Aneta iš paskos. Sustojome nedidelėje pievelėje ratu. Pirmas kamuolį išmetė Julius, mačiau kaip jis nekantravo. Jį atmušė Darijus, žaidimas prasidėjo.
Iš pradžių bijojau, bet kai įsižaidžiau man pradėjo patikti. Nors būdavau nerangi ir dažnai pargriūdavau, žaidžiau visai gerai. Šūksniai ir juokas skambėjo aplink. Ir vėl kamuolį smūgiavo Julius, kurio smūgiai švelniai tariant silpni. Kaip ir maniau kamuolys skriejo tiesiai į mane milžinišku greičiu, bent jau man taip atrodė tuo momentu. Ištiesiau ranką ir pataikiau, net pati nepatikėjau. Atsimušęs kamuolys nuskriejo tiesiai Darijui į veidą, kuris nespėjo sureaguoti kaip aš. Smūgis nubloškė Darijų ant žemės.
- Darijau!- išsigandusi sušukau, nubėgau prie jo. Jis gulėjo atmerkęs ir žiūrėjo į dangų, visas veidas buvo skaisčiai raudonas. Atsidusau.- kaip jautiesi?
- Kaip gavęs su kamuoliu į galvą. - blankiai šyptelėjo. Girdėjau Juliaus ir Anetos juoką už nugaros, pati nusišypsojau.
- Atsiprašau, aš netyčia.
- Bučkis arba nieko.
- Ak tu - šantažuotojau.
- Na, ar gaila vieno mažo?- meiliai mirktelėjo.
- Gerai..- nusileidau.
Lėtai prisilenkiau ir pakštelėjau į lūpas. Norėjau atsitraukti, bet Darijaus ranka suėmė mane už galvos ir prisitraukė arčiau. Mūsų lūpos susiliejo vėl. Aš nesipriešinau, o kam? Kvailas klausimas, galėčiau jį bučiuoti amžinai.
- Aš irgi noriu, kad mane taip gydytų! - piktai sušuko Julius.
Atsitraukusi pažvelgiau į juos. Aneta kumščiu padaužė jam į ranką, Julius susiraukęs paglostė ją.
- Žaidžiam toliau...- kaip kokia mama paliepė Aneta.
Darijus vangiai atsistojo, paglostė veidą. Žaidėme kokią valandą, buvo tikrai smagu, išskyrus Darijaus porą smūgių man į galvą, bet aš jam vis tiek atsilyginau. Pavargę ir uždusę nuo juoko atsisėdome prie laužo.
- Buvo smagu...- tariau žiūrėdama į laužo liepsną.
- Tai jau tikrai, o tu dar nenorėjai žaisti...- numetė piktą žvilgsnį Julius. Aneta nusižiovavo ir padėjo galvą Juliui ant peties.
- Mes jau eisim miegoti...- pašnibždomis tarė Julius, Aneta pakėlė galvą ir vėl padėjo. Aš linktelėjau pritardama, tada Julius pakėlė miegančią Anetą ant rankų ir nunešė į palapinę. Buvau laiminga matydama Anetą su mylinčiu žmogumi, juk ir aš tokį turiu. Prisiminusi padėjau galvą Darijui ant peties.
- Ir tu nori miego?- tyliai paklausė Darijus.
- Ne, tik noriu atsiremti į tave, pavargau...- Darijus atsisuko į mane ištiesė rankas, o aš atsirėmiau į jį. Jo šiltos rankos apglėbė mane. Taip sėdėjom žiūrėdami į žvaigždes, jos šiąnakt buvo tokios ryškios.
- Aš turiu tau staigmeną...- švelnus balsas sušnibždėjo į ausį.
- Kokią?- nustebau, bet tuo pačiu ir apsidžiaugiau.
Darijus paleido man iš glėbio ir nuėjo link automobilio. Po kelių minučių pamačiau jį pareinant rankoje kažką laikydamas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą